Pradžia / Radikaliai
 

Darvino teorija XXI amžiuje

Stasys Gliaudys
2022 m. Gruodžio 31 d., 05:52
Skaityta: 55 k.
Darvino teorija XXI amžiuje

Įžanga

          
     Neįtikėtina, bet PATI SVARBIAUSIA PASAULIO SUPRATIMUI teorija sukurta be jokių skaičiavimų, be jokių eksperimentų, be jokių žinių apie paveldimumo ir kintamumo mechanizmus. Tai sakau apie evoliucijos teoriją. 
     Kai 1859 m. lapkričio 24 d. Londone išėjo anglų gamtininko knyga „Rūšių atsiradimas“ genetikos mokslo išvis nebuvo. Tik po šešerių metų Austrijos vienuolis augustinas Gregoras Johanas Mendelis paskelbs pirmuosius savo tyrimų rezultatus. Tačiau Čarlzo Roberto Darvino (Charles Robert Darwin) samprotavimai to meto žinių lygyje atrodė logiški, o svarbiausia visiems suprantami. Be to jie idealiai atitiko stiprėjančios mokslo (o ne bažnyčios) bendruomenės poreikius ir besiformuojančio dialektinio materializmo dvasią. 
     Manau atėjo laikas įvertinti evoliucijos teoriją pasitelkus XX ir XXI amžių mokslo pasiekimus. Galbūt Darvinas klydo ir reikės pritarti Biblijai. Šventasis Raštas gyvybės formų visumą vadina kūrinija ir sako, kad gyvybė yra sukurta. Vadinasi mus supantis pasaulis ir mes esame ne atsitiktinių įvykių, o protingų bei tikslingų veiksmų rezultatas.
     Tai, kad siūlysiu pritarti Šventajam Raštui nereiškia, jog neigsiu mokslą. Mokslas veda žmoniją pirmyn ir yra civilizacijos pagrindas. Mokslas pritarė Darvino teorijai, - mokslas ją ir paneigs, - tai tik laiko ir ryžtingo apsisprendimo klausimas. Biblija, kaip ir DNR, - taip pat kodas, kodas į tolimą praeitį ir ateitį. Šių kodų šifravimui ir skirtas šis netrumpas darbas.
     Nors evoliucijos teorija neparemta nei bandymais, nei skaičiavimais, o tik prielaidomis, ji ateinančioms kartoms pateikiama kaip savaime suprantama ir neginčijama tiesa. Mokslo populiarinimo žurnaluose tikrai nerasite straipsnių, kuriuose būtų prieštaraujama evoliucijos teorijai nors pagrindo tam yra labai daug. Stiprių teorijų nereikia ginti, o silpnai evoliucijos teorijai opozicija pavojinga. Opozicija pavojinga ir evoliucijos teoriją propaguojančiai mokslo nomenklatūrai – juk niekas nenori prarasti savo titulų ir privilegijų. Ir nors situacija neigti evoliucijos teoriją nepalanki jaučiu, kad galiu tai padaryti. Juo labiau, kad Darvino teorija dar nėra įrodyta. 

 

Apie silpnąsias evoliucijos teorijos vietas


     Pradžioje apie silpnąsias evoliucijos teorijos kiek įmanoma trumpiau, skaitydami toliau rasite platesnius komentarus. 
    Ką liudija faktai? Darvino spėjimą ar Biblijos žodžius apie gyvybės sukūrimą?? Darvinas Žemės gyvybės istoriją aiškino didžiulio medžio augimu. Jaunas medelis turėjo vieną stiebą – paprastas pirmykštes ląsteles. Vėliau jo kamienas šakojosi į augalų ir gyvūnų karalystės. Galiausiai susiformavo mažiausios šakelės – dabartinės rūšys.
 „Nepriklausomai nuo to, kada gyveno primatų protėviai, mokslininkai žino, kad genealoginis medis netrukus išsišakojo į dvi dalis. Viena šaka vedė prie pusbeždžionių, kur buvo lemūrai ir loriai, o kita šaka, kuriai priklausome ir mes, vedė prie žmogbeždžionių. Iki šiol mokslininkai nėra radę daug iškasenų, kurios padėtų suprasti šį svarbų išsišakojimą.“ (Jūrų pabaisa buvo pirmoji žmonijos evoliucijos pakopa / Iliustruotasis mokslas. 2017. Nr. 12. P. 30.) Lėtieji loriai - vieninteliai nuodingi primatai pasaulyje. Alkūnėse jie turi nuodų liaukas. Iškilus pavojui lėtieji loriai nuodus ištraukia į burną, tuomet spjauna arba kanda. Ir žmogui jų nuodai gali būti mirtini.
Iš vienos rūšies susiformuoja dvi, iš tų 2-jų atsiranda 4 (na gal 3 ar 5), iš 4-ių išsivysto dar kokios 8-ios (na gal 6 ar 10). Bet juk tai geometrinė progresija! Kas yra geometrinė progresija iliustruosiu pavyzdžiu. Vienaląstė bakterija Escherichia coli (sutrumpintai E. coli) per 20 minučių gali pasidalinti į dvi dukterines ląsteles. Per valandą jų bus 8, o per pusę paros – 69 milijardai. Dar po valandos ir 15 minučių – 35 trilijonai. Toks žaibiškas dauginimasis liaujasi tik tada, kai baigiasi maistas.
     Nepriklausomai nuo to kokiu greičiu formavosi naujos rūšys pagal Darvino medžio modelį jų turėjo būti vis daugiau ir daugiau. O pereinamųjų formų tarp atskirų rūšių turėjo būti dar daugiau. 
     Tačiau tikrovėje viskas yra atvirkščiai. Skaudi statistika aiškiai byloja, kad Darvino simbolinis gyvybės medis ne auga, bet sparčiai... nyksta. Apie tai skaitykite plačiau priede A. Be to nematome kaip formuojasi naujos rūšys!! 
     Buvo tikėtasi, kad vienaląsčių organizmų, augalų ir gyvūnų genetinių kodų lyginimas atskleis kaip šakojosi gyvybės medis. Tačiau jau aišku, kad gyvybė kilo iš skirtingų daigų ir jų buvo daug. 
     Tikriausiai nustebinsiu, bet tarpinių organizmų, pereinančių iš vienų rūšių į kitas nebuvo ir anksčiau. Tai aiškiai matyti iš fosilijų. „Kodėl gi kiekviena geologinė formacija ir kiekvienas sluoksnis nėra perpildyti tokių tarpinių grandžių? Geologija mums iš tikrųjų neatskleidžia visos nenutrūkstamos organinės grandinės su smulkiais perėjimais ir čia, galbūt, yra akivaizdžiausias ir rimčiausias priekaištas, kurį galima pateikti mano teorijai. Tą aplinkybę, manau, reikia aiškinti tuo, kad geologinė kronika yra be galo neišsami.“ (Charles Darwin. Rūšių atsiradimas. K., 2017 (1859). P. 392.) Iš tiesų Darvino veikalas yra ne argumentuotų paaiškinimų, bet neatsakytų klausymų rinkinys. Paradoksas matyt yra tame, kad šio veikalo jau niekas nestudijuoja.
     Tarpine grandimi tarp žuvų ir roplių iki 1938 metų buvo laikoma riešapelėkė žuvis latimerija, gyvenusi ir prieš 300 mln. metų. Iki tol riešapelėkės (būrys: Coelacanthiformes) žuvys buvo žinomos tik iš fosilijų. Tačiau pasirodo ji neišnyko kartu su dinozaurais (prieš 65 – 70 mln. metų) ir tebegyvena iki šiol. Negana to paaiškėjo, kad ji nededa ikrų, o atsiveda apie 20 pilnai išsivysčiusių jauniklių. 
     Kodėl šis faktas toks svarbus? Ogi todėl, kad ančiasnapis ir echidna laikomi tarpine grandimi tarp roplių ir žinduolių vien todėl, kad šie gyvūnai deda kiaušinius. Kai tuo tarpu netrūksta roplių, kurie veda gyvus jauniklius. Bet kuo placenta pranašesnė už kiaušinį, arba kodėl placenta ne kiaušinis? O gal manote, kad iš geltonos košės (trynio) ir permatomos želė (baltymo) susiformavęs viščiukas yra mažesnis stebuklas už gyvo jauniklio atsivedimą?
     Seniausio placentinio žinduolio iškasena 160 mln. metų. Tai 15-os gramų Juramaia sinensis – labai panašus į kirstuką. Žinoma šis „rekordas“ jau gali būti pasenęs. 
     

----------   .   ----------

     Darvino manymu, gyvybės vystymasis turėjo būti labai lėtas ir tolygus. Nes gyvybės formos keičiasi taip lėtai, kad mes, gyvenantys trumpai, tų pokyčių pastebėti negalime. „Kadangi natūralioji atranka veikia tik kaupdama nežymius, nuosekliai atsirandančius palankius kitimus, tai ji negali sukelti jokių didelių arba staigių pakitimų; ji tegali žengti į priekį tik mažais ir lėtais žingsniais.“ (Charles Darwin. Rūšių atsiradimas. K., 2017 (1859). P. 560.) 

