Pradžia / Didysis Žaidimas
 

Kosmosas yra čia [Devintoji romano Didysis Žaidimas dalis]

Skaitytojų prokuratūrai ir advokatūrai, tarėjams bei teisėjams pateikiamas per penkerius bendros kūrybos metus gimęs devintasis "Didžiojo Žaidimo" romanas.

Algimantas Lyva ir Mindaugas Peleckis
2020 m. Vasario 04 d., 23:03
Skaityta: 59 k.
https://unsplash.com/photos/WXJTpCC_KpA
https://unsplash.com/photos/WXJTpCC_KpA

Algimantas Lyva ir Mindaugas Peleckis
KOSMOSAS YRA ČIA
žaidimas

PRATARMĖ
Pabaiga suryja Žaidimą, ir atrajoja pradžią. Kūryba – tai šventa karvė, jos negalima skriausti. Karvės net ir mėšlas, pasak Vedų, turi gydomųjų savybių, todėl net ir patys bjauriausi jūriniai rykliai (ar būna kitokių?) yra gražūs, nes grožis grožisi gražumu, kuris negražiai keikiasi nuvirtęs į balą. Seklu? Ir jokio alkoholio, ir kam svaigti nuo chemijos, kai yra fizika? Kai kam reikia (rėkia!) daugybos lentelės, o kai kam pakanka abėcėlės, bent jos dalies. Skaitau! Ir ką? Gal žuvėdrų žinyną? Gal? Nesvarbu, nes kai nepamirštama gimtoji kalba (kuri gimsta kartu su tavimi!), tampa suprantami visi tekstai, net ir neiššifruoti dantyraščiai prabyla sava kalba (nieko nėra svetimo!). Vieniši knygų vilkai aplenkia triušių mintis, ir nepalūžta prie bibliotekų slenksčio, todėl tobulėkime be raidžių ir hieroglifų, prakeikime gramatiką, bet ką, kas į karišką rikiuotę pastato raides. Atverskite puslapį, paskui kitą, ir paklauskite savęs, kodėl aš skaitau? Kodėl? Gal todėl, kad kai kurie tipai nepaliauja rašyti, o gal todėl, kad knygos tapo plėšrios, ir it krokodilai ryja žmones?


MĖNULIO AKROBATAI

Guru Guru prislinko prie upelio. Matinės varlės grožėjosi akmenėliais. „Arbatos servizu“, - pasakytų Dravenis. Kur dingo senas draugas? Ir kaip jį surasti? Baloje? Restoranų liūne? Susimąstęs, ir be parašiuto, be skafandro, ir net be dujokaukės, Guru Guru nusivylė asfalto lyguma. Jokio skrydžio: ties grioviu parimo vienkartinė valanda, sugirgždėjo lietaus sukapoti batai.
- Laukiu kada išnirs skardinėmis sulopyti povandeniniai laivai ir be šumerų žodyno diena bus išversta į naktį...
Nelauktai vejos laiptų gelmėje Guru Guru pastebėjo sulaužytą degtukų dėžutę. Atidarė. Viduje raštelis. Guru Guru pažino Dravenio braižą. Staiga smogė nugara. Guru Guru surietė radikulitas. Tekstas tapo užblokuotas skausmu, (gal) todėl nuaidėjo sunkūs žingsniai asfalto dugne.
- Nėra jokio dugno, - pasipiktino Aksominė Varna, - tik riešutmedžio spintose slepiasi nuogos valandos, o tavo senas paltas vis dar saugo vasarą! Skaityki raštelį!
Nespėjo Guru Guru, įveikęs dygų skausmą, pažvelgti į tekstą, kai svyruojantis girtuoklis išplėšė iš rankų popierėlį, matyt, galvodamas, kad tai banknotas. Kokia nesėkmė! Bet tai dar ne pabaiga... Į didžiulę neviltį stūmė rankas nusvėrę du purvini lagaminai (aptaškyti balų suspensija), todėl deramai neįvertinęs supakuotų knygų, Guru Guru sviedė juos į atviras troleibuso duris. Toliau - tyla.... Deganti, liepsnojanti.
Staiga prislinko Žongliruojanti Ugnimi:
- Aš žinau, kas parašyta degtukų dėžutės testamente! - Kas? - Deja, tekstas sudegė... Todėl aš tik žinau, bet negaliu pasakyti, nes žinau, žinau, žinau... - Pasakyki bet ką! - Esi Mėnulio Akrobatas.

