Pradžia / Radikaliai
 

Religinių praktikų įvairovė Indonezijos Balio ir Javos salose: lyginamoji analizė

Indonezija vadinama didžiausia musulmoniška valstybe pasaulyje, tačiau taip yra greičiau dėl absoliutaus musulmonų skaičiaus Indonezijos Respublikoje (220 iš 252 mln. gyventojų, arba 87 proc.), tačiau jokiu būdu ne dėl to, kad islamas Indonezijoje yra vienintelis tikėjimas. Šalies Konstitucijoje, garantuojančioje bet kurios religijos laisvę, ir iš hinduizmo atkeliavusiame Penkių principų (Pancasila) įstatyme numatyta, kad valstybinės religijos yra šešios: islamas, protestantiškoji krikščionybė, katalikiškoji krikščionybė, hinduizmas, budizmas ir konfucianizmas. Indonezijos Respublikos piliečiai savo asmens tapatybės dokumente turi teisę nerašyti, kokį tikėjimą išpažįsta, vis dėlto šioje šalyje viešas pasiskelbimas ateistu ar agnostiku gali pelnyti kelerius metus kalėjimo dėl įstatymo, draudžiančio šventvagystę.

Mindaugas Peleckis
2015 m. Gruodžio 05 d., 14:22
Skaityta: 484 k.
Goa Gajah (Dramblio Urvas), IX a. šventykla Balyje, netoli Ubudo. Mindaugo Peleckio nuotr.
Goa Gajah (Dramblio Urvas), IX a. šventykla Balyje, netoli Ubudo. Mindaugo Peleckio nuotr.

Indonezijoje gausu įvairių religinių praktikų, kurios nėra valstybinės religijos, šios praktikos nėra draudžiamos, nors dominuojanti javiečių tautos (42 proc. gyventojų) ir musulmonų religijos (87 proc.) dalis į praktikuojančius senuosius tikėjimus šalies gyventojus kartais žiūri kiek pašaipiai ir atlaidžiai juos vadina „primityviais žmonėmis“.

Mūsų lyginamojoje analizėje pasitelksime dvi kardinaliai priešingas, tačiau istoriškai glaudžiausiai susijusias Indonezijos salas: Javą ir Balį. Balis – indonezietiškojo hinduizmo, sumišusio su senaisiais tikėjimais ir budizmu, citadelė. Java – valdžios aparato, islamo tvirtovė, tačiau šias dvi salas sieja unikalios ir iki šiol gyvos religinės praktikos, senovinės šventyklos (candi), piligrimystės vietos ir didžiulę sanskrito įtaką patyrusios javiečių ir baliečių kalbos. Vandens (brastos) religija (agama tirta), praktikuojama Balyje, ir prie Bromo kalno Javoje gyvenančių tengerų hinduizmas, susipynęs su animizmu, puikiai dera Indonezijos religinių praktikų paletėje.

Religinių praktikų įvairovė Indonezijos salyne

Prieš analizuodami religinių praktikų įvairovę Javos ir Balio salose, privalome suvokti, kokia sudėtinga yra religinių praktikų įvairovė visoje Indonezijoje, arba Nusantaroje (indonez. „Salynas“).

Indonezijos centrinio statistikos biuro duomenimis[1], 2010 m. Indonezijoje islamą išpažino 87,18 proc. gyventojų, krikščionybę – 9,87 proc., hinduizmą – 1,69 proc., budizmą – 0,72 proc., „kitas religijas“ – 0,56 proc.

„Kitos religijos“ – tai 245 tikėjimai (tiek jų nustatė Indonezijos Religijos ir Taikos konferencija, ICRP[2]), kuriuos politikai artimiausiu metu ketina pripažinti lygiateisiais šešioms valstybinėms religijoms[3].

ICRP teigimu, Indonezijos laukia ypatinga religijų laisvė[4].

Kol politikai ginčijasi tarpusavyje, pagrindinis šalies filosofinis principas (Dasar Negara) Pancasila nurodo „tikėjimą vienu, vieninteliu Dievu“ (Ketuhanan Yang Maha Esa), „teisingą, civilizuotą visuomenę“ (Kemanusiaan Yang Adil dan Beradab), „Indonezijos vienybę“ (Persatuan Indonesia), „demokratiją, kuriamą vadovaujantis vidine išmintimi, atsirandančia vienbalsiai tam pritarus atstovų apsvarstymams“ (Kerakyatan Yang Dipimpin oleh Hikmat Kebijaksanaan, Dalam Permusyawaratan dan Perwakilan) ir „socialinį teisingumą visiems Indonezijos žmonėms“ (Keadilan Sosial bagi seluruh Rakyat Indonesia).

Pancasila Indonezijoje įsigaliojo 1945 m. birželio 1 d. Jį sukūrė (Smith, Roger M (ed) (1974). Southeast Asia. Documents of Political Development and Change. Ithaca and London. pp. 174–183.) būsimasis pirmasis Indonezijos Respublikos prezidentas Sukarno (1901–1970). Tai buvo sunkūs laikai Indonezijai, tuo metu kovojusiai su kolonistais olandais ir japonais. Japonams pasidavus, 1945 m. rugpjūčio 17 d. paskelbta Indonezijos nepriklausomybė, tais pačiais metais įsigaliojo ir Pancasila bei Indonezijos Konstitucija (Undang-Undang Dasar Negara Republik Indonesia Tahun 1945 arba UUD’45[5])

XI Indonezijos Konstitucijos skirsnis (Bab XI. Agama) vadinasi „Religija“. Tai – vienas, 29-asis, Konstitucijos straipsnis (pasal), sudarytas iš dviejų dalių: „1) Valstybė paremta tikėjimu Vienu ir Vieninteliu Dievu; 2) Valstybė garantuoja visiems žmonėms religijos ar tikėjimo laisvę“. [(1) Negara berdasar atas Ketuhanan Yang Maha Esa. (2) Negara menjamin kemerdekaan tiap-tiap penduduk untuk memeluk agamanya masing-masing dan untuk beribadat menurut agamanya dan kepercayaan itu.[6]]

Įdomu tai, kad žodis Dievas Indonezijos Konstitucijoje minimas tris kartus: Preambulėje, 9 („Prezidento ir viceprezidento priesaika“) ir 29 straipsniuose. Indoneziečių kalba (Bahasa Indonesia) Dievas įvardijamas kaip Ketuhanan („dieviškumas, Dievas“), šis terminas papildė Islamo išpažinėjų norą Konstitucijoje rašyti vien tik žodį Allah, kadangi tai galimai įžeistų kitų tikėjimų Indonezijos gyventojus. Vis dėlto Preambulėje ir 9 straipsnyje, reglamentuojančiame prezidento ir viceprezidento priesaiką, minimi abu terminai – Ketuhanan ir Allah.

