Pradžia / Didysis Žaidimas
 

Sekant GURU GURU skaitytąja knyga

(Arba kitaip - taikus atsirašymas į gautą draugišką repliką praeitoje Guru GURU ''3 x 3'' dalyje).

Rimas Š.
2020 m. Balandžio 26 d., 23:32
Skaityta: 13 k.
https://www.pinterest.cl/pin/514747432392455636/
https://www.pinterest.cl/pin/514747432392455636/

''Šmėklą dengė vietomis blizgąs dervos sluoksnis. Kūnas buvo įsuptas tartum suvystytas į šiurkščią, naftoje išmirkytą drobę. Drobė supelėjusi, sudriskusi. Pro plyšį matėsi šonkauliai. Pakaruoklis jau buvo pusiau lavonas, pusiau skeletas. Veidas - žemės spalvos; juo slankiodami šliužai paliko blankias sidabro drūžes. Įtrūkusi, prasiskyrusi kaukolė priminė persprogusį supuvusį vaisių. Dantys išliko dar žmogiški ir tebesišiepė lyg juokiantis. <...>. Pakaruoklis žiūrėjo, žiūrėjo juo labiau, kad neturėjo akių. Atsijusiu, neapsakomai sutelktu žvilgsniu, kuriame buvo šviesa ir tamsybės; žiūrėjo ne vien tuščios akiduobės, bet taip pat kaukolė, dantys. Visa numirėlio galva buvo žvilgsnis, ir tai šiurpu. Vyzdžių nėra, o jauti, kad tave mato. Klaikios šmėklos žvilgnis. <...>. Atsigręžė šiaurys. Lavonas ėmė dar niūriau svyruoti. Jis jau nebe siūravo, o tiesiog šokinėjo purtomas. Girgždanti grandinė veriamai sucypė...''.  Sucypė ir šalia besilaižanti užgulta katė...

GURU GURU užvertė knygą net nepažiūrėjęs nei skaitomo autoriaus pavardės, nei knygos pavadinimo...  Taip, paskutinieji metai  buvo klaikiai prasti. O dar tas sėdėjimo  namie karantinas visiškai pabjurino situaciją. Ir visi galimi mokiniai tik ėmė atsirašinėti kvailom  ir į Nušvitimą NIEKAIP nevedančiomis replikomis. O vienas žemesnysis GURU netgi skaudžiai  nusivylė didžiojo GURU GURU nesugebėjimu atsakyti į didįjį lingvisto ir užkietėjusio  lingvo'filo ontologinį klausimą:  - KAIP sukišti į vieną dieną dešimties kalbų mokymasį ?  Ir KAM išvis reikalingas toks besaikis ir beatodairiškas įvairiausių kalbų mokymasis ??  Ir KĄ  paskum su  juomis veikci, jei niera niat kam pasakyci: ''Man loti patink latviešu valoda.  Vai jus tapat runajat latviski?''. Ką jau bekalbėt, jei norisi pasakyti kažką click.click'ais, bet pagal jų ištarimą reikšmė tesigauna: "Dink man iš akių skersarūri-atkištašikni''.  Ar ne geriau tuomet santūriai patylėti ? Ar ne geriau išvis VISKĄ ''užraukti'' ?? Nes BE GALO ''KIETŲ'' šiais laikais - irgi be galo daug. Tik kokia vertė to žmogaus  užauginto ''ego'' sukietėjimo, jeigu paskui tas užkietėjęs ''žirnis'' nepralenda net išgėrus laisvinamųjų ??? Net kai jau reikia apie 6 lentas galvuoci, - vis dar laikosi ''Kco to ja, kco to moja  guwna''? Ir tada kiek bespindėtum ar išpindėtum su savo genialumu  - nepadės nei ta DAR viena stiklinė arbatos. Net ir laisvinamųjų pilna stiklinė nebesuveiks... Nes numirėliai nebesi...  tuština... mat...  jie  JAU  tušti. Tušti savo akiduobėmis, tušti savo idėjomis, tušti savo dvasia. O KĄ galima pasakyti savo tuščiąją burna ? Ogi tik be galo klaikiai tylėti lyg tas pakibęs numirėlis... nes kokia vertė tapimo savimi, jei tą ''SAVE'' vistiek teks atguldyt ant šeštosios lentos ? Su VISOM kažkada vienokia ar kitokia forma skelbtom RAŠLIAVOM.

Na, žinoma, galima būtų tą kaimyną, tiksliau - savo mokymuose nesusigaudantį guru, pavaišinti geltonąja, baltąja, pu erh'o ar oolongo arbata... bet vėlgi... ar jis neims galvot apie šias kilniąsias arbatas kaip apie eilinį čefyrą ? Tai gal geriau nepirkt tos visos brangiosios lentynos arbatų, bet pakelės smilgų parupšnoti, kad arbaton įsimesti... ? Ir būtent  šios pievinės miglės dėka atrasti, jog reptilijos vis tik TURI akių vokus, kuriais VIS TIK ir netgi  reguliariai mirksi... tik...  dėl evoliucijos įgeidžių ar poreikių - tam, kad būtų galima viską ir nuolat stebėti - jie tapo permatomi.  Kad galėtų stebėti ne tik praskrendantį vabalaitį - būsimąją užkandą, bet pastebėtų ir kišamą KYŠIUKĄ po stalu beįsidarbinant....  - štai todėl ir atrodo, jog nemirksima. Nors, o kas iš to mirksėjimo?  Tarsi tai suteiktų kažkokį esminį privalumą einant link Nušvitimo. Jei gerai įsispoksosi į daikto būtį - ji nepasislėps net ir per tą sekundės dalį, kai vilgai savo beišdžiūstančią akį drėgme.

Ką padarysi... likimo nepakeisi, žmonijos neišgelbėsi. Gelbėtum, jei bent būtų KĄ gelbėti. Deja, šiais laikais visi tokie be galo savimi davuolni, kad baisu net žodelį pasakyt, nejauku net link jų pusės pažiūrėti. Nes jei tik kas - taigi sumaišys su dulkėmis ir kaulų nuotrupomis tojo pakaruoklio.  O visa tai dar ir į savo nepralendančią ''spirą'' giliai giliai įspraus...  Tad tegul geriau sau viskas būna kaip yra. Bala jų nematė.

Post Scriptum.  Ir net kas iš to, kad šiame rašinyje ''mažesnysis'' GURU pranoko pats save.  :D  Pasaulinės literatūros lobyno žinias darniai įaudęs į savąjį tekstą.  Dailiai apaudęs krašus skausmingu nusivylimu žmonėmis ir gyvenimu, o taip pat neužmiršęs ir geros dozės savi-ironijos. O galiausiai  visą tai gerai išmirkęs gyvenime patirtame...       žiauriam  juodame .
Post Post Scriptum. Nu ir kas iš to. Ir net šiuoju atveju tai NIEKUO nepadės nei pačiam dabar tuo besipuikuojančiam autoriui, nei šį tekstą skelbiančiam puslapio administratoriui trinančiam rankas,  dėl tokio teksto skelbimo - išaugsimu skaitytojų skaičiumi. Nepadės  anei kuriam iš tųjų būsimų skaitytojų, anei p(l)ačioms interneto platybems... Tad - bala nematė.

Kriukis TOTALIAI  baigtas.

Basta.

Dixi.

Komentarai