     Tačiau paaiškėjo, kad jis buvo šuoliškas, t. yra atskirais periodais netgi labai greitas. Pirmas ir pats didžiausias gyvybės vystymosi netolygumas vadinamas kambro sprogimu. Tuomet, maždaug prieš 541 mln. metų, staiga, lyg iš gausybės rago, atsirado visos gyvūnų grupės kokios tik yra dabar. Kambrui būdinga milžiniška gyvūnijos įvairovė, bet kaip ji atsirado neleidžia nustatyti senesnių fosilijų trūkumas. Ir tai aiškiai byloja, kad su Darvino teorija yra kažkas ne taip. Žinoma, prieš Kambrą gyvenusių gyvūnų liekanų bandoma ieškoti, juk teoriškai jų turi būti. Tik ar nesigaus taip, kad rasime tai, ko norime rasti?
     Kai daugybės rūšių atsiradimo laikotarpis prasideda baigiasi kita anomalija (nepaaiškinti dalykai). Pirmasis tai pastebėjo geologas Johnas Wesley,is Powellas 1869 metais Didžiajame Kanjone. Trūko daug geologinių sluoksnių, bylojančių apie Žemės istorijos eigą. „J. W. Powellas tai pavadino „didžiuoju neatitikimu“. Nuo tada geologai sėkmingai datavo sluoksnius ir nustatė, kad kai kur statiems šlaitams trūksta 175 mln. metų Žemės istorijos, o kitose vietose – mažiausiai 1,6 mlrd. metų!
     J. W. Powellas nežinojo, kad jo pastebėtas neatitikimas egzistuoja visoje planetoje. Vėliau geologams pavyko vos keliose vietose rasti liekanų iš šio dingusio laikotarpio, kuriuo nutiko vienas įstabiausių planetos įvykių – atsirado pirmieji gyvūnai. Uolienų sluoksniuose žiojinti spraga egzistuoja visuose žemynuose, įskaitant Europą. Neatitikimą galima matyti visiškai lygiose, nugairintose pamatinėse uolienose, kurios dengia didelę dalį Švedijos, Suomijos, Norvegijos ir šiaurės – vakarų Rusijos. Visose vietovėse trūksta to paties laikotarpio, prasidėjusio prieš 2 – 1,5 mlrd. metų ir pasibaigusio prieš 600 – 550 mln. metų.
     Tai reiškia, kad mokslininkai labai mažai žino, kas vyko maždaug 25% mūsų planetos gyvavimo laiko.“ (Geologai neranda milijardo metų / Iliustruotasis mokslas. 2022. Nr. 4. P. 13.) 
     Ir tai tik eilinis nepopuliarus faktas rodantis, kad nuoseklaus vystymosi teorija neatsako į visus klausimus. Mokslas tokią anomaliją bando paaiškinti ledynų volais, milžiniškais karštos mantijos burbulais... Bet kol kas tai tik spėjimai, todėl uolienų vagies byla tiriama toliau. Logiška, kad su uolienų sluoksniais galėjo dingti ir evoliucijos įrodymai, tačiau jų galėjo ir nebūti. Kaip ten bebūtų faktus reikia gerbti, ir jeigu jie mūsų iškeltoms teorijoms prieštarauja atmeskime ne juos, o savo teorijas.
     Manoma, kad prieš 65 milijonus metų į Žemę pataikęs asteroidas nušlavė dinozaurus. Ar tikrai dėl to “Paleogeno pradžioje atsirado daugybė naujų žinduolių rūšių. (...) Per keletą milijonų metų išsivystė beveik visos šiandien žinomos žinduolių rūšys ir daugybė keistų rūšių, kurios netrukus vėl išnyko. (...) O po medžius laipiojo Purgatorius – nedidelis į žiurkę panašus padaras, iš kurio vėliau išsivystė beždžionės ir žmonės. (...) Ši stulbinama įvairovė tapo įmanoma, nes vos per keletą sekundžių asteroidas pakeitė Žemės likimą.“ (Žinduoliai laimėjo / Iliustruotasis mokslas. 2017. Nr. 3. P. 59; 60; 62.) Faktas tas, jog ir didžiulė žinduolių įvairovė atsirado staiga.

----------   .   ----------


BBBSakoma, kad iš paprastų organizmų bėgant laikui išsivystė sudėtingesni. Tačiau yra daug organizmų, kurie išliko tokie pat milijonus ir net milijardus metų.
     Arba kodėl vieni paprasčiausi organizmai vystėsi toliau, o kiti liko tokie pat?? Pvz., kodėl vieni primatai, tarkim, vystėsi iki žmogaus, o kiti taip ir liko lemūrais, loriais ar beždžionėmis? Ar tie kurie liko tokie pat tikrai yra kažkuo prastesni už tuos kurie atsirado vėliau? 
     Kokie yra objektyvūs gyvybės tobulumo arba netobulumo kriterijai? Ar pelnytai labai seniai gyvenę arba labai senai gyvenantys gyvūnai vadinami archajiškais, primityviais? 
     Tai, kad prokariotai Žemėje jau klesti netgi ne milijonus, bet apie keturis milijardų metų reiškia, jog jų ląstelėse replikacijos (DNR sintezės prieš ląstelių dalijimąsi), transkripcijos (DNR atkarpų kopijavimo į RNR), reparacijos (DNR apsaugos nuo kopijavimo klaidų) procesai visada vyko ir vyksta idealiai. Tai patvirtina ir prokariotus tiriantys genetikai.     
     Evoliucijos teorijos pagrindas – atsitiktinės mutacijos ir natūralioji atranka. Tai reiškia, kad kuo bus daugiau atsitiktinių mutacijų - tuo sparčiau vyks evoliucija. Tai kaip tuomet galėjo susiformuoti toks efektyvus reparacijos mechanizmas?? Juk jis trukdo formuotis naujoms, tobulesnėms rūšims. „DNR ypatingo stabilumo priežastis ne tiek jos cheminė sandara ar sintezės ypatumai, kiek  jos pažaidų atitaisymo mechanizmai. Vienu metu genetikai net labai rimtai svarstė, kaip atsiranda mutacijos, jeigu DNR pažaidų šalinimo sistemos yra tokios galingos.“ (Rančelis V. Genetika. V., 2000. P. 501.) Galbūt niekas nenorėjo prieštarauti evoliucijos teorijai. Tai gali daryti tik tas, kuris neturi ką prarasti.
     Kaip Dievui atsidavę žmonės saugo kiekvieną Šventojo Rašto raidę, taip specialių fermentų pulkas rūpinasi mūsų kūno projektu, užrašytu keturių skirtingų nukleotidų seka. 
     „Nauja mutacija pirmiausia turi įsitvirtinti genome, o mutantinė ląstelė – kitų ląstelių sistemoje. Tiek mutavusios ląstelės viduje, tiek išorėje veikia įvairūs galingi atrankos būdai.“ (Rančelis V. Genetika. V., 2000. P. 498.) Ląstelės lygmeny organizmą nuo atsitiktinių mutacijų padarinių saugo proteolizės sistema. Ji atpažįsta ir suardo mutavusius baltymus. Organizmo lygmenyje – imuninė sistema. Bet jeigu atsitiktinė mutacija kaip nors praslys pro visus minėtus „sietus“ - tuomet ją pašalins... natūralioji atranka. Natūralioji atranka tikrai vyksta, tik ji nieko nekuria. Natūralioji atranka yra paskutinė DNR apsaugos nuo atsitiktinių (žalingų) mutacijų priemonė? 
     „Bet dažniausiai pasikeitę genai yra arba neveiklūs, arba žalingi. Juos irgi pašalina gamtinė atranka.“ (Martynas Yčas. Apie biologiją. K., 1994. P. 165.) Tokiu būdu išsaugoma tai, kas nuo pat pradžių yra geriausia! Atkreipkite dėmesį: atranka ne įtvirtina atsitiktines mutacijas (klaidas), o jas šalina. Tai vyksta labai paprastai: mutantai turi mažesnę tikimybę išgyventi ir susilaukti palikuonių. „Darvino teorija pateikė receptą ne pokyčiams, bet pastovumui užtikrinti“ - antrina Bilas Braisonas. (Trumpa istorija beveik apie viską. V., 2017 (2003). P. 399.)
     Jeigu atsitiktinės mutacijos tikrai būtų naudingos - tai visi faktoriai, kurie skatina atsitiktines mutacijas, irgi būtų naudingi. Tačiau žmonija jau savo kailiu patyrė, jog oro, vandens, maisto užterštumas, radiacinio fono padidėjimas nėra kelias į mūsų kūno geresnių savybių atranką. Žmogaus paveldimų ligų (išsigimimų) priežastis kaip tik ir yra genų, koduojančių organizmui gyvybiškai svarbius baltymus, mutacijos. Užterštumui planetoje didėjant atsirado nauja medicinos mokslo šaka – molekulinė potologija. Ne veltui paveldimumo mechanizmas sukonstruotas taip, kad atsitiktinių mutacijų tikimybė būtų kuo mažesnė. Genomas yra tobula instrukcija užrašyta keturiais skirtingais ženklais. Ta instrukcija negali būti pažeista ar nemokšiškai pertvarkyta.

----------   .   ----------


     Pagal evoliucijos teoriją atsitiktinės mutacijos vyksta nepaliaujamai. Jeigu iš tikrųjų taip yra, tai kaip išlaikomas rūšies stabilumas per tūkstančius, milijonus ir net kelis milijardus metų? „Rūšis apsaugoma nuo ardančios mutacinio proceso įtakos, nes šalinami visi atsiradę nukrypimai nuo normos. Individai, įgiję įprastomis sąlygomis netinkamų požymių, neišgyvena. Be šios atrankos formos gyvojoje gamtoje nebūtų stabilumo.“ (Laima Molienė, Stasys Molis. Pažink gyvybę. Biologijos vadovėlis X klasei. K., 2010. P. 55.)
     Ta pati atranka tik ne naujų rūšių atsiradimui, o esamų rūšių nekintamumui paaiškinti vadinama ne kryptinga, o stabilizuojančia. Tačiau tai esmės nekeičia, ilgiau gyvena ir daugiau palikuonių susilaukia geresnis DNR variantas. Ir tas geresnis variantas, kaip taisyklė, būna pirminis, o ne po atsitiktinės mutacijos. 
     Beje, ką reiškia žodis „kryptinga“? Jo prasmė analogiška žodžiui „tikslinga“. Tačiau atsitiktiniai įvykiai negali turėti nei tikslo, nei krypties (priešingu atveju jie nebūtų atsitiktiniai). Tikslas ir kryptis tai jau Kūrėjų prerogatyva.     
     Tai ką iš tiesų daro natūralioji atranka: kuria naujas rūšis ar išlaiko esamų rūšių stabilumą?? Vienu atveju tą pati veiksmą vadiname kryptinga atranka, kitu atveju stabilizuojančia atranka ir nepastebime, jog klaidiname save ir kitus?
      Pagal tokią logiką išeina, kad atranka iškart vyksta dvejomis priešingomis kryptimis: ir keisdama rūšį, ir išlaikydama jos pastovumą. Bet jeigu objektas vienu metu juda ir į kairę, ir į dešinę - tai jis lieka toje pačioje vietoje. Vadinasi, tokių būdu formuotis naujos rūšys tiesiog negali. 
     DNR nėra lošimų automatas nuolatos keičiantis savo azoto bazių seką. Priešingai, tai labai konservatyvi struktūra ir labai gerai apsaugota nuo atsitiktinių pokyčių. DNR yra chemiškai stabili molekulė, jos aktyvios bazės yra invertuotos į dvigubos spiralės vidų ir apsaugotos inertišku fosfatų ir deoksiribozės karkasu, sujungtu fosfodiesterinėmis jungtimis. Pati DNR saugoma eukariotų branduolyje - savotiškoje ląstelės tvirtovėje už dviejų sienų. Laikas įrodė, kad DNR struktūra gerai išsilaikiusiuose kauluose nesuiro per šimtus ir net tūkstančius metų. Seniausia DNR, kurios nukleotidų seką mokslininkams pavyko nustatyti, priklauso prieš 700 000 metų Kanadoje gyvenusiam arkliui. Tenykštis šaltis neleido DNR suirti.
     Jeigu DNR neturėtų stabilumo rūšys greitai išsigimtų ir netruktų išnykti. Taip kaip nuo prasmingo teksto byrančios raidės virsta nesąmoningu raidžių kratiniu, o ne dar geresniu kūriniu. Jeigu DNR nuolatos bet kaip keistus – tai gyvybė apskritai būtų neįmanoma.


