Pradžia / Didysis Žaidimas
 

Chiromantas

Guru Guru stovėjo šalia kiparisinės tuopos ir neabejojo, kad neverta burti iš delno linijų, pėdų rievių, kavos tirščių ar upelio vingių. Guru Guru žiūrėjo į debesis ir galvojo kaip nuspėti ateitį. Tokį susimąsčiusį ir susirūpinusį nelauktai užklupo Eleonora.

Algimantas Lyva ir Mindaugas Peleckis
2020 m. Gegužės 17 d., 14:33
Skaityta: 8 k.
https://www.wallpaperflare.com/artistic-fantasy-forest-mushroom-night-purple-wallpaper-pvyzs
https://www.wallpaperflare.com/artistic-fantasy-forest-mushroom-night-purple-wallpaper-pvyzs

- Guru Guru, žinau, esi guru, todėl išburki man ateitį, - maldavo mergina.

Guru Guru prisiminė kaip vaikystėje svajojo tapti sinoptiku: stovėti
šalia vėtrungės ir vėjo malūnėlio, ir visam pasauliui pranašauti orus.
Ir ne tik! Jis norėjo vadovauti vėjui, lietui ir reguliuoti visų
kontinentų temperatūrą. Be abejo, siekiai buvo didingi, o štai dabar
jis nedrįsta, tiksliau, nenori merginai išpranašauti ateities.
Negražu...

Neverta pranašauti stovint prie kiparisinės tuopos, tik jaukioje
kavinėje prie stiklo viskio galima nuspėti ateitį. Reikia paskubėti,
nes miesto pakraštyje nebuvo jokios užeigos, smuklės ar baro. Svarbu
pasirinkti tinkamą transporto priemonę. Ne paslaptis, Guru Guru itin
nemėgo troleibusų, todėl sustabdė taksi. Reikia važiuoti, ir bet kur –
toliau nuo burtų, pranašysčių, ir kitokių nesąmonių, bet galutinis
kelionės taškas liko aiškus ir riebus. Tai – restoranas, pranamgus,
švytintis lemputėmis ir būtinai su gyva muzika.

- Eleonora, žinau tavo ateitį: jau greitai tu sėdėsi prie apvalaus staliuko...

- Spiritizmo seansas, - nudžiugo mergina.

Nespėjo Guru Guru paneigti visų spiritizmo seansų įvairovės, kai
plėšriai sužviegė automobilio stabdžiai. Aptemo dangus, nulūžo visi
termometrai, supurtė arktinis šaltukas, išbluko už dangoraižio
pasislėpęs necivilizuotas horizontas, Guru Guru tik pastebėjo kreivą
Galiganto veidą ir revolverį, ir savo kūnu (be šarvuotos liemenės)
uždengęs Eleonorą, išgirdo du šūvius. Niekšelis nepataikė, matyt,
todėl jau už 10 minučių Guru Guru ir Eleonora restorano salėje šoko
bugi vugi. Jie gyvi - be burtų be ir pranašysčių malonės. Dailų šokį
stebėjo savaitraščio „Poezija ir tapyba“ vyriausias redaktorius
Adolfas Ilgaraštis ir niekinančiai šypsojosi. Bet įžūli, niekinanti
stebėsena Guru Guru nė kiek nesutrikdė. Tegul žvengia, žagsi,
kosėja...

Staiga ir vėl išniro Galiganto revolveris, tik šį syki su prie
vamzdžio prisuktu duslintuvu. Šūvių nesigirdėjo, bet kulkos lėkė, ir
ne viena nepataikė nei į šokančius, nei į klientus, nei į personalą.
Galigantas sugriežė dantimis ir pasišalino, bet svyruodamas priartėjo
tūlas Ilgaraštis:

- Klausyk, tu, hileri, netrukdyki man kultūringai ilsėtis!

- Guru Guru, kodėl šis tipas tave įžeidinėja? Kodėl pavadino Hitleriu?
– pasipiktino Eleonora.

- Brangioji, nurimki, hileris – tai ne Hitleris...

Ir vis dėlto nepaisant akivaizdžios pergalės, Guru Guru nutarė
pasišalinti - restoranas ne vieta, ne erdvė, ir net ne patalpa.
Restoranas – tai butelis sklidinas dulkių, atskiestų pigiu techniniu
spiritu, o maistas čia pagamintas iš molio ir žvyro. Desertui – tik
smėlis ir saldžios smiltys. Neskanu, netgi pavojinga. Tik itin
postmodernu.

- Guru Guru, ir vis dėlto aš noriu žinoti ateitį.

- Gerai, važiuokime į galios vietą. Tik aš žinau kur yra lemtingas
milžino delnas.