Sukarno pasiūlytas, vadinamojo Devynių komiteto (Panitia Sembila) kiek patobulintas penkialypis principas iki šiol veikia, yra gerbiamas Indonezijoje, todėl šią šalį paverčia unikalia savo neįprastu socializmo, nacionalizmo ir monoteizmo deriniu. Pancasila simbolis – iš hinduizmo atkeliavęs Višnaus palydovas, mitinis paukštis Garuda (Garuda Pancasila), laikantis Indonezijos nacionalinį devizą senąja javiečių kalba: Bhinnêka tunggal ika („Skirtybių vienybė“, pažodžiui: „Skirtinga viena ji, jos dharma nedvejina“). Ši frazė – iš XIV a. Mpu Tantularo parašyto eilėraščio „Kakawin Sutasoma“ („Eilėraštis apie Bodhisatvą“):

 

Rwāneka dhātu winuwus Buddha Wiswa,

Bhinnêki rakwa ring apan kena parwanosen,

Mangka ng Jinatwa kalawan Śiwatatwa tunggal,

Bhinnêka tunggal ika tan hana dharma mangrwa.

 

Sutarimą tarp hinduistų (ypač Šivos garbintojų) ir budistų propaguojantis eilėraštis gali būti verčiamas maždaug taip:

 

Du elementai, pasakyta, [yra] Buddha [ir] Wiswa [Wiswa – ėjimo aplink švenyklą ritualas, kai kartojama mantra, skirta Šivai],

Skirtinga šitai, bet patiria susidvigubinimą,

Jie išties skirtingi, tačiau kaip tas skirtybes galima atpažinti iš pirmo žvilgsnio,

Jeigu Džinystė [Budizmas] ir Šivystė – viena,

Skirtinga tai [ar] viena tai, nėra dharmos, kuri dvejinasi.

 

Garuda Pancasila kaip nacionalinis simbolis, reprezentuojantis Pancasila ideologiją, įsigaliojo 1950 m. vasario 11 d. Simbolyje – skydas, sudarytas iš penkių dalių: herbo su nacionalinėmis spalvomis, plonytės juodos linijos (simbolizuoja ekvatorių, dalijantį Indonezijos archipelagą); bantengo (javietiškojo laukinio buliaus, simbolizuojančio ketvirtąjį principą, draugiškumą, bendrai, be ginčų priimamus sprendimus; bantengas – ramus, draugiškas gyvūnas); banjano medžio (trečiasis principas, Indonezijos vienybė, nes banjanas, arba bengalinis fikusas, žinomas kaip didžiules šaknis ir šakas turintis medis); ryžių ir medvilnės varpų (penktasis principas, socialinis teisingumas); auksinės grandinėlės iš keturkampių ir apvalių grandžių (antrasis principas, simbolizuojantis nuoseklias žmonių kartas; apvali grandis – tai moteris, kvadratinė – vyras). Juodame skyde esanti penkiakampė (tai simbolizuoja Islamą, krikščionybę, hinduizmą, budizmą ir socializmą) žvaigždė – tikėjimo Dievu simbolis. Juoda spalva reiškia Muhammadą, Islamo Pranašą. Garuda kojomis suspaudęs popieriaus ritinį su minėtu nacionaliniu devizu. Ant kiekvieno Garudos sparno – po 17 plunksnų, 8 – ant uodegos, 19 – ant uodegos pagrindo, 45 – ant kaklo (tai simbolizuoja „17/8/45“ – Indonezijos nepriklausomybės dieną).

Indonezietiškame Pancasila susipina kelių religijų konceptai: hinduistinis Tat Twam Asi (sanskr. तत् त्वम् असि „tai tu esi“); islamiškasis Fardu Kifaaya (arab. fard – „priedermė“, kifaaya – „pakankamumas“; kolektyvinės, bendruomeninės Priedermės konceptas, skirtingas nuo asmeninės priedermės Fard ayn, – pagal islamiškąją sampratą Fardu Kifayah reiškia priedermę, kuri tokia yra tik tada, jei jos niekas iš bendruomenės neįvykdo, – tada nusideda visi bendruomenės nariai, kitaip sakant, tai reiškia kolektyvinę priedermę, kažką panašaus į indonezietišką gotong royong, abipusio bendradarbiavimo, sampratą, kai dirbama kartu, kad būtų pasiektas norimas rezultatas); krikščioniškasis Heb Uw naasten lief gelijk U zelve, God boven alle (oland. „Turėk savo artimą mylimą kaip pats save, Dievas virš visko“) ir javietiškasis mesianistinis Ratu Adil (Satria Piningit, „Teisingasis (-oji) karalius / karalienė“), implikavęs socialinio teisingumo (Keadilan sosial) konceptą. Ypač svarbi Indonezijoje javiečių tradicinės religijos ir mitologijos įtaka. Ratu Adil – tai mesijas (lytis neapibrėžta, indoneziečių kalboje giminių nėra, tad ir etimologiškai nėra aišku, ar Ratu – karalius, ar karalienė), tas, kuris ateis ir atneš visam pasauliui tvarką. Pranašystės apie Ratu Adil, parašytos legendinio karaliaus ir pranašo Džajabajos (Džojobojos), gyvenusio XII a.[7], paplito, kai Indoneziją užkariavo olandai. Džajabaja savo pranašysčių knygoje Prelambang Joyoboyo rašė, kad baltieji Javą valdys 300 metų, o dar vieno žmogaus gyvenimo trukmės laikotarpį valdys „geltonieji nykštukai“, kol grįš Ratu Adil. Kai Japonija 1942 m. pradžioje okupavo Nyderlandų Istindiją, daugybė indoneziečių šoko gatvėse, manydami, kad Japonijos armijos atėjimas simbolizuoja mesijo atėjimo artėjimą. Todėl daugeliui javiečių japonai buvo ne okupantai, o išlaisvintojai (R. B. Cribb, Audrey Kahin: 2004. Historical dictionary of Indonesia: Volume 51 of Historical dictionaries of Asia, Oceania, and the Middle East. Scarecrow Press, 2004). Japonai išlaisvino indoneziečių nacionalistus iš olandų kalėjimų, pasamdė juos dirbti civiliais tarnautojais, administratoriais. Po to, kai 1944 m. tapo aišku, kad Japonija karo nelaimės, 1945 m. rugpjūčio 9 d. Japonija suteikė Indonezijai nepriklausomybę. Daugelis mano, kad Ratu Adil atvyks tada, kaip teigiama Džajabajos pranašystėje, kai „geležinės gurguolės be arklių ir laivai plaukios dangumi“. Tada, pasak Džajabajos, ateis Indonezijos aukso amžius. Būta įvairių versijų, kas galėtų būti paslaptingasis Ratu Adil: tarp kandidatų buvo Javos princas Diponegoro (arba Dipanegara, 1785–1855), antrasis Indonezijos viceprezidentas ir devintasis Džogdžakartos sultonas Hamengkubuwono IX (1912–1988), pirmasis prezidentas Sukarno.

