Pradžia / Knygos
 

PUBLIKUOJAME: nauja ALGIMANTO LYVOS knyga

ATSPALVIAI - nauja Algimanto Lyvos poezijos rinktinė. Radikaliai.lt, gavusi A. Lyvos sutikimą, publikuoja šią knygą visą su Algimanto K. Lyvos viršeliu.

Algimantas Lyva
2016 m. Gruodžio 11 d., 19:52
Skaityta: 130 k.
PUBLIKUOJAME: nauja ALGIMANTO LYVOS knyga

ATSPALVIAI

Poezijos rinktinė

Poezijos rinktinėje „Atspalviai“ pateikiami geriausi Algimanto Lyvos eilėraščiai iš knygų „Naujas vėjas“ ir „Uždraustas šifras (1234)“ bei naujos eilės, parašytos 2016 m.

ŠVENTĖ

vėjas atrišęs šiukšlių maišus
dengia varnoms pokylio stalus
sočios nakties vaišės
saugi mėnesiena
laimės valanda

TIK REGIMYBĖ

krentantys lapai
nelaidoja medžių

VIRSMAS

gal akmuo iškals mano vardą
bet aš palaidosiu tik žemę
žolę
duobę

NUŠVITIMAS I

kai liūdnos mintys
atranda dangų
žemėje neverta
gyventi

NAKTIS

lauže miega saulė
laukinė ugnis pakeri
užburia
jei nusigręži atsivers
praraja juoda

RAMYBĖ

spalvoti sapnai
atveria duris
apeina namą ratu
ir saugo atvirą lauką

VIRSMAS II

nepaskęsiu
kitame krante
išritęs iš sparnuotos
varnų valties

NUŠVITIMAS II
¬
negalvoju
apie drumzles
galvoje sukasi mintys
kol tampa švarios

MIGLA

rūkas
kranais užlopė
kiauras statybų tvoras

NUŠVITIMAS III

delnais
pasėmiau lietų
netikėtai atradęs laimę
įbridau į dangišką upę

SRAUTAS

trinu atmintį
o mintys vis plaukia
ir plaukia
tik nežinia iš kur

NUŠVITIMAS IV

žinau nepavysiu ryto
naktis aplenkė aušros debesis
pagavo bevertes mintis

BEJAUSMĖS SPALVOS

neblunka
tik
gyvenimo
klaidos

NELAUKTAS AIŠKUMAS

trumpi pastebėjimai
įdomūs
tik ieškantiems gyvenimo prasmės

LŪŽIS

galvoje lūžta armatūra
atsisuka metalo varžtai
nesuprastas
guliu ant šaligatvio
netrukdydamas varnoms
kiltį į dangų

MEDITACIJA

kiauru kibiru
nuo sienos
semiu spalvas

BERIBIS RIBOTUMAS

kai sutemsta
dega elektros lemputė
deja
tik virš galvos

NAMO

ramu
ryto rasa suturėjo girios riksmą
o migla rūku nutapė platų slėnį
apstulbo pušys
pastebėję mano žingsnius
nugrimzdusius į tylą

VAKARAS

ryte
žemė tampa besvore
todėl krenta lapai
lengvai
ir
paprastai

VILTIS

tarpuvarčių šabakštynuose
balti debesų takai
minčių švara

PATIRTIS

žodžių ašmenyse
tuščiaviduriai šamanų būgnai
neįžiūrimas gintaro inkliuzas
išsaugotas dinozaurams paguosti

PABUDIMAS

klinikinė
žodžių mirtis
anapusinė patirtis
gryno aukso kaina

SIENA

ar esu gyvas
siena tikrina mintis
pulsą
bet aš
negyvėlis
galiu judėti tik atgal

IEŠKOJIMAI

girgžda prisiminimų takai
parketas skrodžia liūdnas mintis
nerandu pamestos ramybės

ŠVIESA

mėnulis praskleidė užuolaidas
ištiesė spindinčią plunksną
šviesu
negaliu užrašyti nė vieno
nakties žodžio

VIENATVĖ

ir dieną
ir naktį namuose
šeimininkauja
svetimi kambariai

PRIE STALO

užsnūdęs
pasvirau
it
vašku
verkianti
žvakė

RIKSMAS

vėjo perplėštas žodis
atidengė saulę ir mėnulį
pastatė debesis
be jų griūna stogai

NEJUČIA

perskaičiau šešėlių raštą
lengvai suradau kitas duris

NAMAI

žemė
pievos namai
be sienų
langų
ir
durų

LIŪDESYS

uždusau
užrakinęs lauko duris
sudegsiu minčių kalėjime
neužpūtęs paskutinio vilties degtuko
galvoje užgeso elektros lemputė
kvėpuoju šaltų sienų liepsna

LAIMĖ

tiesios upės atslūgsta
apkvailinti tiltai
nuramina minčių bangas
į užmarštį
nuplaukia kreivas veidas

LIŪDESYS

krusteli spygliuota galva
nusvyra šakota ranka
nukirstos
pušies kamienas

DULKSNA

rūkas perregimas
plonos
šakos surinko
daug benamių lietaus lašų
neatsigręžęs
pamačiau kurčią sieną
langą
užkaltą snaigių lentomis

ARBATA

išbrinkę lapai
skysti arbatos kristalai
saldus kritimas į bevertes mintis

LUNATIKAS

sapnuoju teatrą
miegančio rajono pievose
ieškau pamesto spektaklio
šiukšlių urnose girdžiu suflerių balsus
sninga
bet aš netikiu baltais batais
basas sugrįšiu į gyvenimo sceną
į nepabudusius namus