Kelionė buvo nei ilga, nei trumpa, tik vaizdžiai įtikinama. Pagaliau
jaunuoliai pasiekė upės vingį ir sustojo pakrantėje. Guru Guru pamerkė
rankas į vandenį, ir pavertė jį ledu, be šalčio, be jokio slapto
prietaiso ar įrengimo. Eleonora apstulbo. Kas nutiks toliau? Staiga
ledas skilo per pusę, ir iš gelmių išniro akmenis milžino delnas. Guru
Guru užlipo ant delno ir pažvelgė į linijas, kalvas ir ženklus.

- Eleonora, aš matau, šviesą.

- Guru guru, ką dar matai?

- Šviesa stiprėja, girdžiu muziką, matau aš užburtą pilį.

Staiga ir vėl pasigirdo šūviai.

- Eleonora, ar tu girdi? – paklausė Guru Guru.

- Ne tik girdžiu, bet ir matau keistus vaizdus... Pasakyk, kas vyksta?

- Tai visada nutinka, kai nori sužinoti ateitį...

- Bet juk tu guru, chiromantas, hileris...

- Eleonora, likimo vingiai kartais būna sužymėti šūviais, ir kai
sujungi taškus...

- Pamatai Giltinės portretą, - pašiurpo Eleonora, - Guru Guru, gal tu
žinai kas į mus šaudė?

- Eleonoras, gal tai elektrinis vilkas, kuris gyvena mediniame miške...

- Vilkas?

- Neverta stebėtis dvasių pasaulyje šaudo vilkai ir krenta beginkliai
žmonės. Čia gali nutikti bet kas... Net ir fortepijonas gali
dainuoti...

- Noriu skambinti!

- Sunku fortepijonui prasibrauti pro užkeiktus brūzgynus, išsaugoti
klavišus ir stygas. Gal būt atskris stalas ant kurio guli nežinomo
kompozitoriaus natos, o gal iš debesų nukris smuikas ar gitara...

- Guru Guru, aplink tiek žvaigždžių, gal mes skrendame į Mėnulį?

- Eleonora, mes niekada nepalikome Mėnulio, bet svajojame kada nors ir
vėl (?) nuskristi į Žemę.

Pritariančiai sušlamėjo beržai, sukukavo ketinė gegutė, praskrido
molinis žvirblis. Jau metas ieškoti stiklinių pievų, rinkti keraminius
grybus, skinti metalines uogas. Neatpažįstamai pakito peizažas, tik už
nenuspėjamo horizonto liko neįveikiama siena, kiaura valtis ir įskilęs
irklas. Vienas, dviem rankom ir dviem akim, kurios vis dar trokšta
burių ir audrų.

Staiga Guru Guru prisiminė, kaip atrado save paprastame mieste,
kuriame į rūškaną dangų kilo pirmieji dangoraižiai. Kur jis buvo, kai
senamiestis griuvo nerestauruotas, kai kavinėse viskas dar buvo pigu,
kai metaliniai gatvių kioskeliai džiugino akį? Guru Guru tarsi
neieškojo savęs, tarsi išvengė ilgų kontempliacijos pratybų: jis buvo
gamtoje tik tiek, kiek leido ežeras, miškas ir slėnis. Deja, Guru Guru
neįveikė gamtos ginkluotas tik civilizuotu, burtus neigiančiu
žvilgsniu, nepakilo be lėktuvo aukščiau debesų, ir neįkopė į lygumų
kalnus, nes jų ten nebuvo. Užgožtas kabinetinės kaukolės tylos, Guru
Guru tarsi užkalė langus, užgesino akių ekraną ir beviltiškai paniro į
muziką, kuri nieko nežadėjo, tik svaigino, svaigino, be degtinės ir
vyno....

Ir garsas tapo sausas it kirvis, jis kirto sienas, pradaužė kiaurymes,
tunelius, olas į paralelines erdves, iš kurių negrįžtama, nes ten
niekada ir nepatenkama. Neįvykusi kelionė visuomet stebina savo
trumpumu, ir panaikindama visus įspūdžius tampa beverte. Už lango ne
paralelinė erdvė, ne nektaro upės, todėl stalas nėra maistas.

Kas gi bėga lubomis, kas ardo parketą, kas griauna sienas. Tai
remontas, totalus išorės perdažymas nepastebima spalva, kuri niekada
neišbluks. Liks tik dėmės akyse, paslepiančios tamsiąją Mėnulio pusę.
Antikvariniame koridoriuje vis dar aidi riksmai, nenutildyti šunų
lojimo. Laiptai pakeisti turėklais, kad neišprotėtų liftas pakilęs iki
stogo. Sudėkime plytas į krūvą ir gausime piramidę. Paslaptis bus
atrasta vėliau, kai įsigalės visuotinis abejingumas, ir visi atradimai
taps tik praradimais ir nekompensuojamu nuostoliu. Išvengęs gyvenimo
kredito, Guru Guru visas likusias dienas investavo į debesų banką, bet
neišvengė jausmų audros. Keistas mintis nutraukė slidės. Dvi poros
buvo atremtos į storą ąžuolo kamieną.