Antrasis Indonezijos prezidentas Suharto (1921–2008) 1982 m. liepą savo kalboje pareiškė[8], kad tobulo gyvenimo raktas (ilmu kasampurnaning hurip) yra Pancasila, tačiau būtina atkreipti dėmesį ne tik į iš svetur atkeliavusias religijas hinduizmą ir Islamą, bet ir į senovės javiečių tikėjimus, vadinamus Kejawèn (arba Kebatinan, Agama Jawa, Kepercayaan). Kejawèn – unikali Javos religinė praktika, kurioje susipina animizmas, budizmas, Islamas (ypač sufijų mokymai).

Nors Indonezijos musulmonai bijojo, kad Pancasila gali virsti kvazireliginiu kultu, Suharto nurodymu 1983 m. Indonezijos parlamentas priėmė rezoliuciją Tap MPR No 11/1983, kuri liepė visoms Indonezijos organizacijoms vadovautis Pancasila.

Indonezietiškąjį penkialypį principą sukritikavo Tarptautinė humanistų ir etikų sąjunga (IHEU), teigusi, kad Pancasila pažeidžia ateistų teises. Galbūt todėl Indonezijos baudžiamajame kodekse atsirado straipsnis, leidžiantis išpažinti bet kurią religiją, išskyrus ateizmą, kurio viešas propagavimas gali baigtis keleriais metais kalėjimo[9]. Nepaisant to, nuo 2008 m. spalio egzistuoja organizacija „Indonesian Atheists“[10]. Jos nariai yra surengę kelis viešus susitikimus Džakartoje ir kituose Indonezijos miestuose, tačiau dažniausiai bendrauja per feisbuką ir tviterį.

2010 m. „Pew Research Center“ atlikta apklausa parodė, kad 30 proc. Indonezijos gyventojų neprieštarautų, jei Islamo atsisakiusieji būtų baudžiami mirties bausme[11].

Daugelis Indonezijos tikėjimų, kurie bent kol kas dar nėra pripažinti valstybiniais, tačiau jokiu būdu nedraudžiami (greičiau – skatinami), galėtų būti priskirti animizmui ir protėvių garbinimui. Tokie būtų, pavyzdžiui, šie tikėjimai: sundaniečių Sunda Wiwitan, dajakų Kaharingan, batakų Parmalin arba Malim, toradžių Aluk To Dolo („Protėvių kelias“), baliečių ir javiečių Agama Tirta („šventojo vandens religija“), sinkretiškas osingų ir javiečių Abangan (Islamo, hinduizmo, budizmo, animizmo ir Kejawèn mišinys; jav. abang „raudonas“), minangkabau tautos Adat Perpatih, sasakų Wetu Telu arba Bodha ir daugybė kitų Kalimantano, Sulavesio, Papua regionų religijų.

Pasaulinių tradicinių religijų hinduizmo, Islamo, budizmo indonezietiškosios atmainos taip pat yra gerokai nutolusios nuo jų religinių praktikų tuose kraštuose, iš kurių yra kilusios. Istoriškai taip susiklostė, kad Indonezijoje yra daugybė įvairių religijų sluoksnių. Pasaulinės religinės tradicijos į milžinišką Indonezijos salyną atkeliavo iš Indijos, Kinijos, Portugalijos, arabų kraštų, Nyderlandų. Pirmieji Indoneziją (tiksliau, Sumatrą, Javą ir Sulavesį) pasiekė hinduistai ir budistai II–IV a. V a. Javoje pradėjo vystytis Šivos garbintojų atšakos hinduizmas, taip pat ir budizmas. Įkurtos hinduistų ir budistų valdytos Kutajaus, Sailendros, Srividžajos, Madžapahitų karalystės (350–1527). Didžiausias pasaulyje budistinis Borobuduro monumentas (825) pastatytas maždaug tuo pat metu, kaip milžiniška hinduistinė Prambanano šventykla (850). Abi jos yra netoli viena kitos Javos saloje. Auksiniu Indonezijos istorijos amžiumi vadinama milžiniška Madžapahitų imperija (jav. Karaton Mojopahit, indonez. Kerajaan Majapahit, 1293–1527), kurioje išpažintas hinduizmas, budizmas ir, žinoma, nacionalinis javiečių tikėjimas Kejawèn. Tuo metu klestėjo senoji javiečių, taip pat daug skolinių iš sanskrito turinti kawi kalba.

Islamas į Indoneziją atkeliavo dar XI a., o paplito XIII–XIV a. Pirmasis valdovas, atsisakęs hinduizmo ir 1136 m. priėmęs Islamą, buvo netoli Tailando esančios Kedaho karalystės karalius Phra Ong Mahawangsa (titulas Phra Ong – tajiškas, jį galima būtų versti Jos Karališkoji Eminencija Princas), tapęs pirmuoju Kedaho sultonato sultonu Mudzafaru Šahu I.

Apie Islamą Sumatroje 1292 m. rašė Marco Polo. Manoma, kad pirmieji musulmonai į Indoneziją atkeliavo iš Gudžarato Indijoje, jie paplito Sumatros vakaruose ir Javos rytinėje dalyje. XV a. pab. Indonezijoje buvo jau 20 musulmoniškų karalysčių, ėmusių dominuoti regione.

Tuomet scenoje pasirodė portugalai, atnešę katalikybę į Floreso ir Timoro salas, bei olandai, pasidalinę protestantizmu.

1965–1966 m. taikus religijų sugyvenimas Indonezijoje nutrūko – buvo bandyta nuversti valdžią, išžudyta daugiau kaip 0,5 mln. žmonių, per milijoną įkalinti. Pagrindinis kaltinimas indoneziečiams – neva jie priklausė Indonezijos komunistų partijai (PKI). Ji uždrausta, pirmajam prezidentui Sukarno, propagavusiam Nasakom (indonez. NASionalisme, Agama, KOMunisme – „nacionalizmas, religija, komunizmas“) doktriną, teko pasitraukti, jo vietą užėmė antrasis prezidentas Suharto, už kurio stovėjo armija ir politinis Islamo sparnas. Minėtosios žudynės daugelyje Indonezijos istorijos vadovėlių neminimos, apie jas šalyje kalbama nenoriai, pasaulyje taip pat apsimesta, kad jų nebuvo. Vienoje išslaptintų JAV Centrinės žvalgybos valdybos ataskaitų teigiama, kad 1965–1966 m. žudynės Indonezijoje – „vienos baisiausių masinių skerdynių XX a. kartu su sovietų nusikaltimais 4-ajame dešimtmetyje, nacių žudynėmis Antrojo pasaulinio karo metu bei 6-ojo dešimtmečio maoistų siautėjimu Kinijoje“[12].