PASLAPTIS

vėjas pusto baltą cukrų
gal saldų
tirpstantį bet kur
sninga
gal

PABUDUS

ryte košmarų kontūrai
tampa ypač ryškūs
noriu užsimerkti
užsikimšti ausis
miegoti

SVAJONĖ

nespėjau pagauti vėjo
apsidairyti lygumoje
svajonė
ne skeleto ranka
ne akimirka
pakeičianti viską

GLOBA

gatvės kerta gatves
bet žmonės
lieka gyvi
dažnokai

DAR VIENAS EILĖRAŠTIS

kurio nereikia vėjui
miškui ir pievai
mieste
jau sudegė išmintingi žodžiai
kurie galėjo prigyti
ir augti
tamsioje girioje

VIZITAS

paradiniame įėjime
nepažįstu
kas trypia mane
kas šneka
gimtąja kalba

ATRAMA

išgerk arbatos stiklinę
užsimerki
atstumas iki sienos
sutrumpės
nebereiks vėl kristi
ant parketo

MENAS

musės obliuoja duris
ir laukia poetų vorų

BALETAS

staugs vėjas
šoks snaigės
stogais atbėgs audra
o žmonės pasislėpę namuose
monitorių ekranuose
neišvys balto
žiemos spektaklio

GALERIJOJE

pavargsta
į sieną įrėmintas žvilgsnis
bevertis drobių stebėjimas
neapčiuopiami paveikslai
nenukris ant grindų
vaizdai iškeliaus
nepajudėję iš vietos

SKURDAS

ant delno
metalinis euras
galima užlenkti pirštus
bet gyvenimas liks
koks buvęs

GEROVĖ

iš skurdo
gelbsti architektūra
puošnus barokas
prospektų spindesys

KELIAS

į
bekraštį slėnį
rūką
vaiskią
matinę šviesą
į
šviesiausias
sąmonės gijas
į
mirties mirtį

APSKRITAI

skyla
apskrita kalba
apie bet ką
nes vis dar nepakanka drąsos
dubliuoti domkratų išaukštintus jausmus
ir aristokratiškai pakilti iki žvakidės muliažo

KNYGOS

neišbrendamomis krūvomis
užtvenkti knygų srautai
nebesuka minčių turbinų

LUNATIKUI

trūksta dienų
aplenkti kaminų salves
įgyvendinti nakties svajas

VILTIS

atitolo tolimi toliai
priartėjo juodos debesų skylės
tik vienu žingsniu
aplenkusios smėlio duobes

MOKSLAS

abejoju ar galvoje
išties yra kontrabandininkų
į sviestinį popierių įpakuotas keksas
riebia sumuštinių viltimi dalina
alkanus žvilgsnius
katastrofiškas nuojautas
aitrų gailestį

BADAS

paukščiai dergia šventyklas
trūksta duonos balandžiams

ĮKVĖPIMAS

žinau niekam nereikia
į polietileninį maišelį
surinktų ašarų
reikia kažko stipresnio
įtikinančiai kliedinčio
tolimo horizonto tarme

RYŽTAS

nepasiekiami gotikiniai stogai
uždega vilties švyturius
išliksiu ramus
nugriovęs laimės pastolius

GELMĖ

vanduo dalija šviesą
laivams paskendusiems
rugių atoluose

PUŠIS

pamenu pušies šešėlį
nutysusį į saulę
ir vėl atradusį save

DELSIMAS

tolygus balzamui
todėl lieka daug laiko pamąstyti
apie smėlyje skęstančias piramides
suskaičiuoti palto sagas
pakartoti daugybos lentelę
ir saugiai laukti nakties

MINTYS

kiauri žibintai
pigus alus
švilpia vėjas
šaligatviu rieda beveik viskas
kas tik gali tilpti į tuščią galvą

TVORA

praeities rūke skandinu seną laikrodį
alsuoju sustingusiomis rodyklėmis
migla užtemdė prisiminimų tvoras
galiu atsiremti
tik į lietų

PARANOJA

lenktynių trasoje tamsu
vaiduokliai
pagrobė paskutinį troleibusą
sudėvėti žingsniai
nepaveja kvailų minčių

PILIAKALNIS

debesys stipresni už žolę
nes gali pagauti mano mintis
į viršų pakylu lengvas it pienės pūkas
pakėlęs piliakalnį žemyn

DYKUMA

lietus
tai dykuma
jūros miražas
geriu tyrą vandenį
kol mintys
tampa švarios

VĖTRA

nesuprastas
brendu nukirstais rugiais
aukai rinkdamas auksines varpas
šypsosi stiklinis mėnulis
šelmiškai mirksi sidabrinės žvaigždės
šaukiu ledinę vėtrą
baltą nuotaką
laukiu vėjo puotos

AUKURAS

vilko dantimis ataugusius meldus
mėnulis šienauja krištoliniu dalgiu
šermukšnio rausva
ramina išsigandusį upelį
geriu gyvą alų
skanauju šunvyšnių uogas
kurstau laužo liepsną
beribį aukuro šešėlį

NAKTIS

apgirtau neišgėręs nė lašo
ant stogo šoka linksmas mėnulis
palubyje supasi elektros lemputė
girgžda betoninių sienų armatūra
minčių kalėjime mirtinas sūkurys
esu laisvas
nes priklausau kažkam kitam

