Pradžia / Knygos
 

Lapė ir elektra: Baldras, Šešėlio sūnus: sakmė

Sjón, Baldras, Šešėlio sūnus: sakmė, Vilnius, Apostrofa, vertimas - Rasa Baranauskienė, 2009

Mindaugas Peleckis
2010 m. Sausio 21 d., 20:35
Skaityta: 967 k.
Lapė ir elektra: Baldras, Šešėlio sūnus: sakmė

Islandas Sjónas (isl. sjón „regėjimas“) –­­ tikrojo rašytojo vardo Sigurjón Birgiris Si­gurðssonas (g. 1962) alegorinė santrumpa (maždaug kaip Vydūnas). Vilniaus knygų mugėje lankęsis kūrėjas už šį 2003 m. kūrinį („Skugga–Baldur“) 2005-aisiais apdovanotas Šiaurės Tarybos literatūros premija, dar vadinama „mažuoju Nobeliu“, ir išverstas į daugelį kalbų. Pasak premijos žiuri, „šis kūrinys meistriškai balansuoja ties poe­zijos ir prozos riba. Pasitelkęs islandiškųjų sagų temas ir romantinio pasakojimo meną, rašytojas nuaudžia įstabią istoriją, kurioje visu ryškumu iškyla šių dienų etiniai klausimai“.

„Baldras, Šešėlio sūnus“ (kitomis kalbomis penkto iš septynių rašytojo romanų pavadinimas skamba dar keisčiau: „Šešėlio lapė“ – vokiškai, „Mėlynoji lapė“ – angliškai, olandiškai, ispaniškai ir itališkai, „Paukščių pienas“ – serbiškai, „Mažiausias iš pa­sau­lių“ –­ prancūziškai ir kt.; tik visomis skandinavų kalbomis išlaikytas originalus pavadinimas „Skugga–Baldur“; tiesa, daniškai – vos kitokios rašybos „Skygge–Baldur“).

Kas gi tas Baldras, kurio vardu net kompiuterinis žaidimas „Baldro vartai“ („Baldur’s Gate“, 1998) pavadintas? Skandinavų mitologijoje Baldras – šviesos ir grožio dievas. Baldro mirtis, paremta senovinėmis sakmėmis, islandų aprašyta dar XIII a. Jį galėtume lyginti su Nojumi, nes Baldras turėjo didžiausią tiems laikams laivą Hringhornį. Tačiau su juo Baldrui išplaukti gyvam nebuvo lemta – jį nužudė Lokis ir kiti dievai, vėliau – sudegino. Po mirties Baldras apsigyveno nuostabioje dangaus vietoje Breidablike. Įdomiausia, kad Baldro mirtis – pirmasis įvykis apokaliptinėje dievų sunaikinimo schemoje Ragnaroko (pasaulio pabaigos) metu. Tikima, kad Baldras atgims naujame pasaulyje. Beje, Baldras regėdavo pranašingus sapnus (juose matė savo ir savo motinos Frigg, kurios vardas reiškia meilę, mirtį), kurie jį slėgė.

Kuo Baldro mitas sudomino Sjóną, kuris, beje, yra ne tik romanistas, bet ir vienuolikos poezijos rinkinių ir trijų knygų vaikams autorius? Jis kuria dainų tekstus Björk, 1987 m. net grojo jos suburtoje alternatyviojo roko grupėje „The Sugarcubes“ (1986–1992). Kaip poetas, Sjónas debiutavo 1978 m. knyga „Sýnir“ („Vizijos“). „Islandų literatūros istorijoje“ (2006) rašoma, kad Sjóno darbai – „naujovė Islandijos literatūroje“, nes „jis sujungia įvairių kultūrų mitus su populiariąja kultūra, prideda humoro miglotoms temoms“.