Šiuo metu Indonezijoje religijų praktika demokratiškai stabili, išskyrus minėtą dievoneigą. Tarp musulmonų vyrauja šafitų teisės mokyklą propaguojantys sunitai, o šariatą propaguojanti Pusmėnulio partija 2009 m. rinkimuose teužėmė dešimtąją vietą. Nepaisant kelių skaudžių incidentų Balyje ir Javoje, dėl kurių atsakomybę prisiėmė indoneziečių ekstremistai, šalyje vyrauja itin nuosaikus Islamas.

Krikščionys Indonezijoje griežtai atskiriami į dvi „atskiras“ religijas – katalikybę ir protestantizmą. Sulavesyje 17 proc. gyventojų – protestantai, tą patį galima pasakyti apie 65 toradžių, nemažą dalį batakų. Nemažą dalį protestantų sudaro Indonezijos kinai. Kai kuriuose šalies regionuose ištisi kaimai priklauso vienai denominacijai, pvz., adventistams, liuteronams, presbiterionams, Gelbėjimo Armijai, Keturkampės Evangelijos bažnyčiai. Protestantų daugiausia galima rasti Papua ir Šiaurės Sulavesyje (atitinkamai – 60 ir 64 proc. gyventojų). Neretai įvairiuose Indonezijos kampeliuose galima sutikti baltai apsirengusias vienuoles iš Papua, kurios labai gerbiamos.

Katalikybė buvo portugalų „mainai“ už prekybą prieskoniais. 1534 m. Molukuose žengtas pirmasis katalikybės skleidimo žingsnis, o jau 1547 m. pirmasis katalikų misionierius, jėzuitas šv. Pranciškus Ksaveras apkrikštijo kelis tūkstančius indoneziečių, vėliau jis iškeliavo į Japoniją ir Kiniją. Olandai labai nemėgo katalikų, todėl, įgavę valdžią Indonezijoje, į kalėjimus sodindavo katalikų kunigus ir juos pakeisdavo savais šventikais. Apie 1800 m. olandų katalikai dominavo Indonezijoje iki pat jos nepriklausomybės. Didžioji katalikų dalis Indonezijoje dabar gyvena Vakarų Kalimantane, Papua ir Rytų Nusa Tengaroje (ypač Floreso ir Vakarų Timoro salose).

Hinduizmas (Agama Hindu Dharma) Indonezijoje vertas atskiros analizės, kadangi jis nesunkiai inkorporavo austroneziškuosius elementus: tikėjimą protėvių vėlėmis hyang, šventojo vandens religiją agama tirta. Hinduistų epai „Mahabharata“ ir „Ramajana“ tapo neatskiriama Indonezijos kultūros dalimi – pagal juos kuriami unikalūs pasaulyje šokiai, wayang lėlių teatro vaidinimai. Beveik bet kur Balyje ir Rytų Javoje galima pamatyti Krišnos (Kresna) ir Ardžunos (Arjuna) skulptūras. Balietiškas hinduizmas ritualą pirmiausia sieja su menu, o ne šventraščiais ir įstatymais. Tri Hita Karana principas liepia žmogui harmoningai sugyventi su Dievu, gamta ir kitais žmonėmis. Tri Hita Karana (bal. „trys gerovės priežastys“) yra Balio salos gyventojų filosofijos kvintesencija. Ji liepia rūpintis salos aplinkosauga, žmonių socialine gerove, nacionaline drėkinimo sistema subak. Apie Tri Hita Karana APEC viršūnių susirinkime 2013 m. kalbėjo Indonezijos Prezidentas Susilo Bambangas Yudhoyono.

Indonezijoje gyvena daugiau kaip 10 mln. (kitais duomenimis – apie 18 mln.) hinduistų; tai ketvirta pagal dydį hinduistinė šalis pasaulyje. 93 proc. Indonezijos hinduistų gyvena Balio saloje, taip pat Javoje, Sumatroje, Lomboke, Kalimantane, Sulavesyje. Kadangi oficialiai sikhizmas kol kas nėra pripažintas valstybine religija, jis priskiriamas prie hinduizmo.

Indonezietiškajame hinduizme didžiulį vaidmenį atliekančios protėvių vėlės hyang – nematomos, tačiau turinčios antgamtinių galių. Kai kurios šių vėlių gali būti ne tik protėviai, bet ir dvasinės būtybės. Hyangʼai gyvena pasaulyje, vadinamame kahyangan, tai maždaug atitinka rojų (indonez. svarga). Hyangʼų koncepto šaknys – senovės Indonezija, į kurią dar nebuvo įžengusi hinduisto, budisto, musulmono ar krikščionio koja. Protėvių garbinimas svarbus ir nehinduistiniuose nijasų, dajakų, toradžių, papuasų bei daugybės kitų etninių Indonezijos grupių tikėjimuose. Tikima, kad senosios dieviškosios dvasios hyang gyvena kalnuose, ypač vulkanuose, taip pat dideliuose medžiuose, akmenyse, miškuose (džiunglėse). Kalnai vadinami šventais. Žodžio hyang etimologija – sundaniečių kalbos žodis nga-hyang, reiškiantis „išnykimą, nematomumą“ (plg. indonez. hilang – „išnykti“).

Hyangʼai gyvena ir balietiškose šventyklose purose, kurios įkurtos kalnuose (pura parahyangan). Prie jūros pastatytos nuo blogų dvasių apsaugančios pura segara.

Balyje tikima, kad hyangʼai juda tiesiomis linijomis, todėl tradiciniame baliečių name prie pat durų yra kreiva siena aling-aling, neleidžianti į namus patekti dvasioms. Panašus į hyangʼų konceptas yra japonų šintoizmo religijoje (kami), Filipinuose  (diwata), Britanijoje (corpse road, lychgate) ir kitur.