ATOLAS

dangus
ne veidrodis
žiūriu
nematau savęs
girdžiu
lauko žolė ardo akmenis
piliakalnio aikštelėje vėsu
nyku
slegia drėgnas rūkas
vis dar ieškau galios taškų
šventyklos
kurios niekas nestatė
sutemo
nušvito žvaigždės
pabudęs sapne
pakilau iki žaibų atolo

VASARA

virš pušų
žuvėdrų sniegynai
kiauras debesų žavesys

ŠVIESA

pametęs upės krantus
svyruoja girtas rūkas
į dangų stiebiasi sutrypta žolė
rasoja šalavijų plienas
nereikia slėniui kapo duobės
mėnulio laidos

KALBA

varnos ne žmonės
jos šneka aiškia kalba
kurią sunku suprasti
švilpia vėjas vertėjas
užmaršties sietu
sijodamas padrikas mintis

ATSAKYMAI

bangų sūpuoklėse supasi vienišas vėjas
apvalėja medžių kamienai
graužiu save iki pat skeleto šerdies
žinau verta tylėti
nes klausimai negirdi atsakymų

RYTAS

prie laužo esu saugus ir laisvas
medžių kontūrai vėl tapo ryškūs
naktis užmigo ryte
nusinešusi linksmas žvaigždes
danguje palikusi vienišą mėnulį

KELIONĖ

išbridęs iš senų batų
paslystu
nugirdęs kvailą varnų juoką
šlubuoju ore
dūstu
užkasęs sužeistas pėdas

TYLA I

žodis tik vienas
žaislinio vilkelio apsisukimas
nutilsiu
kai ant liežuvio bus užklijuotas
debesų pleistras

DRAUGAS

tik vėjas suteikia galias
draugiškai pasidalina beribe jėga
atseikėja pilną saują auksinių lapų
žiemai dovanoja sidabrines snaiges

ČIUOŽIKAI

į balą sviedžiu akmenuką
kviečiu varles griežti meldams
dumblui
lelijoms
bet į koncertą skuba tik čiuožikai
pranokdami raibas ratilų ribas

TYLA II

rėksiu
kol užsikimš
lietaus vamzdžiai
ir kanalizacijos šuliniai vėl taps laisvi

BE SKRYDŽIO

be smūgio į asfaltą
sugrįšiu namo
tegul žemyn šoka kiti
nes visi atstumai perdaug trumpi
ir krentama žemyn be jokio žavesio

KŪRYBA

ant stalo
popieriaus
degtukai
gęsta mintys
nedega sienos
vėsta arbata
trokštu išsižioti
praryti save

KAMPAS

tegu nors kartą
į pabodusius klausimus
atsako vienuolyno siena
nesiteisindama
dėl laiko nugriautų kampų

NEVILTIS

balti stogų batai
juodi varnų švarkai
neutralūs tvorų griaučiai
suspardytos šaligatvių plytos
sustingau išgėręs gurkšnį lietaus
esu nematoma virve
pririštas prie surūdijusio žibinto
nes į dangų
viena apylanka arčiau

LAISVĖS IŠTAKOS

ištirpęs vyne
atrajoju nuvalkiotus žodžius
kiaurais batais šlifuoju asfaltą

RIBA I

sekli upelio brasta
trukdo kalnams kristi į vandenį
plaukti pasroviui į tolimas žemumas

RIBA II

atsakymas aiškus
sraunios upės
paskęsta lėkštame krante

PARYČIAIS

užgęsta aušti žibintai
belieka tik užmerkti akis
ir patikrinti ar užrakintos durys

UŽMIESTIS

abejojantis tvoros žingsnis
neišmatuojamas pasvirimo kampas
atodrėkis be sniego
kartus lietus
nežinia

LAUKAS

žaluma
žema
lygi
jos aukštis
nepralenkia žolės stiebo
virš pievos
pakylu
vėjo
išrauta pušimi

RIBA III

žinau
lapai meluoja
iš proto varo žolė
nes laukas visada tuščias
galiu eiti bet kur
ir visada sugrįžti
prie to paties
vienintelio
akmens

CIRKAS

klouną saugo
sulopyta scenos drobė
išblukusi frako spalva
verkiantis vaikas
arenos gale tuščios kėdės
galanda kvailą juoką
kvatoja asilo galva

SPEKTAKLIS

akyje pradaužta apvali duobė
stikle be lango
kranas
stebiu kaip šoka
purvini stogai

NAKTIS

ryto paradas
tamsa
paralyžiuoti
troleibusai
lokiai

NE LAIKU

asketiškos musmirės
dygta iš kaktos
delsia pavasaris  
nepajutau žiemos
nesuvaldžiau apsvaigimo
vėjo dainos

LAIKAS

aukštas akmuo
saulės laikrodžio švytuoklė

NEDINGAU

į upę
įbridęs tiltas
mokosi plaukti rūke

STATIKA

nemėgstu laimės greitkelių
išskirtinių istorinių vietų
saugių šalikelių
esu akmuo
pražilęs nuo šalčio
gruodas
šerkšnas
mirusi gamta
aklas tvoros baslys

DAR GALIU

pirštu pasverti sudegusį degtuką
ir kai apstos rūškanas lietus
kojomis į priekį į gatvę išmesti save
laukti kada smėlio upe
atplauks auksiniai peizažai
metaliniai rūko spuogai

RIBA IV

akmens taške
per vidurį lūžta žvilgsnis
piliakalnyje nebeliko vietos sapnams
mėnulio prisiminimams