Vilnius, 2018 m.

TANGO

Į nežinią nukeliavo du lagaminai ir 56 knygos. Guru Guru neperskaitė nė vienos, ir nė kiek nesigailėjo. Tegul skaito kiti... Svarbu, kad atlėgo radikulito skausmas. Kai esi žvalus, pagražėja pasaulis. Guru Guru apsidairė: dviračių takai paslėpė gatves, o greiti troleibusai šokdino varnas.
- Kodėl 56 knygos? – liūdnai paklausė Guru Guru- Kodėl, kodėl? – ironizavo Aksominė Varna, - kai esi be galvos, žinai ką veikti!
Guru Guru rodomuoju pirštu it revolveriu artistiškai nusitaikė į įžūlią pašnekovę.
- Nušovęs grožį, pasikėsinęs į mane tik sudeginsi kulkas... Ši medžioklė tau neatneš garbės!- Garbė? Kas tai?- Nuo savęs pasislėpę veidai, veidrodiniai svajonių atspindžiai... Pagauk mano sparnus, pakilki virš šaligatvio, pašoki su manimi...
Taip, varnos ypatingi paukščiai... Guru Guru pamiršo kur baigėsi jo prisiminimai, kur prasidėjo svajonės. Bet ypač Guru Guru džiugino, kad varnos ir troleibusai atmetę trenktą Boogie Woogie šokio stilių, judėjo plastiškai, įtaigiai efektyviai derindami skrydžio ir čiuožimo privalumus.
- Tango, taip tai tango, - pasipiktino Dravenis, - aš su Giedre šoku tik Boogie Woogie!- Ir važinėji tik Chrysler automobiliu, ir į butelius šaudai tik iš kolto, - ironizavo Guru Guru, - bet kur tu esi?
Tik dabar Guru Guru susizgribo, kad kalba su savimi.
- Ar tai blogai?
- Liabai... – patvirtino Žongliruojanti Ugnimi.
- Kodėl?
- Todėl, kad Dravenis turi leidimą ginklui...
- Tai kas?
- Ne kas, o ką!
- Į ką šaus Dravenis?
- Į tave, į tave... – kvatojo Žongliruojanti Ugnimi.
Pūstelėjo vėjas, Guru Guru pastebėjo kaip dyla šaligatvio plytelės, virsdamos smėliu, o smėlis žuvimis.
- Vandens!
- Štai ugninis vanduo, - pasiūlė Žongliruojanti Ugnimi.
- Jūs turbūt dirbate televizijoje?
- Retrogradas... Gerkite ir neklausinėkite.
Guru Guru mostelėjo ir vos neužduso. Spiritas. Vandens dvasia. Ugnis, bet ne stichija... O gal?
Ne paslaptis (didelė paslaptis!), kad vanduo gali degti, netgi sprogti, todėl žmonės trokšta būti jauni ir sveiki, todėl vis dar (slaptai!) šokama tango, ir be rock 'n' roll reklamos, ne su elektrine gitara, bet su Žongliruojančia Ugnimi.
Ir kuo ilgiau Guru Guru mąstė apie tango, tuo keistesnės buvo išvados. Miestas – palaidoja šokį. Miestas – tai tango kapas. Ir kas gi atsiranda pirmiau: šokis ar miestas? Ar šokyje sutelpa miestas, o gal miestas – tik šokio aikštelė? Ir kodėl tokie aukšti dangoraižiai? Ar šokis – tik saviapgaulė? O gal žinių siekis?
Mintys, mintys, mintys... Dundėjimas galvoje, akyse tik kontūrai daiktų. Šoka gamta, prislėgta betono ir asfalto. Šokama, kad neišklystumei iš kelio, kad tavęs neaptvertų tvora, kad iš girių gilumos atklydęs vilkas pakartotinai neprimintų, kad esi Guru Guru.
Jei nesi Guru Guru, lieka tik troškulys, vedantis link tobulo, vientiso medžio, ir kai asmenybės kamienas padalinamas į bent dvi dalis, jau negali numesti pageltusių praeities lapų. Suklumpa keisčiausių įvykių pakirstas žmogus, tik ne Guru Guru.