Pirmoji hinduistinė karalystė – sundaniečių Tarumanagara Vakarų Javoje – gyvavo 358–669 m. Archeologų duomenimis, joje pirmuosius įrašus akmenyje (tokie akmenys vadinami prasasti) sanskrito kalba (Vengi raštu) paliko karalius Purnawarman (valdė 395–434 m.), garbinęs Višnų. „Mahabharatoje“ ir kituose šaltiniuose apie Javą ir kitas Indonezijos šalis užsimenama dar I a. XIV a. indoneziečių pasakų rinkinyje „Tantu Pangelaran“ vartojama daug sanskritiškų žodžių, hinduizmo dievybių vardų, iš Indijos kilusių religinių konceptų. Senovinės šventyklos candi, atkastos Javoje, patvirtina, kad V a. jose garbintas Šivos lingamas, Parvatė, Višnus, Brahma, Ardžuna. Baliečiai ir javiečiai iš hinduizmo perėmė Om simbolį, jis rašomas baliečių ir javiečių rašmenimis. Om tat sat ekam eva advitiyam („Om, tai yra viena, begalinė, nedalijama esatis“), – rašoma 1958 m. birželio 14 d. Balio hinduistų peticijoje, kuri pareikalavo leisti praktikuoti hinduizmą. Kadangi peticijos reikalavimas sutapo su Indonezijos Konstitucijos reikalavimu garbinti Vieną Dievą, baliečiams Indonezijos Religijos ministerija leido oficialiai garbinti „nedalijamąjį vienį, absoliutų dieviškąjį kosminį įstatymą, dieviškąjį visatos valdovą“ Ida Sanghyang Widhi Wasa, dar vadinamą Acintya (sanskr. „tas, kurio neįmanoma įsivaizduoti“), Tunggal (bal. „vienybė“). Tai – hinduistinio Brahmano ekvivalentas.

Hinduizmas oficialia Indonezijos religija tapo 1962-aisiais, penktasis sąraše. Netrukus hinduistais viešai pasiskelbė ne tik Balio, bet ir Rytų Javos, Pietų Sulavesio, Šiaurės Sumatros, Centrinio ir Pietų Kalimantano gyventojai. Buvo įkurta hinduizmo plėtra besirūpinanti organizacija Parisada Hindu Dharma (P.H.D.).

Indonezietiškajame hinduizme Vieno Dievo manifestacijos yra Brahma (kūrėjas), Wisnu (saugotojas), Siva (griovėjas). Pagrindiniai indonezietiškojo hinduizmo tekstai – Vedos ir Upanišados, taip pat Puranos, „Mahabharata“ ir „Ramajana“.

Indonezijos hinduistai pripažįsta keturlypį dvasingumo kelią Catur Mārga, sudarytą iš bhakti mārga (atsidavimas dievybėms, jų garbinimas; tai – populiariausias Balyje dvasingumo kelias), jnana mārga (žinojimo kelias), karma mārga (darbų kelias) ir raja mārga (meditacijos kelias).

Galutinis Indonezijos tikinčiųjų tikslas – moksha, savęs suvokimas ir išsilaisvinimas.

Balietiškasis hinduizmas turi savo išskirtinę atmainą agama tirta, kuri turi nemažai paralelių su baltiškaisiais tikėjimais[13].

Balio saloje yra daugiau kaip 20 tūkst. šventyklų – pura. Kiekvienuose namuose galima aptikti nedidelę „namų šventyklėlę“, o šeimynos turi savo dievybę, Kula dewa. Baliečiai gyvena pagal savo 210 dienų pawukon kalendorių, sudarytą ne iš mėnesių, o iš 10 savaičių, kuriose yra skirtingas skaičius dienų (nuo 1 iki 10). Savaitės, kuriose yra po 5, 7 ir 10 dienų, yra rituališkai svarbios (urip). Ypatingomis laikomos ir penkių bei septynių dienų savaitės pancawara ir saptawara.

Balyje naudojamas ir dar vienas kalendorius, paremtas ne Saule, o Mėnuliu ir vadinamas saka. Jis paremtas Mėnulio fazėmis ir yra maždaug tokios pat trukmės kaip grigališkieji metai. Saka kalendoriuje – 12 mėnesių (sasih) po 30 dienų, jis trunka 354–355 dienas. Mėnesių pavadinimai (pvz., kasa, karo, katiga, kapat, kalima ir kt.) kilę iš senovės baliečių ir sanskrito kalbų skaičių pavadinimų. Saka kalendorius pradedamas unikalia Nyepi švente, tiksliau, Tylos diena, kurios metu draudžiama kalbėti, nieko netransliuoja radijas ir televizija, išjungiamas internetas ir mobilieji telefonai, gatvėse nėra nė gyvos dvasios, žmonės niekur neina iš namų, negamina, apskritai nieko nedirba. Turistams neleidžiama išeiti iš viešbučių. (Tyliai) dirba tik specialiosios tarnybos (ypač greitoji). Tylos šventė Hari Raya Nyepi yra balietiškojo saka kalendoriaus naujieji metai, tai didžiausia hinduistinė šventė Balyje ir visur Indonezijoje, kur praktikuojamas hinduizmas. Naujųjų metų išvakarėse kaimai išvalomi, dvi dienas gaminamas maistas, o vakare stengiamasi sukelti kuo daugiau triukšmo, kad būtų išvaikytos piktosios dvasios. Paprastai Nyepi vyksta kovo ar balandžio mėnesį. Ši svarbi šventė suvienija visą Balį.

Dar viena svarbi šventė – Hari Raya Galungan, trunkanti 10 dienų ir vykstanti kas 210 dienų. Ji simbolizuoja dievų ir senųjų žemės dvasių sugrįžimą į savo ainių namus.

Rengiama ir žinijos, mokslo, literatūros deivės Saraswati šventė Hari Raya Saraswati. Balio hinduistai tiki, kad žinojimas – svarbiausias mediumas, padėsiantis žmogui pasiekti savo gyvenimo tikslus. Saraswati šventės metu jai aukojamos aukos, sudedamos ant palmių lapų manuskriptų lontar. Saraswati diena švenčiama kartą per metus, tai pirmoji pawukon kalendoriaus diena. Tądien visose šventyklose ir mokymo įstaigose Balyje nuo ryto iki vakaro meldžiamasi. Vaikai tradicinius pyragėlius ir vaisius neša iš mokyklų į šventyklas.

Javiečiai turi 1633 m. sultono Agungo sukurtą savą kalendorių, naudojamą kartu su grigališkuoju ir islamiškuoju. Iki jo Javoje naudotas Saka kalendorius, skaičiuojamas nuo 78 m.

Balio hinduistai turi daug ritualų, tiksliau, esminiai įvykiai – vaiko gimimas, lytinis subrendimas, vestuvės, laidotuvės (kremacija), net oficialiai nelegalios gaidžių peštynės, gyvūnų kraujo nuleidimas caru, gyvūnų žudymas, skirtas žemės dvasiomis buta kala, – yra griežtai ritualizuoti ir vyksta tik tam tikromis „geromis“ dienomis.