 
Evoliucijos teorija ir DNR


     Žinios apie DNR ne patvirtina evoliucijos teoriją, bet ją paneigia. Todėl šių dienų evoliucijos teorijos propaguotojai turėtų rimtai pasidomėti genetikos mokslu ir susimąstyti...     
     DNR yra dvigubas siūlas. Ant kiekvieno siūlo išdėstyti 4 skirtingi ženklai - keturios skirtingos azoto bazės. Jeigu į DNR žiūrime kaip į polimerą tai abi DNR grandinės sudarytos iš keturių skirtingų monomerų (nukleotidų). Tų keturių skirtingų ženklų rikiuotė, priklausomai nuo organizmo sudėtingumo, gali siekti ir virš 10 milijardų. Dėl kompaktiškumo tie siūlai susukti į glaudžią spiralę. Tais keturiais skirtingais ženklais užrašyta visa informacija kaip iš vienos ląstelės padaryti dvi arba kaip iš vienos ląstelės padaryti daugialąstį organizmą, pvz., melsvabakterę, grybą, kerpę, vištą ar žmogų. Mes net nebandome padaryti mašinų, kurios prieš savo susidėvėjimą mums padarytų naujas mašinas. Iš esmės DNR yra ląstelės valdymo mikroschema.
     Nesunku paskaičiuoti ar galėjo tokie milžiniški sudėtingos informacijos kiekiai (genomai) susidėlioti atsitiktinai? Jeigu taip – tai evoliucijos teorija teisinga, jeigu ne – turime pripažinti, kad šią informaciją kažkas užrašė. CITATA Vadovaukimės devizu: tiesos yra tiek, kiek yra matematikos.
     Savo mintį (pvz., žemėyraapvali) aš galiu užrašyti, arba pasakyti. Tam tikslui naudoju 13-ka lietuviškų raidžių arba 13-os garsų kombinaciją - tai vadiname rašymu ir artikuliuota kalba. Kiekviena žmonių karta civilizacijos mokosi iš naujo: stengiasi savo mintis teisingai parašyti arba išsakyti. Tai nelengvas procesas, trunkantis ne vienerius metus. Laiku to nepradėjus mokytis pasekmės būna tragiškos. Su garsais ūūūū... ar beeee... sudėtingos informacijos kitiems neperduosi.
     Minties užrašymą arba pasakymą lemia ne tiek ženklai, kiek jų išdėstymas. Jeigu aklai (bet kaip) išdėliočiau tas pačias raides mano informacija (mintis) dingtų: pvz., žielmaėvypraa. Tai rodo, kad informacija nėra ženkluose, - informacija užrašoma ženklais. Visi ženklai (t. tarpe ir lietuviška abėcėlė) yra tik priemonė informacijai užrašyti. Užrašyti (teisingai juos išdėlioti) turiu aš. O ženklai gali būti patys įvairiausi, tą pačią mintį aš galiu užšifruoti skaičiais.
     Dabar paskaičiuokime kokia yra tikimybė, kad turėdamas visas trylika raidžių savo mintį kada nors užrašysiu aklai, pvz., traukdamas jas iš maišo. Tai man turėtų pavykti atlikus maždaug vieną milijardą ir 36,354176 milijonus bandymų!! (Skaičiavimai pateikti toliau.) Aklas (atsitiktinis) minties sudėliojimas labai sunki ir ilgai trunkanti užduotis. Bet tai bus tik viena trumpa mintis atsitiktinai sudėta iš tam tikslui paruoštų trylikos raidžių. Tuo tarpu naudodamas savo protą ir įgūdžius šią mintį užrašiau per minutę.
     Bet kurį baltymą aprašo kur kas ilgesnė ženklų (azoto bazių) seka, vadinama genu. Tai ne trylikos ženklų sakinukas. Todėl net vieno baltymo atsitiktinio užrašymo ar užsirašymo tikimybė yra nepalyginamai mažesnė. Pvz., labai trumpą baltymą insuliną sudaro 51 amino rūgščių seka. Kadangi vieną aminorūgštį DNR grandinėje žymi azoto bazių trejetas tai 51 reikia padauginti iš trijų. Dar du azoto bazių trejetai žymi baltymo pradžią ir pabaigą. Tad baltymą - harmoną insuliną užrašo 159 ženklų seka.
     Paveldimos medžiagos atradimas materializmo pasaulėžiūros nešėjams buvo šokas. Kadangi to paneigti negalėjo teko prisitaikyti. Žiūrėkite - sako jie - jokio stebuklo nėra, čia tik organinės molekulės ir jas sudarantys atomai. Tiksliai nustatyta kokie tai atomai, kiek jų ir kur jie yra. Norint suvokti DNR esmę (jos stebuklą) reikia pereiti ribą tarp materialumo ir idealumo. Tą kelionę mes tuoj ir atliksime. Maksimaliai susikaupkite, Jums neužteks perskaityti, o reikės ir suvokti.


----------   .   ----------

     Primenu. Iš vienų DNR molekulės atomų sudaryti keturi skirtingi ženklai, o iš jų sudėliota instrukcija (informacija), kaip padaryti konkretų organizmą. Dar iš kitų DNR atomų suformuotas siūlas (grandinė) ant kurio (ant kurios) šie ženklai pritvirtinti. 
     Pradėkime nuo ženklo. Tai abstrakti sąvoką, nes bet kuri materijos forma gali ir būti ženklu, ir nebūti. Pvz., taškas ir brūkšnys (arba trumpas ir ilgas garsas) yra ženklai kai kalbame apie Morzės abėcėlę. Arba keturios skirtingos azoto bazės kai kalbame apie DNR. Arba A; B; C; D, E... lietuviškos raidės ir jas atitinkantys garsai. Ženklais gali būti skirtingi stalai, laivai... skirtingos galaktikos, elektromagnetinės bangos...
     Informacija - taip pat tik logikos produktas, jos nesudėsi į lentynas, jos nepasversi... kadangi informacija nėra konkreti medžiaga (materijos forma). Tačiau informaciją galima saugoti įvairiausiais pavidalais: raidėmis (knygomis), smegenimis, DNR struktūra, patefono plokštelės mikronelygumais, skirtingai įmagnetinta juostele... Tačiau ne raidėse, ne smegenyse, ne DNR molekulėje... 
     O kur dar mintis (instrukcija), kurią lemia ženklų išdėstymas. aarpyvėamleiž – raidžių išdėstymas be minties ir žemėyraapvali – tų pačių ženklų išdėstymas materializuojant mintį. Beje, taip užrašytą mintį perskaitys tik tie, kurie moka lietuvių kalbą. Analogiškai DNR perskaitys tik tie, kurie moka Dievų kalbą. Pvz., gims juodaplaukis, kairiarankis, žaliaakis berniukas... jis sirgs hemofilija. Kodėl parašiau Dievų, o ne Dievo paaiškinsiu vėliau, esmės tai nekeičia. AAA
     Ženklai, informacija, mintys – tai tik teorija. Apžvelkime techninius Dievo sprendimus. Visų pirma ženklų ir jų skaičiaus pasirinkimas. Kodėl skirtingos azoto bazės yra ne dvi, ne trys, ne penkios.., o keturios?? Vieno ženklo informacijai išsaugoti neužtenka. 
     Azoto bazių (nukleotidų) rūšių skaičius turi būti porinis: 2; 4; 6... nes DNR replikacija (dvigubėjimas) prasideda porų išskyrimu (atidaromo užtrauktuko principu). Judanti fermentų komanda dvigubą DNR grandinę „skelia“ pusiau, o kiekviena pusė „susirenka“ prarastą pusę, nes azoto bazės nesijungia bet kaip: A jungiasi tik su T, o C tik su G arba atvirkščiai: T tik su A, G tik su C. Tokiu principu iš vienos DNR padaromos lygiai tokios pat dvi DNR. Kodėl skirtingų azoto bazių (nukleotidų) skaičius ne 2, ne 6 ar 8, o 4 sužinosite skaitydami toliau.
     Sakysite lietuvių abėcėlė turi daugiau skirtingų ženklų? Taip, bet kai keturi skirtingi DNR ženklai sugrupuojami po tris gaunama net 64 (43) ženklų abėcėlė – tikrai dieviškas (genialus) sprendimas!
     Labai svarbus ženklų tvirtinimas. Kai mes rašome ar spausdiname ant popieriaus (šumerai rašė ant molinių lentelių) esame tikri, kad ženklai nenukris ir nesusimaišys. Jeigu dažai blogi ženklai gali išblukti; popierius gali sudūlėti, sudegti, būti suplėšytas.
     Turint bioraštą galima rašyti, kitaip tariant iš keturių skirtingų nukleotidų formuoti DNR (užrašinėti instrukciją). Ar gali savaime įvykti genomo užsirašymas, tiksliau atsitiktinis instrukcijos susidėliojimas? Jeigu Jums atrodo, kad gali - paaiškinkite kaip?
          Pilna instrukcija skirta didžiausio pajėgumo ląstelei – apvaisintai kiaušialąstei. Visos ląstelės moka skaityti DNR ir gali įvykdyti jos nurodymus, taip kaip muzikantas pažystantis natas gali sugroti jomis užrašytą melodiją. 
     Reikia suvokti, kad DNR, tiksliau jos keturios skirtingos azoto bazės (kaip ir bet kurie kiti ženklai), yra tik priemonė informacijai užrašyti. Tuomet Jums liks paskutinis žingsnis iki supratimo, kas teisus: šių dienų mokslas, propaguojantis evoliucijos teoriją ar Šventasis Raštas?? 
     Jeigu suvokėte, kad DNR yra tik priemonė informacijai užrašyti (mikroschemai sudaryti) atsakykite į sekantį klausimą: o kas užrašė tas instrukcijas, kitaip tariant kas surinko tą mikroschemą, tas mintis? 
     Šventasis Raštas sako, kad tas instrukcijas užrašė Kūrėjas ir visas gyvybės formas vadina kūrinija. Jeigu tam ketinate prieštarauti įvardinkite knygą, kurią būtų parašęs ne rašytojas, bet raidės?? O gal esate gavęs žinutę ar laišką kuriuos būtų parašiusios ne smegenys (ne protas)?? Niekas nerašo nei diplominių darbų, nei knygų, nei laiškų... atsitiktinai dėliodamas raides. Dažnai naudojamas toks kontrargumentas: jeigu nebūtų susidėlioję šitie genomai, tai būtų susidėlioję kiti genomai. Atsitiktinį azoto bazių dėliojimą galima pavesti trilijonams robotų, bet nė vienas iš jų nežinos, kada užrašė ką nors vertingo.
     Tie kas šiandien moko arba mokosi evoliucijos teorijos turėtų suprasti, kad jie pritaria minčiai, jog genomai užsirašė patys ir atsitiktinai. Tačiau kuo yra pagrįstas toks tikėjimas? Nesunku matematiškai įrodyti, kad tai tik dar viena religija, kurią vadiname evoliucija, nes atsitiktiniai genomų užsirašymai yra neįmanomi nei tikimybių teorijos, nei Visatos amžiaus požiūriu – tam mūsų Visata daug kartų per jauna. (Skaičiavimai pateikti toliau.) 
     Kol nebuvo genetikos mokslo evoliucijos teorijos nebuvo įmanoma paneigti skaičiavimais. Ne veltui Stalino laikais genetikos mokslo nenorėjo pripažinti, o genetikus trėmė ir žudė. Ir šių dienų Lietuvos mokslininkai, sąmoningai arba nesąmoningai ginantys evoliucijos teoriją, yra stalininės mokyklos tęsėjai. Apie tai plačiau priede B.
     