Vilnius, 2018 m.

STALKERIJA

Įprasta pasveikinti su šventėmis. Guru Guru sukūrė eilėraštį ir pasiuntė visiems fb draugams ir draugėms:
Kiaušinis Pasaulis Kiaušinienė Pusryčiai Virtas kiaušinis Velykos Sveikinu Raštu
Ir pirmasis, kaip įprastai, atsiliepė prie fb nuolat budintis budistas Dravenis.
- Taip, Guru Guru, yra tokia galimybė palyginti pasaulį su kiaušiniu... Ir uždavus klausimą: kas pirmesnis - Višta ar Kiaušinis, kažkas prarandama, kažko netenkame, tik nežinau, ko.
- Ginčą siūlau spręsti absurdo keliu: pirmiausia buvo kiaušinienė, iš jos retrogradiniu būdu atsivystė kiaušinis su višta vienu metu, kaip Šriodingerio katinas.  
- Kitaip sakant, esi pavalgęs ir alkanas vienu metu...
- Gėręs, bet neatsigėręs... Gaudai vištą, pagauni kiaušinį, o jame viščiukas, kol jį pagauni - jis jau didelė višta ir t. t.
- O gal kiaušinyje - adata?
- Su Koščėjaus siūlu, kuris siūlo susiūti vištą, kad nebedėtų kiaušinių ir nebevestų filosofų iš proto... Atrodo, išeina velykinis guro-draveniškas absurdas...?
- Ne, tai armagedonas... Ir apokaliptinis absurdas. Tekstas, kontekstas, intertekstas, posttekstas ir t. t.
- Užtekstė, katra prie Užbaikalės ar tai Užbalės...
- Už sienos - užsienis... Šengeno zonoje klaidžioja bejėgis Stalkeris be jokios vizos...
- Stalkerijos piliečiams nereikia vizų. Tačiau į ją su jokia viza nepateksi...
- Stalkerijoje vyksta oficialaus Stalkerio rinkimai.
- Jau rytoj. Pasirinkimas demokratiškas - arba Stalkeris, arba St. Alkeris, arba S. Talkeris.
- Pasirinkimas domkratiškas - pakils tik prabangūs dirižabliai, o kitiems nuaus paskutinius batus, ir jie basi negalės ištrūkti iš Šengeno zonos.
- Basi jie bėgs per pievas, nuo upės prie upės, ieškos lašišų, o ras ešerius. Ir rys, rys...
- Taip, svarbiausia paryti, ir visai nesvarbu, kas pirmesnis - Višta ar Kiaušinis.
- Gaidys pirmasis, nes jis ryte užgieda, kol vištos ir kiaušiniai miega.
- Čia vėl tas pats dualizmas: kas pirmiau - Rytas ar Gaidys...
- Po perkūnėliais... Kiek dilemų. O kas pirmiau - dilema ar jos sprendimas?
- Guru Guru, man regis, kad Tavo paminėta kiaušinienė – tai Sąmonė, ir iš jos išplaukia visos dilemos, todėl svarbu – išlikti sąmoningu. Toks būtų vienintelis sprendimas.
- D'accordo. Einu virti sultinio iš vištos, kad nebekamuotų dilemos mano vargšės sąmonės nesąmonėm...