NAUJOS PATIRTYS

girdžiu
akmens paviršiumi
teka jūros druska
jaučiu
viršugalvyje
atauga ragai
ištiesinti mirties dalgio
žvaigždžių stebulių
rūko

TURTAS

už tvirtos banko sienos
voliojasi nulūžusi tvora
po neįveikiamu asfaltu
slepiasi auksinis smėlis

AIŠKUMAS II

traška laužas
gieda liepsna
šąla naktis
šviesėja šešėlis
kol pavirsta žarijomis

VILTIS

vėjas varnas
apdovanojo sparnais
troleibusus vario laidais
stoviu po skėčiu
prie šaligatvio
prikaltas lietaus
laukiu
tik nežinau
ko

PRARASTAS LAIKAS

negaišta sugaištas laikas
negrįžta prie tako
aptverto nuvirtusia tvora
be vėjo linksta medžiai
prislėgti juodų debesų
tuoj iš dangaus pasipils švinas
apvirs aštrūs pušų spygliai
išliks tik balos

AIŠKUMAS I

kai žiūri į dangų
apvalėja akys

VANDUO
 
sausame baseine
šviesi saulės vonia

KELIONĖ

įbridus į sutemas
debesys užgožia
keliautojo batus

SKAIDRUMAS

rūke
geriausių plaukikų
atranka

JAU NAKTIS

išsekinti neono šviesų
patvoriuose dvesia prospektai
sklidini gyvos elektros
į parką rieda
metaliniai troleibusai
stogai veja
tamsias debesų virves
dar nekabu ore
neišjungtas minčių radijas
skamba spengianti sienų tyla
štai ir viskas

GROTOS

aštrūs langai
be šviesos
apakino
saule

PASTELĖ

vėjo akmenys
lengva migla
nudažė rūką

DUGNAS I

slegia chaotiškų minčių mozaika
lemtingi prisiminimai tik riba
atkirsta veido dalis

DUGNAS II

aštru be vyno
be atsakymų
kurių nežino niekas

DUGNAS III

iš rankų slysta tuščia taurė
bejėgė portveino patirtis
nėra jokios galimybės
apgauti apvalų stalą

KELIAS

liepsnoja batai
basi žolės atabradai
sudegino vieškelio dulkes

BŪTIS

džiaugsis bitės
surinkę nematomą medų
o aš
išėjęs
pajudėsiu kita kryptimi
aisčių dievai vėl taps rūstūs
kad galėtų draugiškai pasitikti mane

VĖJAS

skruostais teka saulė
ledu užšalo akių ežerai
juoko upeliais banguoja žolė
šviesu nykiame priemiestyje
išlikti savimi

KODAS

gal verta dar ir dar kartą
pabelsti į mūro sieną
laukti kol vakaro saulė
atvers nematomas duris

AKLAVIETĖ   

smegenų zonoje
neperregima tamsa
mąstydamas
prarandu save

PIRMA STABA

mėnulio deltoje
prie aukštų žvaigždžių ištakų
slepiasi debesų atšakos
aušta piliakalnio rytas
gaudžia vėjas
šlama ąžuolai
ant pramintų takų
leidžiasi varnos
neįkalintos
laisvos

ANTRA STABA

įstrigau tamsoje
laužas nesudegino šešėlių sienos

TREČIA STABA

lietus midumi pagirdė smėlį
patvino žolė
šalia piliakalnio auksu
pražydo pienės
nuriję baltą smėlio gurkšnį
netrikdomai ošia beržai
į laisvę brenda debesys
nelaukdami kol atplauks
medinės meldų valtys

STIKLAS

nedūžtanti
gyvenimo ceremonija
įkalintas arbatos nepatiriu mirties

KETVIRTA STABA

ant parketo griūna piligrimai
pavirtę sidabru
laukia vargonų vamzdžių
akustinės palaimos
vieno vienintelio
švaraus sąskambio
pakylėto garso
dieviškos fugos

PENKTA STABA

staltiesė
porcelianas
veidrodinė žvakė
it grotos skamba
atviri kaktusų šešėliai

ŠEŠTA STABA

esu
todėl
ramu

ŽOLĖ

iki kelių įbridęs į rasą
nepaskęsiu kelmų duobėse

TUNELIS

saulėtas akmuo
kasdienybės dugnas

PABUDIMAS

miega diena ir naktis
pažadins
ne aukštos mintys
ne muzika gili
bet audra
šviesi žaibo akis
dangaus lūžis

STOTIS

pašiurpau
atvėręs degtukų dėžutę
dugne rūdijo
į lietų pavėlavę traukiniai

LIETAUS MUZIKA

šąla lubos
tik arbata
sušildo
sienas

AKLAVIETĖ

mūriniuose skliautuose skamba
pražūties muzika
pelenais paverčianti žvaigždes
uždaroje erdvėje
trumpam atgiję žvilgsniai
pristinga drąsos palikti aukštus mūrus
ir tauriai patylėti miške
sudžiuvusios lūpos nepaliauja
kartoti tuos pačius žodžius
kurių galima ir nesakyti

KAMERINĖ MIGLA

brinksta žolė
tirpsta citrinų ratai
į kiemą atrieda langai
ir siurbia dulkes
skęstu arbatos stikle
skaidriame saulės rūke