      
----------   .   ----------

     Kad suvoktumėte kurie įvykiai yra galimi, o kurie - ne pateiksiu tokį pavyzdį. Maiše yra 50 baltų ir 50 juodų teniso kamuoliukų. Tikimybė atsitiktinai ištraukti baltą kamuoliuką yra 50/100 arba viena iš dviejų. Bet atsitiktinai iš eilės ištraukti du baltus kamuoliukus tikimybė yra ½ x ½ ; iš eilės tris baltus - ½ x ½ x ½; keturis - ½ x ½ x ½ x ½ ir t. t. Su sąlyga, kad ištrauktus baltus kamuoliukus gražinsime į maišą.
     Matome, kad aklai iš eilės ištraukti visus baltus arba visus juodus kamuoliukus tikimybė mažėja geometrine progresija. Kad taip iš eilės ištrauksime visus baltus kamuoliukus tikimybė yra viena iš 250. Jeigu ištrauktų baltų kamuoliukų į maišą negražintume tikimybė iš eiles ištraukti visus baltus kamuoliukus būtų dar mažesnė, o formulė sudėtingesnė. Pvz., paskutinis daugiklis būtų ne ½ , o 1/51. Jis rodo kokia tikimybė ištraukti paskutinį baltą kamuoliuką, kai maiše liko  vienas baltas ir 50 juodų kamuoliukų. Maždaug iš penkiasdešimties bandymų tai gali pavykti. Bet joks protingas žmogus nesiderės, kad gali aklai ištraukti visus baltus kamuoliukus iš eilės.


Apie entropiją
 

     Jeigu Žemėje staiga dingtų visi žmonės tai po 100 metų imtų griūti stogai, sienos, tiltai. Po 1000 metų surūdytų metalinės konstrukcijos (t. tarpe ir Eifelio bokštas), gamtoje išnyktų žmogaus sukelta cheminė tarša. O po 10 000 metų kraštovaizdyje išvis nesimatytų mūsų veiklos pėdsakų. Beje, piramidės dar tebestovėtų. Tokia žinia pateikta žurnale Iliustruotasis mokslas (2020. Nr. 2.) Tai vadinasi entropija. Priešingai, kad kas nors savaime pasistatys būti negali. 
     Kai gyvi organizmai miršta – jie pradeda irti iki elementarių neorganinių junginių, pvz., CO2 ar H2O. Plėšrūnai, vabzdžiai, grybai, bakterijos tai padeda padaryti greičiau. „Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk tu dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ (Šventasis Raštas. V., 1998. Pr3 – 19.) Tai taip pat entropija. 
     Kad atomai kur nors savaime jungtųsi į vis sudėtingesnes organines molekules (iki baltymo ar RNR) niekam neteko stebėti. Savaiminis pirmosios, kad ir pačios paprasčiausios ląstelės atsiradimas ir tolesnis gyvų organizmų tobulėjimas (evoliucija) entropijos dėsniui prieštarauja. Žemės biosferos atsiradimas - veiksmas priešingas entropijai, civilizacijos kūrimas - taip pat.
     Chaosas - natūraliausia ir saugiausia materijos būsena. Šią būseną trikdo žmogus ir tie kurie sukūrė gyvybę, o gal ir Visatą. „Po trilijonų metų visos žvaigždės išnaudos savo branduolinį kurą ir užges. Šį niūrų laikotarpį išgyvens tik juodosios skylės. Bet net ir jos ilgainiui turės išgaruoti, ir nebeliks nieko daugiau, tik dreifuojanti subatominių dalelių jūra.“ (Michio Kaku. Dieviškoji lygtis. V., 2021. P. 111.) Tai irgi panašu į entropiją. Bet tuomet išeina, kad mūsų Visata dirbtinė – ne atsitiktinių įvykių, o Proto kūrinys. Juo labiau, kad mūsų Visata turėjo ir pradžią, ją vadiname Didžiuoju sprogimu.

 


Gyvenimas drauge
     
     
     Žemės biosfera nėra chaosas, kuriame kiekvienas gyvuoja tik sau. Tai piramidės formos struktūra, kurios viršutiniai aukštai laikosi dėka žemesnių. Piramidės apačioje - virusai, o pačiame viršuje – žmogus.
     Darvinas nieko nežinojo ir apie simbiozę. Jo teorija skelbė negailestingą kovą kiekvieno prieš visus. Tuo tarpu organizmai dažniausiai ne kovoja vienas su kitu, bet vienas kitam padeda. Pvz., grybai iš medžio gauna organines medžiagas, o su medžiu dalinasi vandeniu ir mikroelementais. „Maždaug 90% augalų yra sudarę abipusiškai naudingą partnerystę su grybais – mikorizę. Požeminis grybų tinklas saugo augalų šaknis nuo bakterinių infekcijų ir iš toli pritraukia vandenį bei maisto medžiagas. Mainais grybai gauna augalų pagamintų angliavandenių.“ (Iliustruotasis mokslas / Susipažinkite: tikrieji Žemės valdovai. 2021. Nr. 5. P. 12)
     Daug skruzdžių rūšių draugauja su amarais: juos gina už jų saldžias išmatas. Termitai maistu apsirūpina augindami grybus. Grybus augina ir lapus pjaunančios skruzdėlės. O antibiotikus gaminančios bakterijos saugo vabzdžius ir jų pasėlius. Tokia abipusiškai naudinga partnerystė buvo pavadinta simbioze. Tai graikų kalbos žodis, reiškiantis gyvenimą kartu. Gyvų organizmų draugiški santykiai (bendradarbiavimas) nelengvai prasiskynė kelią pro Darvino konfliktu ir konkurencija grindžiamą gyvybės egzistavimo modelį. 
     Dauguma bakterijų, visi grybai ir gyvūnai, parazitiniai augalai yra heterotrofai. Žaliųjų augalų pagamintos organinės medžiagos - vienintelis visų heterotrofų maisto (energijos) šaltinis. Kaip matote, fotosintezę vykdantys autotrofai išlaiko visus heterotrofus. Plėšrūnai (pvz., vilkas) taip pat gyvena tik augalų ir augalėdžių dėka. Bet kurio gyvūno virškinimas (tame tarpe ir mūsų) paremtas simbioze su mikroflora. Atrajojantys gyvūnai be bakterijų pagalbos ir vešliausiose pievose mirtų iš bado. 
     „Žemės planeta priklauso bakterijoms, ir mes joje esame tik todėl, kad jos mums čia leidžia būti. Bakterijos milijardus metų ištvėrė be mūsų. Mes gi nė dienos be jų neišgyventume. Be bakterijų kruopštaus apdorojimo niekas nesupūtų. Jos išvalo mums vandenį, o dirvožemį padaro derlingą. Mūsų žarnyne bakterijos sintetina vitaminus, o suvalgytą maistą paverčia į cukrus ar polisacharidus. Tik bakterijų dėka galime iš oro paimti azotą ir paversti jį mums būtinais nukleotidais ir aminorūgštimis. Jos stoja į mūšį su svetimais mikrobais, patenkančiais į mūsų virškinamąjį traktą.“ (pagal Bill Bryson. Trumpa istorija beveik apie viską. V., 2017-2003. P. 312.) 
     Naujausi tyrimai rodo, jog ontogenezę valdo ne tik paties gyvūno genai, bet ir jo mikrobų genai. Gyvūnų brendimui ir sveikatai yra labai svarbios bakterijos simbiontės.


 

Apie pokyčius, kurie nekeičia rūšių

 