2019 04 20, Vilnius

KAIP BEDARBIS ASTRONAUTAS GURU GURU VALPURGIJOS NAKTĮ ŠVENTĖ

U78 planetoje, visai šalia Blyškiosios saulės Guru Guru vėl pasijuto įvertintas, suprastas, nes elektriniai kupranugariai vikriai čiuožė ledo sniegu, ir galima buvo rūkyti saugią deguonies pypkę, ir tokiu būdu išvengti atmosferos žalos. Kas pusvalandis – stiklinė degtinės ir jau nebereikia nuogąstauti dėl virusų ar štamų pražūtingo poveikio. Pagaliau pasiekta plastikinė palapinė ir jau galima šiek tiek išsiblaivius prisėsti prie valdymo pulto ir pašnekėti su Ema (tikr. Emma, bet mes juk lietuviai).
- Sveika, brangioji, tu net neįsivaizduoji kaip aš pasiilgai tavo virtualios figūros...
Nespėjo Guru Guru pasakyti įtaigų komplimentą, kai tiesiog ore materializavosi, sudaiktėjo, tapo ne tik matoma, bet ir juntama Ema.
- Oi, kaip reikia tolimų teleportacijų išsekintam astronautui moteriško dėmesio, švelnumo... – aistringai suvaitojo Guru Guru.
Deja, romantišką vakarą (iš tikro tai buvo ne vakaras, ne diena, ir ne rytas) sujaukė netikėtas vizitas. Molinis Tritonas spjovė tiesiai veidą. Guru Guru jau norėjo lazeriniu kalaviju pamokyti įžūlų svečią, bet prisiminė (kokia laimė!), kad buvo pasveikintas itin garbingai, tritoniškai...
Reikėjo švelniai įspirti į minkštą vizitatoriaus pilvą (paspausti ranką – didžiausias įžeidimas!) ir sušukti:
- Tebūnie bala ir purvas!
Moliniui Tritonui buvo su ativeidėjimu (atsikojėjimu?) įspirta, ir jis džiaugsmingai voliojosi inkšdamas ir rodydamas visus keturis nykščius į viršų. Šis ženklas sutapo su žemiškuoju. Viskas gerai, nusprendė Guru Guru, atsistojo, praeidamas dar įspyrė Moliniam Tritonui, gavo dar vieną papildomą spjūvį. Guru Guru laukė planeta UB40, apie kurią girdėjo tik iš Dravenio pasakojimų, esą ten visąlaik grojąs regis, gyvenąs ten dzievulis Dža, visi kažką rūkantys ir labai laimingi. Reikėjo paruošti laivą su reikiama provizija šios keistos (jei ji tikrai egzistavo) planetos aplankymui, tad teko kreiptis į Emą. Vos paklausta, kaip tikra moteris, ji ėmė nesustojamai plepėti ir į temą, ir nelabai (daugiausia). Teko išjungti virtualiąją draugę, surizikuoti viską daryti pačiam (astronautai buvo atpratę viską daryti patys be virtualių pagalbininkų), o tada sėsti į kapsulę ir be jokio GPS skristi Dža link.
Kelionėje Guru Guru suspėjo tik išgerti vimdantį medūzų kokteilį (su tirpstančiu paranojos akmeniu!) ir sužaisti su nemirtingomis Cianido Šaškėmis pusę sieninio golfo partijos, kai į erdvėlaivį smogė romo statinė ir sprogo. Kaip miela! Laikas atsitokėti ir padėkoti Geležiniam Sliekui, kuris kreiserio korpuso sudėtį sustiprino kelias procentais ozono šlako. Artėjo nedegantys mediniai piratai. Monitoriaus ekrane išsigandusi rėkė Išmagnetinta Rupūžė: tuoj dings elektra, ir tik trumpas keiksmų bei (BEI – tai ne rusiškas keiksmas, nepainioti) alaus skardinių sujungimas sugrąžins gravitacines obelis atgal į ūko sodus ir sutryptos gyvatvorės pabels į iliuminatoriaus langus.