SKARDAS

aidas
vientisas
nepadalintas į dalis
skaičiuoju
į begalybę
tolstančius vienetus

LENGVI PUSRYČIAI

nepasnigo į valias
išalkau
nebus ledų
graušiu betoną

PAŠAUKIMAS

balti debesų zigzagai
aukštas dangus
žema duobė
gyventi

ATRADIMAS

kai pradeda snigti
po velėna ieškau smėlio
byrančio iš pirštų

MEDITACIJA

už nugludintų žodžių
nesutrikdyta tyla
ramybė
įkyrios mintys slepia akis
draudžia pažvelgti į gelmę

PRIEŠ KELIONĘ Į ANAPILĮ

paskutinis delsimas
įžvalgus
apgręžtas laukimo
paskandinto ąžuolo lapuose
žaibo taške

AUKŠTAS PILOTAŽAS

žolės dugne apvalūs akmenys
kelmai
vis sunkiau atrasti starto takus
nuo kurių pakylama
nepastebimam skrydžiui
į žvaigždes

ATRAMINIAI DEBESYS

patvoryje liko jaukus stalas
neišgertas alus
nereikia linksmybių
nuprotėjusios akimirkos
sustingo į lietų
lengvai ir paprastai

PASIEKTAS AUKŠTIS

naktį saldžiomis mėlynėmis
uždera aukštapelkė
užkimusiais balsais
gieda išdžiuvę upeliai
apleisti debesys slenka pažeme
mėnesiena dengia akmenų stalus
vėjas pažeria saują gilių
lietus pripildo grybų taures
delsia medžiai
laukdami priešaušrio sapnų

PO SMŪGIO

išlieku gyvas
be aukšto sapno ir žemo stogo
nekrentu nuspirtas kaminų
nublokštas suodinų varnų
pastumtas slidžios skardos
nėra atraminio tikrovės karkaso
miglotų svajonės kontūrų
ugniagesių vargonų
apvalių kopėčių
į dangų

BE ALKIO

bejėgės tvoros
niekas nelipa į sodus
vogti rojaus obuolių

KALINYS

nebuvo kitos išeities
teko apgauti save
patikėti laisve

PSICHINĖ ATAKA

liūdnoka
neužteka baisumo
siaubas
geriausia išeitis

INVESTICIJA

sulaikęs kvapą
iki dugno
išgėriau tuščias gatves
ir pavirtau tuščiu kanistru

ALKA

piliakalnis
tai laimės būsena
aiškus protas
sugrįžęs nušvisti

IŠVADA

rūkas buvo drėgnas ir lipnus
vėjo blaškomi lietaus lašeliai
dužo į akinių stiklus
nusispjoviau vakarykščiu alumi
gyvenime nėra dalykų
dėl kurių verta susimąstyti

PASKUTINĖ NAKTIS

gelmės skausmas traukiasi atgal
į debesyse paskendusį dangų
krantas juda smėliu
veržiuosi prieš vėją
prieš bangą
prieš beribę jūrą
juodesnę
nei paskutinė naktis

BE ŽAIBO

kurčias dangus
girdi
duslų duobės riksmą

DERLIUS

dilgėlės sėja liūdesį
neįveikiami alpinistai
dūsta lygumose

TAMSA

niekur nenuplauksiu bedugniu laivu
gelmėje nė gyvos dvasios
su kuo aš šneku

NAKTIS

saldi
mįslinga valanda
tada pakilęs rūkas nusineša į pievas
iš kurių negrįžta niekas

APSAUGA

stačia galva
žemyn
naktis žingsniavo
per žvaigždėtas lubas
nuskėlė mėnulio kraštą
pritemdė šviesą
išsaugojo
lunatiko pabudimą

APEIGA

be skausmo
į širdį įsmigo apeiginis žaibo trenksmas
į akmenį panirau tarsi į miglą

ŽVAKĖ

vaško ugnis gali pajudinti naktį
išsklaidyti minčių tamsą
nustumti prisiminimų šešėlius

ARBATOS CIKLAS

jau po antro arbatos gurkšnio
pakvipo lūžtančiu asfaltu
išderinto rojalio klavišais
vos pastebima sienų banga
pasuko rankos šešėlį
už akimirkos slenksčio
paskutinė duobė
tuščia arbatos stiklinė

VARTAI

į klevo lapą
it metalinė vinis
įsmigo pušies spyglys
atsivėrė akmens durys
it karių rikiuotė pražygiavo
vienodų akimirkų eilutė

ELEKTRINĖ GITARA

kitoniška improvizacija
nepajėgia aprėpti scenos tamsos
pažaboti laukinio garso
aštriausiu sąskambiu
kiaurai pradurti ausis
iš perregimų gelmių
sklinda pražūties muzika
artėjanti prie trumpo
įelektrintų stygų sujungimo

MEISTRAS

puse colio stumtelėjo sienas
lengvesnes už akmenį
sunkesnes
už saldų dūmą

LAIMĖ

palaimingai krito snaigės
kol užpustė akis
išbėgau į lauką
balos ištiesino asfalto duobes
kartu su šlapdriba
laimingas einu gatve
be skėčio paramos

VILTIS

kambarys atviras gatvėms
dienotvarkė užrašyta ant durų
neužrakinti šaligatviai juda
iš tikro į išgalvotą pasaulį
dreba sušalę klevai
užsimerkę stulpai
lietuje skandina žibintus
įkaitusio vėjo laukia
nuotaka migla

VAIKYSTĖ

lubos įtartinai baltos ir tuščios
kažkur kamputyje vis dar slapstėsi vasara
žvilgsniu nupiešiau krentančius klevo lapus
iki kelių įbridau į aukštą kilimo žolę
nepramintais takais
nubėgau į užburtą vaikystės girią

