(NE)SKAIČIAI

Bejėgė logika. Matyt todėl ji išimta iš mokyklinės programos. Bejėgė praktika.

Galima sukeisti vietomis kėdes ir kristi per vidurį, nes
nėra saugaus parketo. Liūdi apvalios sienos, neištiesintos, tinko,
tapetų. Tik išblukę dažai gali atsakyti į visus klausimus. Bet jie
sunkiai pastebimi, pavirtę mitais, legendomis.

- Guru Guru, kas antras žmogus yra kas trečias, kas ketvirtas - tik
penktas. Tik šeštas žmogus išvengia šešėlio ir gali pereiti gatvę,
degant raudonai šviesai, jis nebijo troleibusų ir spardo automobilius
it kamuolius. Ar tu – šeštas žmogus? – paklausė Dravenis.

- Nežinau, ar esu pirmas, o gal paskutinis skaičius, kurio pavadinimas
įslaptintas. Jaučiu, kad šio skaičiaus negalima perskaityti, nes jis
nematomas, neapčiuopiamas, ir yra už žmogiškos patirties ribų.

- Draveni, kai sužinojau, kad piraha tauta, gyvenanti Amazonės džiunglėse, neturi skaičių, iš pradžių
apėmė rimta panika. Pagalvok tik - yra jiems tik "vienas" arba "daug, daugiau nei vienas". Su piraha žmonėm
gyvenęs mokslininkas bandė juos mokyti skaičiuoti - kelerių metų rezultatas - aligatoriui ant uodegos... Net vienas
plius vienas nesugebėjo išmokt... Bet argi tai reiškia, kad jie kvaileliai? Gal tiesiog labai laimingi? O gal kažką slepia?

Kol neatsakei, Draveni, dar vienas skaitinis pamąstymas. Kai kuriose senovės tautose nebuvo skaičiaus nulis
(pvz., pas šumerus, kurie turėjo galingą civilizaciją). Šis skaičius, išties labai vertingas matematikoje ir visur kitur,
pas arabus (ir jų protėvius) vadinamas sifr, turbūt jau atpažįsti, su kokiu mums pažįstamu žodžiu tai susiję... Taigi, kodėl, kodėl?

- Guru Guru, aš ne pranašas ir nesu persunktas kosmine išmintimi, todėl
negaliu atsakyti į tavo klausimus, nors ir labai norėčiau. Bet aš
galiu pasakyti vieną nutikimą, kuris gali būti suprastas kaip atsakymo
užuomazga, daigelis... Taigi, aš stovėjau laike (lauke?) ir mano
mintys pasisuko it laikrodžio rodyklės, ir abi sustingo ties skaičiais
12 (dvylika), kurie, skaitmeniniame formate žymimi dviem nuliais (00).
Štai iš kur atsirado nulis – ne tik iš indų, bet ir iš šumerų
šešiasdešimtainės skaičiavimo sistemos. Matyt, nulis buvo šumerams
matematiškai sakralus. Bet nenukrypkime nuo temos. Visas buvau aplipęs
skaičiais, kurie buvo ir kūnas ir drabužis. Kažkada girdėjau, kad po
linksmos puotos užmigę, jau bunda aisčių dievai. Taip ir atsitiko.
Dievaitis Vėjas nuo manęs nupūtė visus skaičiukus, ir manęs neliko.
Visai neliko... Bet aš mačiau lauką, mišką, girdėjau paukščius,
užuodžiau gėlių aromatą. Kas man atsitiko?

- Draveni, atsitiko tai, kad tu nusprendei nepaklusti geležinei (kvantinei)
nulio ir vieneto logikai. Gi žinau, kad netiki, jog pasaulis yra juodai baltas... Štai
pasaulis, kuris nėra juodai baltas, ir "keršija".

Ar jautiesi įminęs Nulio Paslaptį?

Pasaulis nėra juodai baltas, tarsi senovinė televizija. Dabar spalvota
TV, todėl pasaulis apgavikiškai spalvingas, gražus, kerintis. Tarsi
užkerėtas. Visi paklūsta matricos logikai, nebent šiek tiek laisvės
turi aisčių dievai, jie tikri, nes yra programos, kurias sukūrė
Architektas. Žmonija, ypač kai kurie vadai nori įspėti nulio paslaptį,
todėl bando prastumti "obnulenije", bet jiems nieko neišdegs.
Praeitis, dabartis, ir ateitis egzistuoja ir tuo pačiu neegzistuoja
būsenoje "taip kaip yra". Tai verta didžiulio žavesio ir pagarbos. O
dėl "keršto", galiu pasakyti tik tiek, kai nustoji žavėtis paprasta
žmogiška laime (darbas, šeima, kuklūs pomėgiai) ir nesiliauji
klausinėti - kas aš esu, kodėl esu, kas bus, kai gyvenimas pasibaigs,
ir t.t., tuomet idilė pasibaigia, ir atrieda bėdos: ligos, nelaimės,
bėdos, bankrotas, skurdas, prestižo praradimas ir t.t., ir pan.
Nežinau, kas keršija smalsuoliui: demonai, reptiloidai, matricos
sargai... Todėl neverta klausinėti, verta tik gyventi, taip, kaip tau
skirta...