Iš tiesų tik pats Sjónas gali atsakyti, kodėl Baldrą pavadino nuožmiu ir baisiu žvėrimi, katino ir lapės palikuonimi, pikta lemiančia tamsos ir šešėlių pasaulio vyriškosios giminės mitologine būtybe. Sakmėje aprašomas gūdus 1883 m. viduržiemis (veiksmas vyksta sausio 8–17 ir kovo 23 d.), kai pastorius Baldras Skugasonas leidžiasi medžioti žydrosios lapės. Žydrosios lapės panašios į akmenis, anot Sjóno. Veiksmas vyksta Dalure (nejau Farerų salose? Islandijoje tokio miestelio lyg ir nėra). Vėliau persikeliama į 1868 m. balandžio 17 d., kai paaiškinama fabulos priešistorė. Atsiranda paslaptinga mergina Aba, kalbanti nelabai aiškia kalba. Pasakojama apie žolininką Fridriką B. Fridjounsoną ir „lotosų valgytojus“ (graikų mitologijoje jie vadinami lotofagais – tai narkotinius augalus vartojusi žmonių rasė iš salos, esančios prie Šiaurės Afrikos) iš Kopenhagos, kurioje jis studijavo 1862–1865 metais. Kartą žolininkas, apkvaitęs nuo „eterinių „linksmųjų kalnelių“, yra pareiškęs: „Aš regėjau visatą! Ji sukurta iš eilėraščių!“ (p. 64). Netikėtai pasirodo lotyniška Ovidijaus citata „Omnia mutantur – nihil interit“ („Viskas kinta, niekas nedingsta“; p. 66). O štai Aba turi savo paukščių knygą, „į kurią ji aistringai ir kruopščiai rinkdavo plunksnas“ (p. 75).

Kodėl pastorius Baldras šauna į lapę? Kodėl jo šautuvo spragsintis parakas tuomet surinka: „IŠGIRSKITE ŽMOGŲ“ (p. 83)? Praradęs sąmonę pastorius atsiduria keistoje erdvėje, kur jauna moteris, „mūvinti vien tik megztas žydras kelnaites“ (p. 91), nuveda Baldrą prie gyvybės šaltinio. Po šešių parų nušauta lapė atsigauna. Ji bando paaiškinti pastoriui apie elektrą. Pastorius, būdamas „akmens skylėje ledyno šiknoj“, užmena lapei mįslę apie bezdalą (p. 100). Lapė neatspėja – subtilus padaras. Išties pastorius Baldras tikėjo materialų Dievą, save sukūrusį ir matomą bei apčiuopiamą: „Kai ant žmogaus sninga, ant Dievo lyja“ (p. 101). Vyksta atgimusios lapės ir pastoriaus disputas apie elektros atsiradimo galimybes. (Vos po poros dienų, 1883 m. sausio 19-ąją, – realybėje, ne knygoje – Thomas Alva Edisonas paleidžia pirmąją pasaulyje elektrinę apšvietimo sistemą Rozelio miestelyje Niu Džersio valstijoje JAV, – M. P.) Lapė miršta (gal dėl pastoriaus nesuvokimo, kad, pasak jos, „atvesti Dievą elektros laidais į namus, netgi apšviesti juo ištisus miestus iš tikrųjų yra visuotinė pasaulinė misija“, p. 101). Vėl. Dabar jau visam laikui, nes susinervinęs pastorius nudiria jai kailį. Turbūt todėl, kad lapei nedarė įspūdžio, jog jis visą gyvenimą praleido Islandijoje ir be jos nieko daugiau nematė. Pastorius atlieka bjaurų ritualą (tikrai neaprašinėsiu), suryja lapės širdį. Jis pats tampa lape. (Gal tai pagoniškųjų islandų užuomina, kad pastoriai yra gudrūs kaip lapinai?)

Knyga baigiama žolininko laišku. Jame, be įdomaus kai kurių šios sakmės detalių paaiškinimo, pateiktas trumpas keistos kalbos, kuria kalbėjo Aba, žodynėlis. Žodžiai primena afrikietiškus bei polinezietiškus (pvz., Itza „Dievas“, Ko–ko „dainuoti“, Ibo „miegoti“, Ka „ugnis“ ir kt.). Suprask, Sjónas atvėrė mums prokalbių prokalbę. Deja, iki J. R. R. Tolkieno kalbinių eksperimentų (elfų ir kitų būtybių kalbų) islandui toli.

Sjónas tvirtina, kad šis romanas – tam tikrų elementų Islandijos visuomenėje kritika. Mano galva, tai pernelyg eklektiškas, postmodernistinis romanas, kuriame (tiesa, gana smagiai) susipina daug sluoksnių. Knyga nestora – beveik kaip Alessandro Baricco „Šilkas“, ir skaitosi nesunkiai, tačiau joje nėra permatomumo, skaidrumo: sakmė ši daug prasmių savy nešioja. Galima sakyti, kad Sjónas – islandiškasis (gal net europietiškasis) Harukis Murakamis, pinantis sudėtingas siužetines linijas. Perskaičius knygą, kyla daugiau klausimų nei ją skaitant. O lapės, tapusios pastoriolakiu (pastoriaus ir lapiolakio hibridas), gaila...

Komentarai