RYTAS

gražu artėti prie aukšto tikslo
tarsi pritardamas
šerkšnas stalą nuspalvino šviežiu ledu
išblukęs nuo žalios arbatos
pagaliau sulaukiau aušros

REFLEKSIJA I

nelauktai atslūgo dilgėlių potvynis
neįprastai lengvai pasiekiau tvorą
tačiau ji tarsi traukėsi atgal
ore tirpo išsigandę basliai
bluko supuvusios lentos
pažvelgiau į savo rankas
ir pavirtau rūku
danguje
nebeliko minkštų debesų
tik kaminų siena

REFLEKSIJA II

virš upės tuščias laukas
rieda akmeninės bangos
sklidinos gaivių žuvėdrų sparnų
sviedžiau paprastą akmenį
išvengiau aukšto skrydžio
į balą

REFLEKSIJA III

vienodai nepatirti abu krantai
tiltai tik drumsčia protą
atima ramybę
nėra kitos pusės
prasmė glūdi viduje
išėjusysis nepradingsta
dangiškoje duobėje
akmenyje iškaltoje raidėje

SAMANOTA UŽMARŠTIS

žolėje paskendo miško šulinys
gaivus takas į Alką
paslėptas nepaklysiu
ir kai žaibai suleis šaknis į žemę
kartu su audra sugrįšiu į debesis

Į ŠIAURĘ

audringi debesys
ridena aštrius dalgius
blyksteli žaibas
nukirtęs mėnulio kampą

LAISVĖ IR KASTUVAS

klibančia tvora sulopęs akis
stebiu kaip samanų stalu
ropoja riebi rupūžė
išgėriau butelį alaus
į širdį įsmigo kastuvas
raudonu auksu pravirko klevai
ir lapais užkasė mane

SLĖNIS

jau groja Meksikos radijas
sunkioje geltonoje šviesoje
prie pat lubų nardo elektros lemputė
saugiai skęstu prieblandoje
iš tamsaus kampo
mane stebi nepavojingas voras
išgąsdinti ankstaus ryto ūkia troleibusai
žymiai garsiau
su trenksmu atvėriau duris
laiptinėje ne vieno praeivio
grįžtu atgal
gatvė ne mano namai
o aš ne miestas
ir ne kaimas
o slėnis
užplaukęs laiptais į trečią aukštą
prigerti tekilos dugne

PATIRTIS I

per dieną užaugo dangus
ir vakare
į ežerą
nukrito prinokęs mėnulis

LUNATIKAS RYKLYS

esu paskutinis naktibalda
prakeiktos lunatikų giminės
šviečiant žvaigždėms aštrėja dantys
sėdžiu ant kamino
mąstau
nenoriu
kad visokie mulkiai lakstytų stogais
šalin piktas mintis
naktis niekam nepavydi
akla neapykanta tamsai našta
pavirsiu astrologine žuvimi
rykliu
sausose mėnulio jūrose
medžiosiu ateivius reptiloidus
laisvė
pergalė
saliutas
džiugiai
šalta ugnimi liepsnoja čerpes
neonu nušvito vandens latakai

PATIRTIS II

nušvito aukuras
ta pati liepsna
ir aš tas pats
pamiršęs
mėnulio giesmės

ATSPINDYS

šaligatvio dirvone
nuorūkos
kurios niekur nerieda
sulaukęs vakaro geriu rūką
riktelėjo varna
susvyravo žibinto šviesa
debesyse paskendo mėnulis
paniręs į savo šešėlį
tapau nematomu
ir aš

KOPOS

krūmai
laukinės gėlės
nevalgomi žiedai
lakus smėlis
saugus žuvėdrų ratas
dilgėlių akmuo išblaivė rūką
į jūrą paniro šaltis
pakrantės akmenuotas smėlis
sustingo į stiklą
tik dabar pastebėjau
kad tvora žalia

VARLĖ

ji tupėjo ant akmens
žvelgė į vandenį
ruošėsi šuoliui
būsiu pirmas
aš žmogus


IDILĖ

ar verta liūdėti
kai dainuoja žemė
kai kėkštas neša gilę
kai tinklais
saulę gaudo vorai
kai miškas dovanoja grybą
ir šviesų rudenį
vėlyvą

BE NAKTIES

ant stalo dega žvakė
it vaiduoklis klajoja liepsnos šešėlis
pamerktos į orą nedega sausos gėlės
garuoja arbata
sulėtindamas minčių greitį
aplink nematomą ašį sukasi stalas
nemiega vaško šviesa
valandų valandas auga sienos
kol paaštrėja kampai
pamišęs reginys pjauna knygų lentynas
pusiau
į koridorių sprunka išsigandę vorai
nejudu iš vietos
jaučiu
vėsi šviesa it ežero vanduo jau semia lubas
naktis negrįžtamai žuvo
likau aš vienas

PO SMŪGIO

sulėtėjo dantys
įsmigę į laiptų betoną
nepajudu iš vietos
pakylu
tarsi be galvos
be kojų
be rankų
tik liemuo
rąstas
baslys
svajojantis
tapti tvorai atrama

PRADŽIA

kol dar viduje dega šviesa
ir neištrinta atmintis
žiūriu
į vaikystės piešinius
jau negresia pavojus
pavėluotai
sugrįžti
atgal

PABAISA I

vėl prie sienos
noriu įeiti
atšokęs nuo tvankių minčių
negailėdamas batų spardau tinką

