- Guru Guru, laikas dabar dėvėti kaukę, nes žmonijai reikia pailsėti nuo
skaičių: šalin valandas, minutes ir sekundes, - pritarė Dravenis.
- Malonu ir garbinga bendrauti su mąstančiu elementu, - pritarė Guru
Guru, - ar vis dar žiūri į sieną?
- O taip! Velniškai ilgai žiūrėjau į kioskelio vitriną, kol perdžiūvo
gerklė ir sutvirtėjo ranka...
- Taip, taip, – tai DZIN... - konstatavo Guru Guru.
- Ir tada sviedžiau postmodernią plytą! Išlėkė langai, sucypė sirena.
Skubiai pagriebiau tuziną skardinių ir sprukau...
- Tikiuosi neišgėrei vienas? - paklausė Fortunata.
- Fortke, užsidėk kaukę!
Visi užsidėjo galingas tarybinių laikų dujokaukes ir pradėjo šokti
rateliu. Pirmas krito uždusęs Dravenis.
- Laisvę sveikam veidui, - suriaumojo Guru Guru.
Fortunata nuplėšė dujokaukę. Dravenis alsavo tarsi žuvis, ištraukta į krantą.
- O dabar pasakok viską smulkiai, nuo ten, kai pradėjai žiūrėti į
sieną, - pareikalavo Guru Guru.
Dravenis keistai surimtėjo, ir pradėjo pasakoti aiškiai, paprastai,
tarsi nebūtų valkata ir padugnė:
- Aš ilgai žiūrėjau į sieną ir jau norėjau nutraukti meditaciją, kai
kambaryje pradėjo snigti. Pamiršau, kad buvo vasara, todėl drebėjau iš
šalčio. Neliko sienų, o grindys pavirto apsnigtu dirvonu. Aš pakilau
ir nuėjau tolyn, kur kojos neša, kur akys veda. Staiga pastebėjau
metalinį kioskelį. Atidariau duris. Tuščia, pardavėjos nėra, tik
prekės. Į kuprinę įmečiau tuziną alaus skardinių ir atėjau pas jus...
- Ir tai viskas? – paklausė Guru Guru.
Fortunata atsegė kuprinę. Viduje buvo tuščia.
- Kur grybai, - kiek isteriškai spigtelėjo Fortkė.
Guru Guru klausiamai pažvelgė į Dravenį.
- Na taip, suvalgiau juos... Man žinovai sakė, kad raudonosios musmirės nepavojingos, jei jas... Tss... Negaliu sakyt, o gal ir
nepamenu... Bet vertėjo.... Suvokiau, kad pasaulyje yra ne du šimtai šalių, o du tūkstančiai trisdešimt trys, ir kiekviena jų turi
po dvi sostines. Dabar, tiesa, nelabai žinau, ką su tuo žinojimu daryt, grybais baigės, atsakymų nebegaunu...
- Reikia rašyti notas, - mįslingai pasiūlė Guru Guru.
Fortunata išsitraukė bloknotą ir keliaspalvį tušinuką (pamenat tokius?).
- Pradėkim nuo V, - kažkodėl pasiūlė Guru Guru.
- Vailandas, - nedvejodamas, užtikrintai pasakė Dravenis.
- Volandas, patikslino Guru Guru, - jis kartais vadinamas Astarotu,
nuodingų grybų karaliumi.
- Pamenu, pamenu, - sukluso Dravenis, - apie jį parašyta kulinarinė knyga...
Staiga Guru Guru susinervino:
- Šalin recenzijas! Aš nenusiteikęs aptarinėti knygas, nes tai
niekinga, žema ir visiškai neskanu... Aš daug keliavau, o kartą
peržengiau kreida apibrėžtą miesto perimetrą, ir už jo pamačiau juodą
gandrą.
- Negali būti, - suabejojo Fortunata.
- Taip, taip, - patvirtino Dravenis, - tai buvo genetiškai modifikuota varna...
- Prašom nepertraukinėti, – tai nemandagu! Taigi, paslaptingas paukštis
deklamavo eiles:
Sveikam veidui nereikia kaukės
Rokeriui žaizdotos auklės
Skaudžiai kerta asfaltas
Juoda kelio gyvatė
Dantis tikrina bazaltas
Taškuota musmirių tyla
- Tuoj pat užsidėkite kaukes! Poezija – tai virusas! - paragino Dravenis.
Pro atvirą langą pažvelgė trys guminiai veidai. Nepasiekiamai nutolo
VISI
(NET POEZIJOS)
PAVASARIAI.