     Kelios skirtingos geno formos, lemiančios įvairių požymių alternatyvias išraiškas, vadinamos aleliais. Jie būna tose pačiose porinių (homologinių) chromosomų vietose (lokuse). Mejozės metu aleliai visuomet patenka į skirtingas gametas – lytines ląsteles, turinčias viengubą genų rinkinį. 
     Pvz., žirniai su baltais ir violetiniais žiedais, su lygiomis ir raukšlėtomis sėklomis. Žmogaus kraujo grupes lemia trys aleliniai genai: IA ir IB yra dominantiniai, IO yra recesyvinis. Genotipai IAIA ir IAIO lemia A kraujo grupę, IBIB ir IBIO – B kraujo grupę, IAIB – AB kraujo grupę, IOIO – O kraujo grupę. 
     Tamsūs garbanoti plaukai, nusmailėjusi plaukų linija virš kaktos, nepriaugę ausų speneliai, strazdanos, duobutės skruostuose juokiantis, rudos akys, dešiniarankiškumas – žmogaus dominuojančių požymių pavyzdžiai. Šviesūs tiesūs plaukai, priaugę ausų speneliai, veidas be strazdanų ir duobučių skruostuose, mėlynos akys, kairiarankiškumas – nustelbiamieji požymiai. Visa tai tik mažytė dalelė žmogaus genomo įvairovės. Kaip matote aleliai paprastai susiję su alternatyviomis ir mažiau svarbiomis rūšies savybėmis. Bet ir šie, ne esminiai požymiai, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali lemti gyvenimą arba mirtį. 
     Havajų svirplių istorija dabar dažnas pavyzdys, kuris buktai įrodo, kad evoliucija gali vykti netgi labai sparčiai. Laukiniai svirpliai (Teleogryllus oceanicus) į Havajų salyną atkeliavo prieš gerą šimtmetį ir ten greitai išplito. Tačiau jų ramus gyvenimas baigėsi, kai salose atsirado kitas svetimšalis – musė Ormia ochracea. Ši musė pasižymi jautria klausa, ji išgirsta griežiančius svirplių patinėlius ir juose sudeda savo kiaušinius... Svirplių populiacija dėl juos parazituojančių musių ėmė sparčiai nykti. 2001 metais Kauai saloje biologams pavyko aptikti tik vieną griežiantį svirplį. 
     2003 metais Kauai saloje vėl gyveno daug svirplių... tik jie jau buvo nebylūs. (Pagal Natūraliosios atrankos mechanizmas – greitas / Iliustruotasis mokslas. 2010, Nr. 4. P. 56, 57.) 
     Iš pirmo žvilgsnio tai nenuginčijamas evoliucijos teorijos įrodymas? Taip, išliko tinkamesni (geriau prisitaikę) prie naujų (pasikeitusių) aplinkos sąlygų. Tačiau klaidinga manyti, kad svirplių sparnų „stygos“ sumenko dėl pasikeitusios aplinkos. Natūralioji atranka nieko nekeičia, o juo labiau nekuria, ji gali tik atrinkti. Žinoma, su sąlyga, kad atrinkti yra iš ko. Šiuo atveju ji ir atrinko alternatyvią geno versiją, kuri daro svirplius su iki galo neišsivysčiusiomis sparnų gyslomis. Išliko ir vienas kitas griežikas, nes jis turėjo alelį, kuris buvo patrauklesnis patelėms. 
     Viskas prasidėjo nuo staiga pasikeitusios aplinkos – nuo musės Ormia ochracea atsiradimo. Jeigu aplinka nebūtų radikaliai pasikeitusi, tokia geno versija tiesiog nebūtų pastebėta!
     Natūralioji atranka nėra evoliucijos priežastis. Teisingai pastebėjo Jonas Grigas, „kad būtų iš ko atsirinkti, tie geresni gyvūnai jau turi gyventi“. (Kiek trunka sekundė. V., 2012. P. 100.) Jonas Grigas buvęs VU profesorius emeritas, habilituotas fizinių mokslų daktaras. 
     „Natūralioji atranka atsitiktinai atsiradusius esamomis sąlygomis naudingus požymius įtvirtina ir nulemia progresyvią evoliucijos kryptį.“ (Natkevičaitė-Ivanauskienė M. Natūraliosios atrankos teorija / Mokslas ir gyvenimas. 1987, Nr. 7. P. 9.) Tylusis svirplys - progresas ar regresas? 
     Pietų ir Centrinės Amerikos upeliuose gausu mūsų akvariumų gyventojų – nepaprastai ryškių spalvų smulkių žuvyčių gupių (Poecilia reticulata). Kai mokslininkai į gupių vandenis, paleido lydekų, puošnios žuvelės per kelias kartas ėmė blukti. Mokslininkai, upely užveisę plėšrūnus, smarkiai pakeitė gupių aplinką. Laimei, buvo gupių turinčių ir maskuojančių spalvų alelius. 
     Anglijoje iki pramonės revoliucijos vyravo šviesūs beržiniai šeriasprindžiai (Biston betularia). Tarp jų pasitaikydavo ir pavienių tamsių egzempliorių. Ant beržų kamienų šviesieji buvo praktiškai nematomi. Dėl to šiuos drugius rečiau pastebėdavo paukščiai ir jų mažiau sulesdavo. Suklestėjus sunkiajai pramonei situacija kardinaliai pasikeitė. Nuo suodžių medžių kamienai patamsėjo, todėl šviesūs drugiai tapo gerai matomi paukščiams, o tamsūs atvirkščiai. Tuomet įsivyravo tamsūs beržiniai šeriasprindžiai. 
     Minėti naktiniai drugiai gausūs ir Lietuvoje, jie priklauso sprindžių šeimai. Šios šeimos drugių lervos keliauja sprindžiuodamos: stojasi ant užpakalinių kojų ir tiesiasi į priekį, tuomet stojasi ant priekinių kojų ir kūprinasi.
     Beržinių šeriasprindžių istorija - klasikinis evoliucijos teorijos įrodymo pavyzdys, naudojamas daug metų. Tačiau beržinių šeriasprindžių populiacijos pokyčių priežastis ne evoliucija, o dvi alternatyvios to paties geno versijos, darančios drugį arba blondinu, arba brunetu ir besikeičianti aplinka. 
     Akivaizdu, kad ne visi žino kaip atsiranda fenotipų įvairovė. Pvz., formuojantis žmogaus gametoms (lytinėms ląstelėms) porinės chromosomos keliauja į priešingus ląstelės polius atsitiktine tvarka. Dėl to gali susidaryti 223 (8 388 608) skirtingi genotipai. 23 - viengubas žmogaus chromosomų skaičius. Tai reiškia, kad iš kelių milijardų vyriškų lytinių ląstelių ir iš šimtų moteriškų lytinių ląstelių, pasigaminančių per visą vaisingą žmogaus gyvenimą, pasitaikys labai nedaug vienodų.
     Lytinio dauginimosi metu susidariusi zigota gauna abiejų tėvų viengubus chromosomų rinkinius ir čia galimi jau (223)2 = 246 ( du paketi 46-uoju laipsniu, suapvalinus 70 368 744 000 000) skirtingi chromosomų deriniai. Palyginimui: vaisinės muselės (Drosophila melanogaster) diploidiniame rinkinyje tėra 8 chromosomos, tad jos zigotoje galimi tik 28 (du pakelti 8-uoju laipsniu) skirtingi chromosomų deriniai.
     Tačiau šie skaičiai dar neatspindi apkeistuose neseserinių chromatidžių fragmentuose įvykusių alelinių genų mainų, vadinamų rekombinacijomis. Individai, turintys naujus genų derinius, vadinami rekombinantais, o jų fenotipai rekombinantiniais.  
     Štai kodėl, nors šiuo metu Žemėje gyvena milijardai žmonių, vargu ar rasite du vienodus. Didžiulė įvairovė rūšies viduje yra genetiškai užprogramuota. Bendruomenės narių skirtumai užtikrina harmoniją. Jeigu mes visi būtume absoliučiai tokie pat - būtų labai sunku pasidalyti darbais, neegzistuotų tokia menų ir sportų įvairovė.
     „Negi gamta tokį svarbų reiškinį, kaip organizmų kintamumas, „patikėjo“ tik atsitiktinumų valdomiems įvykiams? „Tyliąja“ sensacija būtų galima pavadinti tai, kas dabar neabejotinai įrodyta: kintamumas yra genetiškai užprogramuotas ir perduodamas palikuonims. Šis vienas reikšmingiausių nūdienos atradimų „įslinko“ be mokslinei sensacijai būdingo triukšmo. Be to, tai ne vienas atradimas, o visa jų serija...“ (Rančelis V. Neatsitiktiniai atsitiktinumai / Mokslas ir gyvenimas. 1986. Nr. 2. P. 15.) 
     Kodėl tyliai nesunku suprasti. Jeigu kintamumas užprogramuotas vadinasi turėjo būti ir Programuotojas, kuris ne tik sukūrė gyvybę, bet ir padarė ją plastišką, t. yra gebančią prisitaikyti. Deja, užprogramuotas kintamumas turi savo ribas ir ne visada gali išgelbėti konkrečią rūšį. Dėl to daug gyvybės formų Žemėje sparčiai nyksta arba jau išnyko. 
     Tuo tarpu biologijos vadovėlyje XI – XII klasei aiškinama. „Jeigu DNR nedarytų klaidų neturėtume genomų ir požymių įvairovės. Organizmai negalėtų prisitaikyti prie nuolat kintančių aplinkos sąlygų. Galiausiai tokia organizmų rūšis neevoliucionuotų ir išnyktų.“ (V. Kučinskas, P. Stankevičienė. K., 2013. P. 123.)
     Nors lytiškai besidauginančių eukariotų palikuonys dėl ką tik minėtų priežasčių visuomet daugiau ar mažiau skiriasi nuo savo tėvų, tačiau tai nėra kryptingi pokyčiai, per ilgesnį laiką suformuojantys naujas gentis, o juo labiau klases ar tipus. Darvino pateiktas pavyzdys - Galapagų salų kikiliai - buvo tikrai skirtingi, nes gyveno skirtingose sąlygose. Tačiau jie taip ir liko kikiliais. Šiandien mokslininkai pastebi, kad dėl žmogaus ūkinės veiklos vienodėjant gamtinėms sąlygoms (biogeocenozėms) Galapagų kikilių snapai panašėja. 
     Nedideli (kosmetiniai) gripo virusų pokyčiai įvyksta kaskart kai virusai replikuojasi. Tai baltymų hemagliutinino ir neuraminidazės, esančių ant virusų išorinio kiauto, transformacijos. Atrodo keičiasi tik  smulkmenos, bet to užtenka, kad mūsų ar gyvūno imuninė sistema tokio viruso neatpažintų. Todėl žmonės, paukščiai ar žinduoliai gali ne vieną kartą susirgti gripu. Tačiau tai virusų išgyvenimo strategija, o ne virusų pokyčiai link kitokių gyvybės formų.
     Priminsiu, kad be šeimininko ląstelės virusas negali daugintis. Jam yra gyvybiškai svarbu apgauti šeimininko imuninę sistemą. Kasmet kuriami skiepai prieš naujas gripo versijas. Tačiau kitais metais jie jau būna nebeveiksmingi, nes viruso maskuotė pasikeitusi. Skiepijamo dėka mūsų organizmas įgyja priešvirusinių antikūnų formules. Jeigu viruso tipas nežinomas, kova su juo trunka ilgiau, nes veiksmingą antikūną tenka išrasti.
     Šiandien matome, kaip bakterijos darosi vis atsparesnės antibiotikams, kaip kenkėjų nebesunaikina senieji insekticidai, o piktžolės atsigauna po vis didesnių herbicidų dozių. Tačiau visko pradžia buvo aplinkos pokyčiai, kuriuos lėmė antibiotikų, insekticidų ir herbicidų panaudojimas. Įsivyravo tie organizmai, kurių alelių kombinacijos padėjo mažiausiai nukentėti nuo tokių aplinkos permainų. 
     Kaip neišnyksta ištrintos kompiuterinės laikmenos - jos tik blokuojamos ir tik pakeistos dingsta negrįžtamai, - taip ir nenaudojami genai neprarandami visam laikui. Nors šie genai ir nebūna aktyvūs, jie vis tiek kopijuojami ląstelei dalijantis. Todėl anksčiau ar vėliau tokie genai gali „pabusti“ ir įtakoti organizmo pokyčius. „Nieko neveikiančius“ genus galima aktyvuoti dirbtinai. Pvz., mokslininkams pavyko viščiuko audinį paveikti taip, kad jam formuotus dantys. Kiekvienas organizmas turi milžinišką kiekį ilgai nenaudotų, tačiau niekur nedingusių duomenų apie galimas kūno dalis ir savybes. Todėl daug organizmų sugebėjo išgyventi nemažus aplinkos pokyčius, nes prireikus informacijos apie kokį nors organą ar funkciją jie ją rasdavo populiacijos „banke“. 