NELAUKTA SĖKMĖ

nutilo variklio gaudesys
lietus suko apvirtusius ratus
benziną gėrė vanduo
atviras automobilio stogas
kvėpavo vėju
jaučiuosi žvalus ir gyvas
keistai lengvai išlipau
stebėti laimingą peizažą
žalią sėkmės gamtovaizdį
deja
aplink tik kartus karštis
deginantis kopų smėlis
ir dinozauro skeletas

ATVIRUMAS

atviras balkonas
atviros lauko durys
atviri langai
nutilo muzika
užgeso blausi šviesa
į lubas įsmigo
atviras žvilgsnis
anapus
atvirumas ir pradžia

BRASTA

prie vartų renkasi varnos
nėra tvoros
išorės
vidaus
tik lengvas skrydis
danguje seklu
į debesis įbrido saulė
pušų spygliais
prabėgo išgąsčio šešėlis
rojaus sode pražydo
skaidri
stiklinė siena

ANAPUS

šuolis į aukštį pakeistas kritimu
nuo laiptų ant nugaros
trakštelėjo tvora
sulūžo dvi lentos
akies mirksniu gili duobė
pavirto snieguotais kalnais
pakilau
išgyvenęs tūkstantį jausmų
staiga paslaptis pakvipo laužo dūmais
matine ranka pamojo vaiduoklis
nudžiugino pasveikinimu skaudžiu
ir ištirpo migloje
likau vienas
bejėgiškai atsirėmęs į tvorą

KELIAS

kai rūke ieškojau pamesto tako
stiprus vėjas gūsis uždegė akis
pamačiau šviežią
ką tik nukirsto klevo kelmą
jaučiau sustingusį siaubą
medinį skausmą
kvapią skiedrų maldą
nubėgau atrastu lauku
dar neužrakintas šilojus
ir lapais neužkasti pušų takai

NEMATOMAS PIEŠINYS

nuovargį nuslopino
žemi
beveik nepastebimi lygumų kalnai
sulūžęs medinis laiptelis
apsnigtas takas
pamesta korta
pralošęs tylą
vėjas vienu mostu
nupiešė atvirą langą
verkiančias pelargonijas
seną  sustingusią
laikrodžio švytuoklę

NEVILTIS

iki pat dugno skęsta arbatos lapai
atsainiai nusviesti saldainiai
laimina dreifuojantį stalą
kelionei neįkvepia
saldus šokolado optimizmas
sprangus muzikos gurkšnis
plaukia tuščias laikas
pro puodelio stiklą skverbiasi sienos
nusekau
blaiviai pragėręs save

PABAISA II

apspurusias
sudraskytais kraštais suklinka debesys
stogais sprunka išgąsdintos snaigės
išgėręs skystas išsprogusias akis
tampau nematomas
degančia ranka nušvietęs šaligatvį
žingsniuoju gatve
nuklota kalbančių galvų šešėliais

PAKLYDIMAS
 
dangoraižio stogas
saldus it išlaikytas vynas
viršūnėje namai
bet aš einu į kitą pusę
sprogsta galva
besparniai klaidžiojimai
vis ilgesni ir tamsesni
pamiršęs tikrą kalbą
nesuprantu ką šneka varnos

PATARIMAS

išklausyki sienos tylą
kokia ilga ir slegianti bebūtų
ištiesinki knygų raides
sujunki žodžius
ir tiesiai į smegenis pradės tekėti elektra
kaukolės viduje nušvis elektros lemputė
neprireiks nei vėjo
nei vandens
nei saulės
nei atomo
net žodžių
tik ilgo teksto kabelio
lanksčios poetinės vielos

IŠMINTIS

žvarbus išbandymas aštriu lubų kvapu
mediniais langų bėgiais
be vorų pagalbos nepakylu nuo kėdės
minkštos miego duobės
iš proto varo teorinės žinios
kietos sienų abejonės
stabili nežinia
nepajudu iš vietos
nė per colį

DEPRESIJA

viešai neutralizuotas
neprivalomas atsiskyrėliškas gyvenimas
tvirtai žinau
palikęs jaukų kabinetą
būsiu
ištremtas į sutemų šalį
paverstas nostalgišku rūku

STABILUMAS

slidus
mieguistas parketas
pravažiavo per niūrias sienas
languotą pižamą
į šviesą
ištiestas rankas
nelūžo nei mintys
nei kompiuteris
nei stalas

STATYBOS

pakelės stulpas
puikuojasi
šlapio sniego randu
už tvoros
aukšta kranų vienatvė
gili pamatų tyla
negelbsti
mūro darbai
kai skauda galvą
nuo snaigės smūgio

LAIMĖ

asfaltu
bėga varnos
trinksi sunkūs žingsniai
džiūgauja šaltis
debesų laiptais atslenka žiema

RYŽTAS

juoduoja įstiklinti langai
niūrių minčių tamsybė
svyra apsnigti stogai
bet namai stati
tiesiog stati
neparkritę
nesulinkę
nepalūžę

ARBATA

pabertas balandžiams
lesu šaligatvio plyteles
kol randu eurą
arbatai

ŽEMĖ

prakiuro juodas dangus
krito baltos snaigės
tamsa troško šviesos
ir purvo

POILSIS TOLIMAME KURORTE

vėjo dugne
pikta jūra
debesų pjūklai gaudė ryklį
pakrantės sargą
į bangas brido plaukikai
kol kas
gyvi