Vieni svarbiausių ritualų susiję su menu, ypač šokiu, kuriame dalyvauja ragana Rangda (ji simbolizuoja adharmą, chaosą) ir dvasia liūto arba tigro (labiau panašaus į tibetietišką jaką) kauke Barongas (dharma, kosmosas, tvarka). Barongo ir kito svarbaus – ugnies arba kecak – šokio metu transą patiria ne tik jo dalyviai, bet ir žiūrovai. Šių šokių esmė – amžina gėrio ir blogio, esančio kiekviename mūsų, kova. Paprastai šokiai baigiasi be aiškaus happy endʼo, – nelaimi nė viena pusė, nes minėtoji kova yra amžina.

Balyje žmonės istoriškai skirstomi į keturias kastas catur wangsa: šventikus (brahmana), karius (satriya arba Deva), prekeivius (waisya) ir žemdirbius, amatininkus bei nekilmingus žmones (sudra). Neliečiamųjų kastos Balyje ir Javoje nėra. Iš tikro dabar kastų sistema yra beveik išnykusi, wangsos, ypač kaimuose (desa), esančiuose Balio aukštikalnėse, beveik neegzistuoja, o santuokos nėra endogaminės. Istoriniai įrašai rodo, kad Balio karaliai ir kaimų vadai buvo kilę iš įvairių visuomenės sluoksnių.

Vandens religija agama tirta, turinti nemažai panašumų su baltiškaisiais ritualais, yra vadinamųjų agamiškųjų, arba tantrinių, religijų sudedamoji dalis. Agamų kilmė ir chronologija nėra tiksliai žinomos. Egzistuoja 28 šivaistinės, 77 šaktistinės ir 215 višnaistinių agamų bei nemažai antrinių agamų, vadinamųjų upagamų[14]. Tai ne tik religinės, tantrinės, šventyklų kūrimo, meditacijos, jogos praktikos, bet ir filosofinės doktrinos. Manoma, kad agamos atsirado dar iki sukuriant Vedas[15], iš jų išsivystė tantrinių elementų turinčios religijos hinduizmas, budizmas ir džainizmas. Agamiškosios religijos antipodas – nigama. Šiuolaikinis hinduizmas – agamos ir nigamos amalgama.

Dar viena įdomi Indonezijos hinduizmo atšaka – tengerizmas, praktikuojamas tengerų tautelės, gyvenančios Rytų Javoje, Bromo kalno (ind. Gunung Bromo, 2329 m; pavadinimas kilęs iš javietiško hinduistų Dievo kūrėjo Brahmos vardo) papėdėje. Aplink Bromo kalną – didžiulė Smėlio jūra (jav. Segara Wedi, ind. Lautan Pasir), o joje – unikali šventykla Pura Luhur Poten. Jos saugotojai – šventikų kastai priklausantys tengerai (Wong Tengger), Madžapahitų dinastijos princesės Roro Anteng ir jos vyro šventiko (brahmino) Jaka Seger palikuonys, kurių šaknys siekia XV a. Apie 600 tūkst. tengerų gyvena maždaug trisdešimtyje kaimų Bromo Tengero Semeru nacionaliniame parke, kuriame yra beveik vien veikiantys vulkanai: Bromo, Semeru, Batokas (vienintelis nebeveikiantis vulkanas), Kursi, Watanganas, Widodarenas. Tengerai kalba senosios javiečių kalbos Madžapahitų laikų tarme, rašo kawi raštu, supranta sanskritą, praktikuoja savitą hinduizmo atšaką. Į minėtus vulkanus atvažiuoja piligrimai iš Javos ir Balio salų. Vulkanų saugotojai tengerai prižiūri juos, aprodo, jei pasiseks – parodo ceremonijas, šventyklą. Pura Luhur Poten – pagrindinė tengerų šventykla, kurioje garbinamas Dievas Ida Sang Hyang Widi Wasa, jo emanacijos Siva, Brahma, Wisnu, taip pat Buddha. Visa erdvė prie Pura Luhur Poten, esanti Smėlio jūroje, laikoma šventa. Šventyklos kompozicija ypatinga, keliuose pastatuose atviroje erdvėje prasmingai mandalų (zonų) principu tartum išdėliota visata. Tengerai taip pat garbinga dvasias cikal bakal (kaimo įkūrėjus), roh bahurekso (kaimo saugotojus) ir roh leluhur (protėvių dvasias). Ritualus, skirtus pamaloninti šioms dvasioms, atlieka šventikai Dukun arba Resi Pujangga, turintys dvasinių žinių ilmu (arab. ‘ilm – žinojimas). Jie naudoja lėlytes, simbolizuojančias dvasias, aprengtas batiku, šios lėlytės „girdomos“ ir „valgydinamos“. Manoma, kad dvasios šiose ceremonijose dalyvauja. Tengerams Bromo ugnikalnis – viena švenčiausių vietų. Kai jis išsiveržia, tai reiškia, kad Dievas yra labai supykęs. Bromo ugnikalnis per pastarąjį dešimtmetį buvo išsiveržęs net tris kartus – 2004, 2010 ir 2011 m. Kad to nenutiktų, šventikai aukas (jas dažniausiai sudaro mėsos, ryžių ir bananų gabaliukai, suvynioti į lapus) padeda „nelaimę nešančiose“ vietose: kapinėse, ant tiltų, prie kelių susijungimų. Kiekvienas kaimas turi bent vieną šventiką, kuris žinias paveldi iš savo tėvo, o šventikas apeigose į pagalbą pasitelkia tris žmones – Legen, Sepuhan ir Dandan. Tengerus nelabai sėkmingai bandyta atversti į Islamą ir krikščionybę, tačiau net ir atsivertėliai toliau praktikuoja senąjį tikėjimą. Tengerų gyvenimo būdas – žemdirbių, klajoklių kerdžių. Pagrindinė tengerų šventė – Yadnya Kasada, trunkanti apie mėnesį. Keturioliktosios šios šventės dienos metu tengerai eina į Pura Luhur Poten, kur prašo pagrindinės dievybės Hyang Widi Wasa ir Semeru kalno dievo palaiminimų.