     Nenaudojamais DNR failais galima paaiškinti gyvūnų raidos keistenybes, kai tam tikri požymiai tai išnyksta, tai vėl atsiranda. Štai vabzdžių (Insecta) būrio gyvalazdės (Phasmatodea) net kelis kartus buvo likusios be sparnų. Dieną nejudrios gyvalazdės tampa aktyviomis naktį. Be maskuotės nuo plėšrūnų jos ginasi dygliais, ryškiais sparnais, nuodingais hemolimfos lašeliais arba išpurkšdamos aitrų sekretą. 
     „Miegančius“ genus „pažadina“ aplinkos pokyčiai. Pvz., vėžlių lytis priklauso nuo smėlio, kuriame bręsta kiaušinėliai, temperatūros. Dėl šiltėjančio klimato ženkliai daugėja moteriškos lyties jauniklių. Kai šaltis aktyvuoja reikiamus genus keičiasi kailio spalva, tankumas, o riebalų sluoksnis po juo storėja.
     Kai vandenyje yra daug dumblių kai kurių rupūžių buožgalviams būdingos mažos burnos ir ilgi virškinimo organai, pritaikyti augaliniam maistui. Bet jeigu maisto nepakanka, šiems buožgalviams atsiranda galingi žandikaulių raumenys ir dantyti nasrai. Tuomet jie pradeda maitintis vieni kitais. Žinoma, rupūžių bus mažiau, bet nė vienas buožgalvis nemirs iš bado. 
     Tokia rupūžių buožgalvių metamorfozė, susidarius nepalankioms sąlygoms, akivaizdžiai rodo, kad jų genetinės programos tikslas yra išsaugoti ne atskirą individą, bet rūšį - ko pagal Darvino teoriją negali būti!! Pagal anglų mokslininką kadangi kiekvienas individas kovoja tik už save tai negali atrankos būdu įgyti savybių, kurios naudingos kitiems.
     „Biologai atrado naują galingą evoliucijos veiksnį, kuris žolėdžius paverčia nuožmiais plėšrūnais.“ (Iliustruotasis mokslas / Alkani buožgalviai tampa aršiais kanibalais. 2019. Nr. 4. P. 8.) Bet tai minėtų rupūžių išskirtinumas, o ne jų evoliucija. Nepalankios aplinkos sąlygos įjungė iki tol neveikusius genus. O paprastosios kasėjos (Spea bombifrons) buožgalviai yra mėsėdžiai kanibalai ir tada, kai aplinkoje netrūksta kito maisto.
     Alkis ne tik buožgalvius, bet ir žmones gali paversti kanibalais. Tik juokinga, kad noras pavalgyti vadinamas „nauju galingu evoliucijos veiksniu“? Tai greičiau eilinis bandymas paslėpti evoliucijos teorijos negalią. 
     Kai maisto būna pakankamai apvaliųjų kirmėlių (C. elegans) patelė padeda kiaušinėlius ir gyvena sau toliau. Bet jeigu maisto trūksta ji kiaušinėlius laiko savyje. Ten išsiritę jaunikliai motiną suryja iš vidaus. Mokslininkai atrado ir geną, kuris lemia savižudišką kirmėlės elgseną. Tai irgi byloja apie genomo programą, kuri rūpinasi ne atskiro individo, o rūšies išlikimu.
     Pagal Darviną visos gyvybės formos nuolatos po truputi keičiasi ir tobulėja. Tad jeigu evoliucijos teorija teisinga tai nenuneigiamų įrodymų turėjo būti begalinė daugybė ir jie turėjo būti akivaizdžiai matomi kiekviename žingsnyje. Deja, yra priešingai, evoliucijos teoriją palaikantiems šių faktų labai trūksta. Didžioji dalis evoliucijos pavyzdžių naudojami jau ne pirmą šimtmetį, nes kitų paprasčiausiai nėra.
     O kaip selekcininkai išveda naujas naminių gyvūnų veisles ar dekoratyvinių augalų formas? Jie kryžmina ir atrenka pageidaujamas savybes arba požymius, tačiau jie nieko nekuria. „Bet svarbiausia sąlyga, turbūt, yra ta, kad gyvulys ar augalas turėtų žmogui tokią vertę, jog šis akylai sektų kiekvieną, kad ir mažiausią, jo ypatybių ar sandaros nukrypimą.“ (Charles Darwin. Rūšių atsiradimas. K., 2017. (1859.) P. 130.)
     Prisipažinkime, mes norimų pokyčių kol kas įtakoti nemokame. Iki šiol nesugebame tikslingai keisti DNR ir naudojomės tik jos užprogramuotos (paveldimos) įvairovės (jos neapibrėžtumo) vaisiais. Pvz., galime tik pasvajoti apie namines vištas, kurios dėtų mėlynos spalvos apvalius (ne elipsės formos) kiaušinius ir kurios turėtų ne raudonas, o geltonas skiauteres be „iškirpimų“. Atranka paprastai vykdoma pagal kurį nors vieną ar du požymius. Bet jeigu reikėtų vištų selekciją vykdyti pagal norimą kiaušinio spalvą bei formą, jų skiauterės spalvą ir formą (pagal daugiau požymių) pamatytume, kad misija darosi neįmanoma.
     Tas pats galioja ir natūraliajai atrankai. Mums „įkaltas“ tikrovėje neegzistuojantis, atrankos pagal vieną požymį variantas. „Antai žirafa ilgą kaklą gavo dėl konkurencijos tarp senovės žirafų, o ne dėl kokios nors itin sumanios būtybės užgaidos. Pirmosios ilgakaklės žirafos galėjo pasiekti daugiau maisto ir dėl to palikdavo daugiau palikuonių (...). Darvino teorija nuostabi tuo, kad paaiškina, kodėl žirafa įgijo ilgą kaklą, apsieidama be sumanaus kūrėjo vaidmens.“ (Sapiens. Glausta žmonijos istorija. V., 2016. P. 367.) 
     Išskirtinė žirafos išvaizda reikalauja esminių konstrukcinių sprendimų. „Senovės žirafa“ turėjo įgyti vis daugiau kaklo slankstelių, arba jie turėjo tapti žymiai ilgesni. Kad ilgakaklio gyvūno masės centras pasislinktų atgal (kad jis nevirstų) būtina pailginti priekines kojas. Kad kraujas pasiektų „antrame aukšte“ esančias smegenis reikia galingesnio siurblio, tuomet ir stipresnių kraujagyslių... 
     Žirafos, kaip ir visi žinduoliai, turi 7 kaklo slankstelius - tik jie kur kas ilgesni. Žirafos priekinės kojos 10% ilgesnės negu užpakalinės, širdis sveria apie 10 kg ir plaka 170 kartų per minutę, kraujospūdis dvigubai didesnis nei kitų stambių porakanopinių. Specialūs kraujagyslių vožtuvai užtikrina stabilią kraujo apykaitą esant bet kuriai kaklo ir viso kūno padėčiai.
     Nėra vieno ilgo kaklo geno. Kartu su kaklo slanksteliais turi ilgėti kraujagyslės, nervai, sausgyslės, raumenys, kailis. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie priekines kojas. Kiek reiktų pertvarkyti genų (baltymų), kad sustiprintume žinduolio širdį ir kraujagysles? Įsigilinus tampa aišku, kad kai Dievas darė žirafą Jis tikslingai keitė ne vieną geną, o (sakykime kukliau) šimtą genų. 
     Ar atsitiktinės mutacijos būtinai turėjo būti susijusios su kaklo pailgėjimu? Tikrai ne. Lygiai tokia pati tikimybė, kad senovės žirafai pradės formuotis sparnai, žvynai, iltys, pelekai ar panašiai!! Juk pagal Darvino teoriją evoliucija vyksta be tikslo – kaip neprognozuojamų (atsitiktinių) įvykių aibė. Tad kodėl kažkieno genomas turėjo keistis tokio ilgo kaklo kryptimi? Be to žirafos pirmtakas galėjo ir mažėti – tuomet jai nebūtų reikėję tiek daug maisto. Ir kam išstybti tiek, kad vėliau būtų sunku pasiekti tai, kas yra po kojomis?
     Dalmantinai – šunų veislė gerai žinoma visame pasaulyje, pasižyminti baltu kailiu su rudomis arba juodomis dėmėmis. Sako, kad ši veislė išvesta Kroatijos Dalmatijos vietovėje. Ar kroatai galėjo sukurti dalmantiną? Ne, jie tik iš didžiulės šunų įvairovės galėjo atsirinkti dalmantiną. 5000 metų senumo iškasenos Egipte liudija, kad jau tuomet žmonės turėjo labai skirtingų veislių šunis, t. tarpe ir dalmantinus. Vadinasi ši šunų veislė galėjo būti ne tik atrinkta, bet ir kažkada sukurta, o vėliau išsaugota Balkanų pusiasalyje.
     1955 metais Lietuvoje skambėjo šūkis apie revoliucinį augalų ir gyvulių prigimties pertvarkymą pagal užsibrėžtą planą. „Pirmasis tai padarė I. V. Mičiurinas. Jis moksliškai įrodė ir praktiškai pavaizdavo kaip žmogus gali pakeisti augalo ir gyvulio formą jam pageidaujama, naudinga kryptimi. (...) Savo atradimais Mičiurinas sudavė rimtą smūgį Veismano – Morgano – Mendelio teorijai. Kaip yra žinoma, vokiečių zoologas A. Veismanas, chromosomų teorijos autorius tvirtino, jog „paveldimoji medžiaga“ arba, kaip jis ją vadino, „gemalinė plazma“ pereidama iš kartos į kartą lieka nepakitusi. (...) Be atodairos tvirtindami, jog „paveldimoji medžiaga“ amžina ir nekintama, veismanistai neigė aplinkos įtaką organizmams.“ (I. V. Mičiurinas / Lietuvos kolūkietis. 1955. Nr. 10. P. 1.)
     „Mičiurinas bei jo gausūs pasekėjai įrodė, jog organizmų įgytosios naujos savybės paveldimos. Paveldimumas tai toli gražu ne „paveldimoji medžiaga“ sukoncentruota chromosomose, o kiekvienos organizmų dalelės savybė reikalauti tam tikrų aplinkos sąlygų ir atitinkamai reaguoti į jas.“ (Ten pat.)
     Iš tikrųjų įgytos organizmų savybės nėra paveldimos, o chromosomos ir yra ta paveldimoji medžiaga. Tad kokiais gi būdais I. V. Mičiurinas „keitė (pertvarkė)“ gamtą? Pagrindinis jo darbo įrankis buvo kryžminimas. Pvz., siekdamas sukurti persiką, kuris gerai derėtų ir Vidurio Rusijoje jis mėgino sukryžminti persiką su mongolišku migdolu. Kai to padaryti nepavyko garsusis sodininkas su mongolišku migdolu sukryžmino pusiau laukinį Davido persiką. O gautasis hibridas jau gana lengvai davė palikuonių su kultūrinėmis persiko veislėmis. 
     Tačiau taip išvedamos ne naujos rūšys, o tik naujos veislės, pasižyminčios skirtingu atsparumu šalčiui, sausrai, užmirkimui, ligoms, kenkėjams... Gali būti. kad jos turės blogesnį skonį, kvapą, maistines savybes... Genomus galima palyginti su kortų kaladėmis, kur kortų kiekis, spalva ir piešiniai griežtai nustatyti. Tuomet veisėjo darbas – lošimas kortomis. Kokios iškris kortos po dviejų kaladžių sumaišymo niekas nežino. 
     Dėl intensyvios šilkaverpių atrankos, trukusios daugiau kaip 5000 metų, jų lervos suka vis didesnius kokonus iš šilko gijų. Tačiau iš tokių kokonų išsiritę drugiai yra praradę dalį išgyvenimo instinktų. Jie neskraido, tad be žmogaus pagalbos negali susirasti poros. O jų lervos tapo baltos - neteko žalios, jas maskuojančios, spalvos.
     Pernelyg ilgai veisti šunys taip pat turi nemažai problemų. Pvz., pekinams ir buldogams sunku bėgioti, nes jiems trūksta deguonies dėl susiaurėjusio nosies kanalo. Dėl stipriai atsikišusio apatinio žandikaulio buldogų dantys tapo labai iškraipyti. Gamtoje jiems būtų sunku sumedžioti ir suėsti grobį. Dėl per gilių kailio klosčių buldogus kamuoja bėrimai, o jų išsišovusios akys kenčia nuo uždegimų.
     Mėsiniai kalakutai sveria beveik dukart daugiau nei jų laukiniai giminaičiai. Dėl neproporcingos krūtinės jie dažnai griūna pirmyn ir negali susiporuoti. Be to šie kalakutai prarado atsparumą grybelinėms ligoms.
     Tarp galvijų augintojų labai populiarūs belgų mėlynieji ir piemontesai. Šios galvijų veislės pasižymi raumenų kalnais, bet santykinai trapiais griaučiais. Gigantiškus jautukus tenka ištraukti padarius cezario pjūvį.
     Apibendrinimas būtų toks: kai bandome vieną ar kitą organizmo savybę keisti norima linkme nemokame to pasiekti taip kad nepakenktume kitoms organizmų struktūroms ir funkcijoms. Ilgakaklio gyvūno (žirafos) atsiradimas mums gali būti tokio gebėjimo pavyzdžiu.


