Apokrifai II. Dujų ir kaukių balius

- Guru Guru, laikas dabar dėvėti kaukę, nes žmonijai reikia pailsėti nuo
skaičių: šalin valandas, minutes ir sekundes, - pritarė Dravenis.

- Malonu ir garbinga bendrauti su mąstančiu elementu, - pritarė Guru
Guru, - ar vis dar žiūri į sieną?

- O taip! Velniškai ilgai žiūrėjau į kioskelio vitriną, kol perdžiūvo
gerklė ir sutvirtėjo ranka...

- Taip, taip, – tai DZIN... - konstatavo Guru Guru.

- Ir tada sviedžiau postmodernią plytą! Išlėkė langai, sucypė sirena.
Skubiai pagriebiau tuziną skardinių ir sprukau...

- Tikiuosi neišgėrei vienas? - paklausė Fortunata.

- Fortke, užsidėk kaukę!

Visi užsidėjo galingas tarybinių laikų dujokaukes ir pradėjo šokti
rateliu. Pirmas krito uždusęs Dravenis.

- Laisvę sveikam veidui, - suriaumojo Guru Guru.

Fortunata nuplėšė dujokaukę. Dravenis alsavo tarsi žuvis, ištraukta į krantą.

- O dabar pasakok viską smulkiai, nuo ten, kai pradėjai žiūrėti į
sieną, - pareikalavo Guru Guru.

Dravenis keistai surimtėjo, ir pradėjo pasakoti aiškiai, paprastai,
tarsi nebūtų valkata ir padugnė:

- Aš ilgai žiūrėjau į sieną ir jau norėjau nutraukti meditaciją, kai
kambaryje pradėjo snigti. Pamiršau, kad buvo vasara, todėl drebėjau iš
šalčio. Neliko sienų, o grindys pavirto apsnigtu dirvonu. Aš pakilau
ir nuėjau tolyn, kur kojos neša, kur akys veda. Staiga pastebėjau
metalinį kioskelį. Atidariau duris. Tuščia, pardavėjos nėra, tik
prekės. Į kuprinę įmečiau tuziną alaus skardinių ir atėjau pas jus...

- Ir tai viskas? – paklausė Guru Guru.

Fortunata atsegė kuprinę. Viduje buvo tuščia.

- Kur grybai, - kiek isteriškai spigtelėjo Fortkė.

Guru Guru klausiamai pažvelgė į Dravenį.

- Na taip, suvalgiau juos... Man žinovai sakė, kad raudonosios musmirės nepavojingos, jei jas... Tss... Negaliu sakyt, o gal ir
nepamenu... Bet vertėjo.... Suvokiau, kad pasaulyje yra ne du šimtai šalių, o du tūkstančiai trisdešimt trys, ir kiekviena jų turi
po dvi sostines. Dabar, tiesa, nelabai žinau, ką su tuo žinojimu daryt, grybais baigės, atsakymų nebegaunu...

- Reikia rašyti notas, - mįslingai pasiūlė Guru Guru.

Fortunata išsitraukė bloknotą ir keliaspalvį tušinuką (pamenat tokius?).

- Pradėkim nuo V, - kažkodėl pasiūlė Guru Guru.

- Vailandas, - nedvejodamas, užtikrintai pasakė Dravenis.

- Volandas, patikslino Guru Guru, - jis kartais vadinamas Astarotu,
nuodingų grybų karaliumi.

- Pamenu, pamenu, - sukluso Dravenis, - apie jį parašyta kulinarinė knyga...

Staiga Guru Guru susinervino:

- Šalin recenzijas! Aš nenusiteikęs aptarinėti knygas, nes tai
niekinga, žema ir visiškai neskanu... Aš daug keliavau, o kartą
peržengiau kreida apibrėžtą miesto perimetrą, ir už jo pamačiau juodą
gandrą.

- Negali būti, - suabejojo Fortunata.

- Taip, taip, - patvirtino Dravenis, - tai buvo genetiškai modifikuota varna...

- Prašom nepertraukinėti, – tai nemandagu! Taigi, paslaptingas paukštis
deklamavo eiles:

Sveikam veidui nereikia kaukės
Rokeriui žaizdotos auklės
Skaudžiai kerta asfaltas
Juoda kelio gyvatė
Dantis tikrina bazaltas
Taškuota musmirių tyla

- Tuoj pat užsidėkite kaukes! Poezija – tai virusas! - paragino Dravenis.

Pro atvirą langą pažvelgė trys guminiai veidai. Nepasiekiamai nutolo

VISI

(NET POEZIJOS)

PAVASARIAI.