Indonezijos budizmas, atsiradęs šalyje VI a., artimai susijęs su hinduizmo istorija, prekybos Šilko keliu tarp Indonezijos ir Indijos suaktyvėjimu. Tradicija moko, kad budizmą į Indoneziją atnešė kinų vienuolis, atvykęs į Srividžajos imperiją, gyvavusią Sumatroje. Indonezijos budistų organizacijos Perbuddhi įkūrėjas Bhikku Ashin Jinarakkhita XX a. įrodė šalies valdžiai, kad budizmas – monoteistinė religija, garbinanti vienintelę aukščiausiąją dievybę Sang Hyang Adi Buddha. Vadžrajanos budizme ši dievybė vaizduojama tamsiai mėlyna spalva ir vadinama Adi-Buddha (plg. tib. Dang-po'i sangs-rgyas), „Pirmapradžiu Buda“, atsirandančiu iš savęs, egzistavusiu prieš visa kita (tai primena Šlovingojo Korano 112-ąją sūrą, kurioje Dievas vadinamas lam yalid wa lam yūlad, arba „nepradėtas ir nepagimdytas, be pradžios“). Adi-Buddha, arba Dharmakāya, konceptas išties yra artimiausias monoteizmui tarp visų budizmo formų. Sang Hyang Adi Buddha galima lyginti su tokiais konceptais kaip indų Bráhman ब्रह्मन्, žydų Ayn Sof  אין סוף, Anaksimandro Arche ἀρχή, kitaip tariant, Dievu, kuris nėra nusakomas žodžiais, nes jis (Tai) nėra asmuo. Sang Hyang Adi Buddha – emanacionistinė dievybė, rodanti fenomenų tarpusavio susietumą, santykinai ją galima vadinti kūrėju, tačiau jo sukurta visata santykyje su kūrėju yra amžina, besitęsianti, o ne linijinė, neduali tarp noumeno (individo proto) ir fenomeno (kosmoso), kurie tarpusavyje susiję.

Budistų gausu Vakarų Kalimantane, šiame regione yra nemažai ir konfucianistų bei taoistų, kurie vis dar nėra priskiriami oficialiosioms Indonezijos religijoms. Konfucianizmas iš Kinijos į Indoneziją buvo atgabentas pirklių dar III a. Konfucianizmas, būdamas labiau elgesio kodeksu, o ne religine praktika su tikslia teologija, iš pradžių buvo tiesiog socialinis judėjimas. Tačiau XX a. pr. konfucianistai Batavijoje (dab. Džakarta) įkūrė organizaciją THHK (Tiong Hoa Hwee Koan), o 1961 m. jos idėjų tęsėja organizacija PKCHI (Association of Khung Chiao Hui Indonesia) paskelbė, kad konfucianizmas yra religija, o Konfucijus – jų garbinamas pranašas. Tokiu būdu 1965 m. savo dekretu prezidentas Sukarno konfucianizmą pripažino šeštąja valstybine religija. Tačiau konfucianistams lengva nebuvo – vos po dvejų metų prezidentas Suharto kinų kultūros propagavimą visomis įmanomomis formomis uždraudė. Vis dėlto antrasis prezidentas žinojo, kad nors Indonezijos kinai (Tionghoa) sudaro tik 3 proc. šalies gyventojų, tai turtingi ir įtakingi žmonės. Todėl 1969 m. ir vėl buvo patvirtintas šešių valstybinių religijų „paketas“, nors kinų bėdos Indonezijoje nesibaigė – juos vertė tapti krikščionimis, budistais, bet tik ne konfucianistais. Kai 1998 m. baigėsi Suharto era, naujasis, ketvirtasis, šalies prezidentas Abdurrahmanas Wahidas anuliavo 1967 m. Suharto pasirašytą draudimą, ir konfucianizmas galutinai tapo valstybine šalies religija.

Dar viena gana gerai pasaulyje žinoma iš Indonezijos kilusi, tačiau joje valstybine kol kas netapusi religija – Subud. Subudas – dvasinis judėjimas, įkurtas, kai 1932 m. viziją patyrė javietis Muhammadas Subuh Sumohadiwidjojo (1901–1987). Jis teigė suvokęs, kaip indoneziečiams ir kitiems žmonėms galima perduoti dvasinę energiją latihan kejiwaan. 1956 m. pagarbiai „tėvuku“ (Bapak) vadinamas M. S. Sumohadiwidjojo atvyko į Angliją, kur subudu susidomėjo nemažai vakariečių. Bapakas ėmė keliauti po pasaulį ir skleisti savo žinią. Pasaulyje dabar yra apie 10 tūkst. subudo išpažinėjų. Jų esama ir Lietuvoje[16]. Latihan kejiwaan moterys ir vyrai turi atlikti atskirai, kad susisiektų su Dievu. Subudui gali priklausyti žmonės nuo 17 metų. Panorėję įstoti į šią organizaciją, turi palaukti tris mėnesius, kol atsiversite. Taip suteikiama galimybė laisvai apsispręsti, ar tikrai norima praktikuoti latihan kejiwaan. Subud – sanskrito žodžių santrumpa: susila, budhi, dharma, kitaip tariant, „galimybė žmonėms eiti teisingu gyvenimo keliu“. Subudo simbolis – septyni ratai, kuriuos kerta septyni stipinai. Tai simbolizuoja įvairius gyvenimo energijos lygius ir egzistencijos planus visatoje. Lietuviai į „Subud“ įstojo 2001 m. Šiam judėjimui priklauso nedidelė grupė (apie 30) žmonių iš Vilniaus ir Kauno. 2003 m. judėjimas registruotas Teisingumo ministerijoje kaip Lietuvos visuomeninė organizacija (asociacija) „Susila Budhi Dharma“. Jos nariai reguliariai atlieka latihan kejiwaan pratimą. Subudiečių tikslas – kad bet kokio tikėjimo žmonės atrastų save. 2005 m. Lietuvos subudiečiai išleido pirmąją knygą apie subudą lietuvių kalba – Varindros Tarzie Vittachi „Subudo reporterį“[17].

Pabaigoje – apie tai, kas sąlyginai gali būti vadinama animizmu (Sunda Wiwitan, Aluk To Dolo, Malim, Kaharingan ir kt.). Šios religijos Indonezijoje kol kas nepripažįstamos valstybinėmis, nes nerandama įrodymų, kad jose tikima Dievą. Todėl Indonezijos vyriausybė įvairių tautų ir tautelių tikėjimus priskiria ne religijos (agama), o papročių (adat) kategorijai. Daugelis minėtų „animistų“ oficialiai save laiko hinduistais, kad išvengtų spaudimo atsiversti į Islamą ar krikščionybę. Nors nuo hinduizmo „animistai“ gerokai nutolę, vis dėlto jie tikriausiai yra arčiausiai jo nei kitų religijų.