- Eleonora, čiuožkime į juros periodo parką.

- Pas dinozaurus?

- Pas reptiloidus.

- Dabar vasara ir sniego nėra...

- Slidėms nereikia sniego, o pačiūžoms ledo. Ar tu matei kaip vikriai
vandens čiuožikai čiuožia vandens paviršiumi? Matei... O mes esame
slidžios žolės šalyje ir galime keliauti.

Aušta žolė slepia debesų paslaptis, nes dažnokai lyja lietus,
pabardamas ant žemės deimantines sagas. Atlapos laimės durys, niekas
netyko už storų pušų kamienų. Niekas nemedžioja, ir nieko nemedžioja.
Taika.

Guru Guru buvo išbandęs kelis būrimo būdus: susitikime su Angoloos (o gal Brazilijos? sunku atsimint) spiritiste; niekuo geru tai nesibaigė. Kadaise žaista ir su ouija board, dar nebandytos runos (Edda įspėjo: Lai neraižo runų, kas jų nesupranta, nes ženklai slaptingi gali suklaidinti), dar nebandytas I Ching (labai jau keistas atrodė), bet bandytas būrimas iš žalčių ir keli kiti senoviniai lietuvių (baltų, aisčių) būrimo būdai. Kavos tirščiai? Ne, ne jam.

Įdomu, o ar Dravenis buvo bandęs burti?

Ir Dravenis norėjo būti magu, tik jo metodai buvo itin keisti, Taigi,
Dravenis atėjo į šalia apleistos gamyklos riogsantį dirvoną, ir
pradėjo kasti. Po velėna buvo metalo plokštė, ilga, bet nė kiek
nesurūdijusi. Dravenis kruopščiai nuvalė žemės grumstelius ir pamatė
rankeną. Nejaugi tai durys. Pabandė atidaryti. Sugirgždėjo metalas, ir
virš galvos pralėkė kulka. Dravenis krito ant žemės ir čiupo koltą.
Kas šaudo? Pasigirdo dar keli šūviai. Reikėjo rizikuoti ir leistis
laiptais į apačią, geriau nežinomybė, nei mirtis. Kaip gerai, kad jis
turėjo prožektorių. Nebus tamsu. Deja, prožektorius buvo bejėgis,
tamsa buvo tokia tiršta, kad šviesa nepajėgė jos įveikti. Staiga
kažkas keistai sutraškėjo. Pasigirdo metalinis balsas:

- Patvirtinta. Galite įeiti.

Visi ieškotojai po žeme randa tuščius kambarius ir sales. Nejaugi ten
nieko nebuvo? Neįtikėtina... Ir kas gi išnešė visus daiktus? Ir kas
nutiko ir Draveniui. Didžiulėje salėje jis išvydo tik stalą prie kurio
sėdėjo Guru Guru.

- Draveni, kas nutiks, jei ant nugaros ištatuiruosi petroglifą?

- O gal geriau visą Naskos linijų žemėlapį? – ironizavo Dravenis, -
Guru Guru, koks atstumas iki artimiausio petroglifo? Aš noriu pažinti
erdvę, už kurios pasibaigia mano valdos?

- Bevertė tavo erdvė. Čia saugomos krištolinės chronomiražų drobės,
auksinės knygos ir kiti sunkiai nusakomi prietaisai bei įrengimai.


Naskos petroglifai tuo ir įdomūs, kad matomi tik iš gana didelio aukščio. Dabar ten yra apžvalgos bokštas, bet anksčiau toje vietovėje nebuvo nei piramidžių, nei kitų didelių statinių. Klausimas, Draveni, Tau kaip magui - kas galėjo perskaityti juos?

Guru Guru, yra be galo daug teorijų apie Naskos ženklus, ir visos jos
klaidingos... Mano hipotezė nepretenduoja į galutinę tiesą, todėl aš
nebijau suklysti. Naskos simboliai matomi tik iš paukščio skrydžio ir
dar aukščiau. Šie ženklai skirti ne žmonėms. Tai ateivių ar ankstesnės
civilizacijos kapaviečių ženklai, tarsi, antkapinės plytos. Po
petroglifais randamos mumijos, skeletai, kurių kaukolės yra ištęstos.
Nežinau kas jie buvo, ir niekas nežino, bent kol kas...

Ko gero, žino tik (skraidantys) paukščiai...

- Ir žmonės sužinos tiesą, kai išmoks levituoti, - tarsi pritarė Dravenis.

Komentarai