     2014 metais Emorio universiteto (JAV) mokslininkai Brianas Diasas ir Kerry Ressleris paskelbė tyrimų rezultatus iš kurių buvo matyti, kad nemalonius prisiminimus galima paveldėti. Mokslininkai jauniems peliukams duodavo uostyti vyšnių aromato ir tuo pačiu metu jų pėdutes purtė elektros srove. Vėliau, vos užuodę vyšnias, peliukai imdavo šokinėti iš baimės, nors elektros srovė ir nebūdavo įjungta.
     Po to mokslininkai baikščiųjų pelių patinus suporavo su normaliomis pelėmis. Pastarųjų palikuonys vos tik užuodę vyšnių kvapą taip pat imdavo šokinėti iš baimės, nors prieš tai nebuvo nei uostę vyšnių aromato, nei patyrę elektros srovės poveikį. Tapo aišku, kad svarbią aplinkos informaciją galima paveldėti.
     „Greičiausiai  baimė paveldėta dėl to, kad stresą patiriančios smegenys ėmė gaminti mažytes molekules, tekančias su krauju ir pažyminčias genetinę medžiagą. Šis reiškinys žinomas epigenetikos pavadinimu, dėl jo, priklausomai nuo aplinkos poveikio, genų funkcijos pakeičiamos greitai ir be mutacijų, t. y. genetinis kodas išlieka nepakitęs. Epigenetika (virš genetikos) – genus aktyvuojantis ir nuslopinantis sluoksnis virš DNR.“ (Iliustruotasis mokslas / Baimę galima paveldėti. 2015. Nr. 1. P. 29.  ) 
     Šis mechanizmas paruošia palikuonis išgyventi neįprastoje aplinkoje. Epigenetika lemia, kad karo, terorizmo, prievartos ar bado padarinius išgyvena ne tik aukos, bet ir jų vaikai bei vaikaičiai. Ištyrus 211-ną holokaustą išgyvenusių žmonių vaiką paaiškėjo, kad šių vaikų rizika kentėti nuo potrauminio streso sindromo (PTSS), depresijos, nerimo, mitybos sutrikimų ar narkotikų priklausomybės 2 – 4 kartus didesnė nei kitų vaikų, nors jų tėvai jiems niekada nepasakojo apie savo išgyvenimus.
     Aldas Pipinys savo knygoje Šiuolaikiniai atsakymai į amžinus klausimus rašo. „Dabar mes žinome žymiai daugiau apie tai, kaip veikia evoliucija, negu žinojo Č. Darvinas. Žinome, kad kiekvienas gyvas padaras turi unikalų genų rinkinį, nuo kurio ir priklauso jo savybės. (...) Tos pačios rūšies individų genai skiriasi palyginti nedaug, bet vis dėlto šiek tiek skiriasi. Genetinė įvairovė atsiranda dėl to, kad genų nuskaitymo mechanizmas nėra tobulas, todėl įsivelia klaidos. (...) Jos yra atsitiktinės, dauguma jų žalingos, tačiau retais atvejais gali būti ir naudingos. Jeigu mutacija žalinga, labiau tikėtina, kad gyvūnas nesusilauks palikuonių ir mutacija nebus jiems perduota. Jeigu mutacija naudinga, tikėtina, kad ji bus perduota ateinančioms kartoms. Taip rūšis po truputi keičiasi, vis geriau prisitaikydama prie aplinkos, kuri savo ruožtu irgi keičiasi.“ (V., 2021. P. 52.)
     Su visa pagarba, bet autoriui trūksta genetikos mokslo pagrindų. Genetikos mokslas nepadeda įrodyti evoliucijos teorijos, - atvirkščiai, - jis ją neigia. Jau pripažįstama, kad dauguma atsitiktinių (neužprogramuotų) mutacijų yra žalingos. Tik jeigu naudojame žodį dauguma tai kur naudingų mutacijų pavyzdžiai?