Išvados

Nors Indonezija atvira, demokratiška visoms religijoms ir religinėms praktikoms, ką ji įrodė per ilgą istorijos laikmetį, tai bene vienintelė šalis pasaulyje, kur greta mums gana gerai pažįstamų pasaulinių religijų ir jų šventyklų iki šiol galima aptikti įvairių gentinių tikėjimų, klestinčių nė kiek ne prasčiau nei hinduizmas, Islamas, budizmas, krikščionybė ar konfucianizmas. Šamanizmas (animizmas) paplitęs visoje Indonezijoje ir netoliese esančioje Malaizijoje, Filipinuose. Indoneziečių šamanai yra kelių kategorijų – Dukun, Pawang (Pawing), Bomoh. Šių žmonių bijoma, jie gerbiami, todėl monoteizmo (bet kuria forma) kova su senaisiais, toteminiais tikėjimais yra išties beprasmiška. Indonezija – puikus pavyzdys, kaip įmanoma taikiai (su labai retomis išimtimis, tačiau iš istorijos klaidų sparčiai mokomasi) sugyventi visiškai skirtingoms tikėjimo formoms.

Nusantara – šalis, kurią galima tyrinėti visą gyvenimą, ir vargu ar pavyks suprasti bent pusę to, kodėl tam tikros religinės praktikos puikiai dera vienos su kitomis. Griežtai vertinantieji religines praktikas Indonezijoje turėtų pakeisti savo požiūrį matydami, kaip, besimaišant seniausioms religinėms praktikoms, gimsta naujos, kaip, tarkime, hinduizmas puikiai dera su budizmu ir „animizmu“, o visuomenė šią eklektiką vertina teigiamai. Užkeikimai (jampi) Nusantaroje dera su mantromis, islamiška malda Vienam Dievui – su nacionalinių didvyrių, ritualinės savižudybės puputan ir sakralinio durklo kriso (ngoko jav. kêrìs, krama jav. wangkingan) kultu. 

Literatūra

Bali & Lombok. Eyewitness Travel. London: Dorling Kindersley, 2013.

Bangli, I.B. Putu. Agama Tirtha dan Upekara. Surabaya: Pāramita, 2004.

Hendra Prayitna, M. Abi Tofani. Buku Pinter Basa Jawa Pepak. Surabaya: Karya Utama, 2000.

Herusaloto, Budiono. Mitologi Jawa. Depok: Oncor, 2011.

Filsafat Indonesia. http://indonesianphilosophy.blogspot.com. Žiūrėta 2014 11 17.

I Gusti Made Sutjaja. Kamus Pelajar Dasar – Menengah Bali – Indonesia. Lotus: Widya Suari, 2005.

I Ketut Donder. Viratvidyā. Kosmologi Hindu. Penciptaan, Pemeliharaan, dan Peleburan Serta Penciptaan Kembali Alam Semesta. Surabaya: Pāramita, 2007.

I Njoman Djendra. Kamus Ideal Bahasa Bali: 100.000 Bali – Indonesia. Denpasar: Dharma Pura, 2012.

Introduction to Indonesian Philosophy. http://en.wikibooks.org/wiki/Introduction_to_Indonesian_Philosophy. Žiūrėta 2014 11 17.

Jero Mangku Ketut Sedana, S.Ag. Mukjihat Tīrtha. Surabaya: Pāramita, 2010.

Jero Mangku Made Buda. Tirta Yatra ke Nusa Penida. Perjalanan Suci Mencari Tirta Kawitan (Tirta Amertha). Denpasar: Pāramita, 2012.

Kamus Besar Bahasa Indonesia Pusat Bahasa. Edisi Keempat. Jakarta: Gramedia, 2014.

Mangku I Ketut Narwadha. Sareng Mapauruk Aksara Bali. Surabaya: Pāramita, 2006.

M. Nasroen. Falsafah Indonesia. Jakarta: Bulan Bintang, 1967.

Online Encyclopedia of Indonesian Philosophy. https://sites.google.com/site/filsafatindonesia/Home. Žiūrėta 2014 11 17,

Pandom Excellent Dictionary. English – Indonesian. Indonesian – English. New Edition. Jakarta: Pandom Media Nusantara, 2013.

Paritta Suci. Kumpulan Wacana Pāli untuk Upacara dan Pūjā. Jakarta: Yayasan Saṅgha Theravāda, 2005.

Saputra, Alice. Kamus Lengkap Ingrris – Indonesia. Tangerang Selatan: Karisma, 2014.

Soewardi Haryono, B.A. Buku Pepak Basa Jawa. Yogyakarta: Pustaka Widyatama, 2014.

Sri Reshi Anandakusuma. Kamus Bahasa Bali. Bali – Indonesia. Indonesia – Bali. CV. Kayumas Agung, 1986.

Sudarmanto. Kamus Lengkap Jawa: Jawa – Indonesia. Indonesia – Jawa. Semarang: Widya Karya, 2011.

Suwardi Endraswara, M. Hum. Ilmu Jiwa Jawa. Yogyakarta: Narasi, 2012.

Tri Maya Yulianingsih. Jelajah Wisata Nusantara. Beragam Pilihan Tujuan Wisata di 33 Provinsi. Yogyakarta: Media Pressindo, 2010.

Wayan Budha Gautama. Kamus Bahasa Bali (Bali – Indonesia). Surabaya: Pāramita, 2009.

Wojowasito S. Kamus Umum Lengkap. Inggeris – Indonesia. Indonesia – Inggeris. Bandung: Pengarang, 1982.

Zuhri, H. Mohammad. Terjemah Juz ‘Amma. Jakarta: Pustaka Amani, 2007.

 

[2] http://icrp-online.org/en. Žiūrėta 2014 11 14.

[12] David A. Blumenthal and Timothy L. H. McCormack (2007). The Legacy of Nuremberg: Civilising Influence or Institutionalised Vengeance? (International Humanitarian Law). Martinus Nijhoff Publishers, p. 80-81, http://books.google.lt/books?id=dg0hWswKgTIC&lpg=PP1&pg=PA81&redir_esc=y#v=onepage&q&f=false. Žiūrėta 2014 11 14.

[14] Nagalingam, Pathmarajah (2009). The Religion of the Agamas. Siddhanta Publications. http://www.siddha.com.my/forum/religionoftheagamas/chapter1.html. Žiūrėta 2014 11 14.

[15] Nagalingam, Pathmarajah (2009). The Religion of the Agamas. Siddhanta Publications. http://www.siddha.com.my/forum/religionoftheagamas/chapter3.html. Žiūrėta 2014 11 14.

[17] Vittachi V. T. Subudo reporteris. Vilnius: Lietuvos visuomeninė organizacija „Susila Budhi Dharma“ (SUBUD), 2005.

Komentarai