ARTILERIJOS DALINYS MARSE

smėlio audros vikriai slėpė taikinius
penkias valandas aidėjo šūviai
staiga nutilo vėjas
prie haubicų artėjo keistas paukštis
leitenantas dar spėjo sušukti
sapnas
tai buvo tarsi pasiaiškinimas
bet kareivių veidai buvo bejausmiai
leitenantas pradėjo ploti
jis išsigando
kad neištvers mirties
ir liks gyvas

PILIAKALNYJE

gaudžia vėjas
rieda šaltis
grimztu į lietų
į anų laikų
neblėstančią šlovę
sukrėstas
užgesusių laužų ugnies
alsuoju balta smėlio liepsna
grimztu gilyn į garsą
tarsi į tyrą vandenį
girdžiu kaip slenka
žalsvas akmuo
bandau eiti iš paskos
aplink kero piktžolės
susipynė kojos
staiga atsitrenkiau
į oro bangą
pažvelgiau į dangų
iš debesų lašėjo kraujas
sužeistas vanagas
pavojus
esu

NAUJAMETINIS TOSTAS

būk gailestinga naktie
susijungusi ranką ir bokalą
mirsiu įsitikinęs
kad niekada negėriau

SPĄSTAI

atviros
balkono durys
nėra kur eiti
prastėja nuotaika
link manęs atsainiai juda sienos

JĖGA

kai
širdis pilna tyrumo
valdau svajas

PROFANACIJA

nemokšos
nežino
kaip atsidėkoti
tamsai

FILOSOFAS

dangus ir degtinė
patikslins metafizines tiesas
paruoš svaigų doktrinų kokteilį
ištirpins ledinės abejonės
tamsioje mėnulio pusėje
atvers girtų koncepcijų spragas

AIŠKUMAS

atlapa siena
aitri durų šviesa
simetriškas koridorius
nepažymėta akių riba
nebaigtas lubų stebėjimas

NERIMAS

kamuoja tuščia naktis
kvadratinės sekundės
dusli galva
kometos

NE VIELA

virvė
neturi siekių
tik neatrišamus mazgus

VALIA

iš kojų verčia
išsvajotos audros
lūžtu tiesus
nesulinkęs
be debesų paguodos

POILSIS

name
vaiduoklyje
koridoriaus gale
gera maukti alų
krimsti obuolius rūgščius
garsiai šaukti valio
ilgas valandas rymoti
atsirėmus į palangę
žiūrėti į banguojančią sieną
baltą tinko jūrą

VAKARE

iš rūsio
vėl kilu laiptais
iki pat neužrakintų durų
už kurių tik gatvė
melancholiška asfalto šypsena
riebi bala

MEDITACIJA

šiurpu
pagauti švininę debesų spalvą
keistą nakties baimę


SATISFAKCIJA
neverta varganoje stotelėje
laukti seno troleibuso
reikia kolto
dvikovos
tiesaus šūvio
į kaktą

MITINGE

dreba neįkalintos kojos
laisvės baimė
mirtina

TAPYBA

kaminai
aria lengvus debesis
į minkštą rūką sodina dūmus
lietus
šlapdriba skiedžia vakaro akvarelę
nepastebimai tirpsta ryški troleibusų spalva

ĮKVĖPIMAS

varnos lengvai pakyla virš stogų
bet tingūs namai nepajuda iš vietos

POETAS

išniręs iš prekybos centro
laukiu džiugių riksmų
ir apsnigtų varnų

LABDARA

miškas
grybams dovanoja
medines kelmų kepures

EKSTRASENSAI

dreba metalinės pašto dėžutės
vorai skaito laiškus
neatplėšę vokų  

PARKE

gimsta
žolės laikrodžiai
paslapčių lizduose
atmerkę uždraustas laiko akis

PILNATIS

kai naktį lyja
sninga
ar viešpatauja giedra
mėnulio jūrose
banguoja sausas
metafizinis nusivylimas
be audrų
laivų
ryklių
išlaipinti čerpių salose
lunatikai fotografuoja suodinus kaminus
kad nebūtų sumeluotas istorijos sapnas
kad būtų daugiau aukštos skardinės tiesos
bet varnas gąsdina ne faktai
artefaktai ar kronikos
bet pižamos
išeiginė nakties apranga
iškalbingai tyli gatvių žibintai
nors šviečia tik naktį
o gal klysta stogai
išmarginti
kiaurais abejonių taškais
ką veikti
grynų fantazijų pasaulyje
jei niekas neskolina sunkvežimio
atsivežti vaikystės žaislų
tai ne kliedesys
tai tikras stebuklas
liksime ištikimi svajonėms
ir dieną ir naktį

RAMYBĖ

minčių orbita
ir kilpa

PILNATVĖ

sustingo
minčių rykliai
arbatos stiklinėje
maža vietos
bet saulė telpa į langą
kambaryje
sutelpu ir aš

ESTETAS

gal gražiau grotos
išlankstytos it klevo lapai
o gal ant stalo
išmestos taro kortos
vilioja sklidini langai
priešinuosi debesų derliui
piktoms minčių metaforoms
saldžiai arbatai
atsibodo
dar viena pilka diena
nepasikeičiau
netapau panašus į save
girdžiu stalo žingsnius
neskubu
tarpduryje stovi tik slenkstis
kuris pakerta kojas
sutinku
kristi ant linoleumo
parketo jau nebėra
grindų procesija
patraukė tiesiai į lentpjūvę
- - -
vėsi skersvėjo ranka
nupūtė nuo lubų skiedras
it pamestas
bevertis rąstas
likau gyvas
namie

Vilnius, 2015-2016 m.

Komentarai