Apokrifai. I. Provincijos eskizai

Dalius Timinskas-Oragaru ir Vilhelmas Jaunutis

APOKRIFAI

I

PROVINCIJOS ESKIZAI

Kiek žemiau stogo krašto svyravo tuščias lietaus vamzdis. Lietumi
pravirko nakties okupuota diena. Dravenis dirbo sandėlyje krovėju
(logistikos specialistu). Paprasta iš vilkiko iškrauti žaislų dėžes ir
palikti prie durų, nes tiesiai iš restorano ateis Guru Guru ieškoti
atvirų tolių, elektros stulpų, ir be jokio tikslo debesų pjūklu
patrumpins mėnuliui nosį. Aišku, ne mėnuliui, o nepaslankiam
vairuotojui ar vadybininkui. Bet kam.

- Sandėlyje tamsu, nes lubos nemato stogų - tik grindų lentas...
Draveni, ar pakaks benzino nakčiai, beliko tik vienas konjako butelis, - pasiteiravo Guru Guru.

- Guru Guru, buvo atėjusi policija, teiravosi, ar nemačiau tavęs, kur
tu gyveni, geri, pas kokias mergas nakvoji. Pasakiau, kad aš neišlendu
iš sandėlio ir nieko apie tave nežinau...

- Na, buvau aš pas mergas, neslėpsiu. Bet užsiėmiau ir kilnesniais dalykais: pradėjau rašyti kulinarinę (receptų ir nuodų) knygą.
Gal turi kokį nuodingą eilėraštį sumąstęs?

- Poezija mano kita... Ar pameni Mendelejevo lentelę?
- Pamenu... O kas? – nustebo Guru Guru.
- O tas, - itin pakiliai aiškino Dravenis, - nėra jokio Mendelejevo,
jokios lentelės, yra tik lentynos, kuriose sandėliuojami pirminiai
elementai.
- Kokie tai elementai?
- Tai apelsinai, kopūstai, kruopos, miltai, mineralinis vanduo,
konjakas. Daug yra elementų – visus išvardinti sunku... Aš esu
demiurgas ir ant padėklų kraunu elementus, ir taip suformuoju
planetas, žvaigždes...

Apstulbęs Guru Guru nugėrė 1/5 (penktadalį) konjako butelio.

- Tada atvažiuoja vilkikas ir viską išveža į tolimas galaktikas.

Už juodų akinių stiklo pasislėpė šviesi naktis. Mėnulis kepė bulvinius
blynus. Gera. Ant stalo nepadrožtų pieštukų krūva. Metas imtis darbo.
Guru Guru delne sublizgėjo peilio ašmenys – ne smurtui, ne savigynai.
O kam? Klausimas sunkus, neatsakomas. Štai jau nusmailintas raudonas
pieštukas, imituojantis kraują, o juodas – prabils apie juodąją
materiją. Tai vakarykštė kava, kurią gerti itin pavojinga.
Iš vonios išslinko Fortunata, apsigaubusi ilgu rankšluosčiu. Guru Guru
pajuto aistros antplūdį, ir puolė gaudyti merginą, kuri kvatodama
bandė išsprūsti. Koks mielas, džiuginantis žaidimas.

- Fortke, baik kvailioti!
- Eik drožti pieštukų!
- Tuoj aš tave kaip reikalas padrošiu, - suriko Guru Guru.

O tuo metu Dravenis tamsioje tarpuvartėje užpuolė link automobilio
einantį džentelmeną. Tai buvo Kultūros ministro referentas Galigantas.
- Pinigai ar gyvybė, - suriko gangsteris, grasindamas armatūros strypu.
- Kokia gėda, nusiritai iki gatvės plėšiko lygio. O kažkada teikei
vilčių, ir aš ketinau išleisti tavo poezijos knygelę.
- Klok pinigus!
- Dravenis, aš atjaučiu tave, nepykstu ir nepranešiu apie užpuolimą.
Štai 100 eurų. Pamąstyki, dar nevėlu sugrįžti į doros kelią.

Dravenis čiupo banknotą ir dingo tamsoje. Prieš užvesdamas variklį,
Galigantas mąstė, kaip padėti kritusiam poetui. Referentas buvo doras
ir jautrus žmogus, pasiryžęs visada ištiesti pagalbos ranką.
Dravenis, nejausdamas jokio sąžinės graužimo nusipirko butelį
degtinės, duonos ir šprotų dėžutę. Papietavęs pakelės griovyje, parašė
eilėraštį:

patvory
šlapiam griovy
laku girtą degtinę
prabėgo dar viena diena
teisinga didi iškili garbinga
esu pasaulio stiklas bedugnė taurė
talpinanti visus laimėjimus ir pralaimėjimus
ir jokia (kad ir tobuliausia) jėga neatims šlovės
nes esu tobulai tobulas