Kaip senstančios ir mirštančios gyvybės formos galėjo užkariauti Žemę?

 

     Prokariotai – tai paprasčiausi organizmai: bakterijos, melsvadumbliai ir virusai. Eukariotams priklauso dumbliai (išskyrus ką tik minėtus), grybai, aukštesnieji augalai ir gyvūnai. Panašu, kad prokariotai pasižymėjo tuo, ko vėliau neteko eukariotai – jie buvo nemirtingi. Prokarioto ląstelei pasidalijus jos vietoje atsiranda du nauji organizmai, toliau keturi, aštuoni... Bet juk pirminė ląstelė nemirė. 
     Daugialąsčiai organizmai (eukariotai, t. tarpe ir mes) turi dviejų tipų ląsteles. Lytinės ląstelės perduodamos iš kartos į kartą. Jų seka kaip ir bakterijų tam tikra prasme nemirtinga. Iš lytinių ląstelių susidaro kūno (somatinės) ląstelės. Pastarosios bėgant laikui sensta, todėl iš jų sudaryti organizmai ilgai negyvena. 
     Ar somatinės ląstelės miršta todėl, kad jų genetinėje medžiagoje atsiranda vis daugiau pažeidimų, ar todėl kad jų mirtis užprogramuota? Kas yra senėjimas: savaime (natūraliai) vykstantys pokyčiai ar užprogramuoti pokyčiai? 
     Siracido knygoje parašyta „3nebijok mirties nuosprendžio; atsimink, kad ji apima ir tavo protėvius ir palikuonis. 4Toks yra VIEŠPATIES nuosprendis visiems kūriniams; kodėl tad tu turėtum atmesti Aukščiausiojo valią?“ (Šventasis Raštas. V., 1998. Sir. 41.) 
     Kad senėjimas užprogramuotas veiksmas byloja avies Doli (Dolly) gyvenimo istorija. Ši pirmoji klonuota avis pasaulį išvydo 1996 metų liepą. Kad ji gimtų buvo išimtas avies kiaušinėlio branduolys ir jo vietoje įdėtas suaugusios avies somatinės (tešmens) ląstelės branduolys. Taip kiaušialąstėje atsirado tik klonuojamo individo chromosomos. Modifikuota kiaušialąstė buvo implantuota į pakaitinės (surogatinės) motinos gimdą. Gautas klonas – tiksli organizmo kopija. 2018 metais tuo pačiu būdu buvo klonuotos pirmosios beždžionės.
     Po kelių metų paaiškėjo, kad tokios operacijos metu buvo perkeltas ir tiksintis gyvenimo laikrodis. Kai avis Doli buvo trijų metų, jos chromosomos atrodė kaip 9 metų gyvulio. 1998 metų balandį klonuota avis atsivedė savo pirmąjį ėriuką. Doli gyveno tik 6 metus. Dėl plaučių infekcijos ji buvo užmigdyta. Tokia liga būdinga senoms avims. 
     Dabar madingi svyrantys medeliai, kuomet aukštai įskiepijamas klonas, kurio šakelės auga žemyn. Taip suformuoti vaismedžiai (pvz., šilkmedis) iš karto ir dera, nes įskiepis imamas nuo vaisius duodančio medžio.
     XX a. septinto dešimtmečio pradžioje Leonardo Hayflickas pirmasis pastebėjo, kad sveikų ląstelių negalima atkurti daugiau kaip maždaug 50 kartų. Mėginio ląstelės daug kartų sėkmingai dalijasi ir staiga nei iš šio, nei iš to miršta. Šį reiškinį aiškina telomerų teorija. Telomerai yra nekoduojantys linijinių chromosomų galai, kuriuose yra daug trumpų pasikartojančių sekų. Kiekvienos replikacijos metu DNR galas atsiliekančioje grandinėje sutrumpėja 50 - 210 nukleotidų, t. yra vienu Okazaki fragmentu. Naujagimio ląstelės turi 10-12 kb ilgio telomerus, seno individo jie gerokai trumpesni. Šis reiškinys buvo pavadintas replikaciniu senėjimu. Tas pats vyksta ne tik su mėginio ląstelėmis, bet ir su gyvais organizmais. Replikacinį senėjimą patvirtino eksperimentai ir su žmogaus fibroblastų kultūra.
     Kodėl mokslininkai tai vadina senėjimu, o ne užprogramuotu veiksmu? Nes mirties scenarijus negali evoliucionuoti organizmui naudingų pokyčių atrankos būdu.  
     „Telomerų ilgis yra kaip laikrodis, kuris rodo, kiek organizmui dar liko gyventi. Įdomu, kad egzistuoja fermentas, vadinamas telomeraze, kuris gali prailginti telomeras. Tačiau šio fermento daugumoje žmogaus ląstelių nėra, nors jis randamas, pavyzdžiui, kamieninėse ląstelėse. Užtat dauguma vėžinių ląstelių geba įjungti telomerazės gamybą, kad galėtų neribotai daugintis. Mokslininkai ieško atsakymo, ar įmanoma telomerazės pagalba prailginti telomeras ir tuo pačiu gyvenimo trukmę.“ (Aldas Pipinys. Šiuolaikiniai atsakymai į amžinus klausimus. V., 2021. P. 118; 119.) 
     Senėjimo nesustabdo ir letargo (labai gilus) miegas, iš kurio žmogaus neįmanoma pažadinti. Taip miegant prigęsta visos organizmo gyvybinės funkcijos: sulėtėja medžiagų apykaita, sumažėja arba visai dingsta reakcija į aplinkos dirgiklius... Ši būsena gali tęstis nuo kelių valandų iki dešimčių metų. Miegančiojo organizme senėjimo procesai tarytum sustoja, tačiau nubudęs žmogus sensta greičiau ir per 2 - 3 metus savo amžių pasiveja. Letargo miegas akivaizdžiai rodo, kad senėjimas ne vien organizmo dėvėjimasis, bet iš anksto nulemta jo pabaiga. Kad ir kaip norėtume šios programos veikimo sustabdyti negalime.
     Kai mokslininkai atrado kamienines ląsteles, galinčias sukurti bet kurį kūno audinį, atrodė, jog atsiveria neribotos perspektyvos. Bet paversti kamienines ląsteles reikiamais audiniais ar organais kol kas yra per sunki užduotis.
     Yra turtingų žmonių, kurie nori po mirties būti užšaldyti. Jie tikisi, kad mokslui gerokai pažengus juos galės atgaivinti ir išgydyti. Surinkite Google „žmogaus užšaldymas“ ir apie tai sužinosite daugiau. Tik kur garantija, kad užšaldę žmogų sustabdysime ir jo gyvenimo laikrodį?? Ištrinti mirties programą tikriausiai gali tik tas, kuris ją sukūrė. „26Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis.“ (Šventasis Raštas. V., 1998. 1 Kor 15.) Tai mums pažadėta.
     Ar paprasčiau visus padaryti nemirtingais, ar atsikartojančiais? Iš ko Jūs begamintumėte savo automobilį: metalo, plastmasės ar anglies pluošto - jis anksčiau ar vėliau susidėvės. Išeitis sąlyginai paprasta: reikia turėti automobilio brėžinį ir gamyklą, kuri tą automobilį bet kada galėtų surinkti. Tokiu būdu Jūs turėsite amžiną automobilį. Be to kam laukti, kol automobilis visiškai susidėvės, geriau greičiau daryti jo kopiją, o senąjį automobilį utilizuoti. Galima turėti keletą ar keliolika minėto automobilio versijų, turinčių skirtingas paskirtis. Analogiškai, kokia prasmė pasibaigus reprodukciniam amžiui rūpintis gyvų organizmų pažeidimais? Šiuo keliu ir nuėjo Dievas kurdamas įvairius genomus ir lytines ląsteles (gyvybės instrukcijas ir fabrikus). 
     „Genams nėra prasmės programuoti organizmo ilgam gyvenimui, kai didelė tikimybė, kad gyvūnas žus dėl kitų priežasčių. Geriau sukurti tokį organizmą, kuris greitai subręs ir atsives palikuonių, perduodamas savo genus jiems. Netiesiogine prasme genai yra savanaudžiai, jiems labiau „rūpi“ pasklisti, o ne juos nešiojančio organizmo gerovė. Turbūt todėl biologas Ričardas Dokinsas (Richard Dawkins) vieną savo knygą taip ir pavadino – Savanaudžiai genai.“ (Aldas Pipinys. Šiuolaikiniai atsakymai į amžinus klausimus. V., 2021. P. 119; 120.) 
     Mums visiems būtina suvokti, jog informacija yra ne genuose, ne raidėse ar skaičiuose - ji užrašyta genais, raidėmis ar skaičiais. Mus sukūrė genais (tiksliau keturiomis skirtingomis azoto bazėmis) užrašytos instrukcijos, bet ne savanaudžiai genai. Ne genai negailestingi, bet genais užrašytos instrukcijos mums yra nepalankios. Kas užrašė tokias instrukcijas? Jeigu erzina žodis Dievas vadinkite Jį Programuotoju arba Protu. Galite vadinti ir Atsitiktinumu - esmė dėl to nesikeičia.
     Pagal evoliucijos teoriją „genai atrenkami taip, kad padėtų individams ir jų palikuonims, o ne visai grupei ar rūšiai. Jei vyksta grupių atranka, nevyksta evoliucija. Garsiajame atkirtyje grupinės atrankos gynėjams Oksfordo evoliucionistas Richardas Dawkinsas atmetė ją kaip „piktybišką dundukų iškrypimą.“ (Michael Brooks. 13 protu nesuvokiamų dalykų. V., 2013. P. 166.) 
     Jeigu biologai pripažintų, jog yra programų (kaip mirtis) skirtų rūšies, o ne atskiro individo naudai – tai reikštų, kad evoliucijos teorija yra klaidinga. Kadangi evoliuciją įvardijame atskirų individų savaiminiu procesu į patikimesnį išlikimą, gausėjimą ir tobulėjimą tai atsirasti mirties programai nebuvo jokio šanso. Tokias savybes galėjo įdiegti tik Programuotojas.
     Pagal Darviną kiekvieno organizmo tikslas laimėti konkurencinę kovą ir palikti kuo daugiau savo palikuonių. Galiausiai turėjo likti sveikiausi ir stipriausi, kitaip tariant geriausiai prisitaikę. Tačiau atsitiko priešingai. Žemę užkariavo senstančios, mirštančios ir net savižudiškos gyvybės formos. 
     Vos sulaukus aštuoniolikos mūsų ląstelės vis mažiau gamina baltymų kolageno ir elastino, todėl oda vis labiau raukšlėjasi ir tampa gležna. Jau po 20 gimtadienio vyro spermos ląstelės kasmet tampa 0,8% lėtesnės. Nuo septintos nėštumo savaitės iki dviejų metų vaiko organizmas per sekundę pagamina apie 1000 naujų smegenų ląstelių. Tačiau sulaukus 25 metų naujų smegenų ląstelių gamyba beveik sustoja. Visą likusį gyvenimą smegenų žievė pamažu plonėja ir problemų sprendimas užtrunka vis ilgiau. 
     Daugelio rūšių aštuonkojų patelės padeda kiaušinėlius ir nustoja maitintis, tačiau savo dėtį akylai saugo ir prižiūri. Įsiritus jaunikliams patelės nugaišta. Kokį pranašumą galėjo turėti mirštančios aštuonkojės, prieš nemirštančias? Juk gyvūnai be savižudiškos programos galėjo susilaukti dar daugiau palikuonių. Aišku, kad rūšies išlikimui atskiro individo savižudiška programa po reprodukcinio periodo nedaro reikšmingos įtakos. 
     Kad organizmas atitinkamoje ontogenezės stadijoje nenorėtų gyventi turi įvykti didžiuliai organizmo fiziologiniai pokyčiai apimantys tiek virškinimo, tiek nervų sistemas. „1977 metais psichologas Jerome,as Wodinsky,s pašalino ką tik kiaušinius padėjusiai aštuonkojai optines liaukas ir sustabdė badauti skatinančio hormono išsiskyrimą. Perprogramuotas gyvūnas nugyveno ilgą poreprodukcinį gyvenimą.“ (Michael Brooks. 13 protu nesuvokiamų dalykų. V., 2013. P. 198.)
     Prisiminkime ką rašė pats Darvinas. „Natūralioji atranka niekada nesudarys jokios gyvūno struktūros (arba instinkto aut. past.), kuri (-is) jam būtų veikiau žalinga negu naudinga, nes natūralioji atranka veikia tik kiekvienos būtybės gerovei ir dėl tos gerovės. (...) Natūralioji atranka stengiasi kiekvieną organinę būtybę padaryti tokią pat tobulą arba truputi tobulesnę negu kiti to paties krašto gyventojai, su kuriais jai tenka rungtis.“ (Rūšių atsiradimas. K., 2017 (1859). P. 283.) 
     Europinio upinio ungurio (Anguilla anguilla) dauginimasi kol kas dar gaubia paslaptis. Niekas nematė jų poravimosi ir nėra jokių žinių apie apvaisintų ikrų vystymąsi į lervas. Artėjant vestuvėms unguriai palieka Europos žemyną ir dingsta  Atlanto vandenyno gelmėse. Mokslininkai neįsivaizduoja kokiais keliais šie gyvūnai plaukia, tačiau jie žino, kad kitą pavasarį unguriai pasirodys rytinėje Sargaso jūros dalyje, į pietus nuo Bermudų salos. Tai reiškia, kad unguriai įveikė maždaug 7000 km atstumą, tam kad atogrąžų vandenyse išnerštų beveik 5 km gylyje. Baigiantis poravimuisi jie žūsta. Šiltajai Golfo srovei padedant ungurių lervos grįžta į tėvynę. Kelionė gali trukti net trejus metus. Pasiekusios Europos krantus lervos jau būna taip vadinamais stikliniais (žoliniais) unguriais. Traukdami į žemyno gilumą jie įveikia sunkiausias kliūtis, net sausumą.
     Eilinį kartą susiduriame su atskiro individo atžvilgiu savižudiška programa, su nepateisinamu jo jėgų (energijos) ir laiko švaistymu. Logiška, kad konkurencinę kovą turėjo laimėti vietoje neršiantys unguriai. Gal jūrose paskleisti ikrus yra saugiau ir geriau? Lašišų biologija iš šios versijos tik pasijuokia. Lašišos gyvena jūrose, o nerši plaukia į seklius ir sraunius žemynų vandenis. Alinančioje kelionėje prieš srovę jų laukia alkani plėšrūnai. Štai viename dokumentiniame filme rodoma kaip lengvai lokiai gaudo pavargusias lašišas. Kadangi tuo metu yra maisto perteklius – jie valgo tik lašišų  galvas, o kitos žuvų kūnų dalys atitenka varnoms arba tiesiog tręšia mišką. 
     Tokia programa naudinga ne atskirai lašišai, bet ištisoms ekosistemoms, tame tarpe ir jose gyvenantiems žmonėms. Evoliucijos mokslo pagrindas - natūralioji atranka. Iš tikrųjų niekas nieko neatrenka. Jeigu organizmas įgyja išgyvenimui geresnių paveldimų savybių yra tikimybė, kad jis gyvens kokybiškiau, ilgiau ir susilauks dar daugiau palikuonių. Jokios protingos strategijos orientuotos į populiaciją, o juo labiau į ekosistemą pagal Darvino mokslą negali būti nė kalbos - viską turi lemti atsitiktinių, bet organizmui naudingų pokyčių virtinė. Tuomet kaip galėjo genome įsitvirtinti atskiram individui žalingi veiksmai??
     Pabaigai truputis įdomybių apie europinį upinį ungurį. Unguriai visada sugrįžta į tas pačias upes, kuriose augo jų tėvai. 1859 metais švedas Samuel Nilsson paleido ungurį į šulinį, ten ungurys išgyveno abu pasaulinius karus ir nugaišo sulaukęs 155-erių, nes negalėjo atlikti savižudiškos kelionės.
     XIX a. anglų receptų knygose galima aptikti „stiklinius“, „geltonuosius“ ir „sidabrinius“ ungurius (glasseel, yelloweel, silvereel). Tuo metu manyta, kad tai – skirtingos ungurių rūšys, ne tik kulinarine, bet ir zoologine prasme. Tik 1920 m. danų biologas Johannas Schmidtas (1877-1933) įrodė, kad visi šie unguriai, gaudomi prie Britanijos krantų ar jos upėse, tėra europinio ungurio skirtingos vystymosi stadijos.
Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/unguriu-kelias-dabar-prabangia-laikoma-zuvis-ldk-laikais-nebuvo-vertinama-582-1008036?copiedJ. 
     Unguriai nelaisvėje nesidaugina, auginami pagauti dar nesubrendę („stikliniai“) unguriai. Europos sąjungoje tuo daugiausia užsiima Nyderlandai, Danija ir Italija. Europoje jaunų ungurių žvejybą šiuo metu reguliuoja 2007 m. ungurių išteklių atkūrimo planas.
     Europos žuvų - rekordininkių sąraše minimas ungurys svėręs 6,04 kg, 1991 m. jį pagavo Vokietijoje. Lietuvoje iki šiol užregistruotas didžiausias ungurys svėrė 4 kg, pastarasis buvo sužvejotas Navio ežere, Trakų rajone.

Komentarai