Medūzų skonis buvo ypač bjaurus, todėl jis labai patiko Guru Guru (jam kažko trūko gyvenime, todėl laikėsi ekstremalių nuostatų, pvz., viskas, kas labai neskanu, yra skanu). Po kokteilio jį apėmė paranoja. "O jei UB40 iš tikro groja ne regis, o, neduokdie, kantris arba noizas? Kaip iš ten ištrūksiu?" - dvejojo užsiparanojinęs Guru Guru.
Pro iliuminatoriaus langus, stojus štiliui, ėmė skraidyti įvairiaspalviai pasveikinimai hologramose. Įvairiomis kalbomis ir rašmenimis. Guru Guru suprato tik vieną - klingonišką (jie ką, tikrai egzistuoja? kalbėjo paranoja, dar nespėjusi aprimti po medūzų kokteilio). Nesibaimindamas, nes su superskafandru, jis pravėrė kapsulės liuką ir net per jį užuodė salsvą kvapą, išgirdo marimbos garsus ir kitus haliucinacijas primenančius dalykus, apie kuriuos net gėda pasakoti. "O visgi ji egzistuoja", - tyliai, bet raiškiai sušnibždėjo susijaudinęs astronautas, uždarė liuką, sėdo prie vairalazdės ir paspaudė, atleiskite, kalbininkai, gazą.
Didėjo greitis, kelias žingsniai aplenkdamas šviesą, bet dar ne riba, nes ir už jos bus diena ir bus naktis, ir tik Astralinio Krokodilo ašara užapvalintai plokščioje (beveik rutulio, o gal ir ąsočio formos) Žemėje lietumi patręš ankstyvus rauplėtus (reptiloidinius?) agurkus. Ir kol Guru Guru skrido į sulankstytus visatos tolius, pasinaudoję (pseudo)moksline tamsa, Haliucinogeninis Dalgis jau saulės sistemos matricoje šienavo tirštas Jupiterio balų ropes, ir žmonės galėjo dar pagyventi... Bent jau iliuzijoje, kad viskas tikra ir jie gyvi.
Planetą jūbyfoty Guru Guru pasiekė dainuodamas pagal instrumentines garsių instrumentalistų, grojusių įvairiais instrumentais, melodijas. Nusileidus jo niekas nepasitiko. Kvapo nebesijautė. Vaizdiniai pranyko. Kas nutiko? Paaiškinimu galėjo būti didžiulė metalinė (? o gal kosminio plastiko) skelbimų lenta, ant kurios buvo išrašyta kažkas panašaus į dešimt Dievo įsakymų: Mes netikime, skiepais; Mes esame veganai; Mūsų planeta plokščia; Mes vaikus mokome namie; Mes pacifistai, bet visi turime ginklus; Mes tikime viskuo, ką rašo mūsų žiniasklaida ir sako mūsų valdžia; Mes esame aukščiau už kitų planetų gyventojus; Kas netiki Mumis, tam skiriama mirties bausmė matumbos būdu; Mes niekada neatskleisime, kas yra matumba, kol patys nepatirsite; Bzzzzz. Dešimtasis "įsakymas" Guru Guru pasirodė smagiausias, jis pasidarė selfie (pardon, asmenukę) prie stendo ir nuėjo palikdamas stendą už nugaros.
O iš paskos skrido varna ir kranksėjo:
- Jūs vergai! Visi vergai! Ir jums yra tik vienas įsakymas: dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti!
- Arbeit macht frei, - susinervinęs prašvogždė bedarbis astronautas Guru Guru ir paleido grumstą į varną. Karksėjimas liovėsi. Krisdama su švilpesiu it raketa ji dar spėjo sukrankti: Das ist Walpurgisnacht heute, Dummkopf*!

* Darbas išlaisvina. Šiandien - Valpurgijos naktis, idiote (vok.).

GURU GURU NUOTYKIAI KOSMOSE, ARBA IŠMESTA FILOSOFIJA (I DALIS)

Išmagnetinta Rupūžė visame Išskleisto Skėčio kvadrante išplatino žinią apie Guru Guru fiasko Valpurgijos šventėje: nė viena raganaitė nepanoro su juo šokti, nes jis buvo ne velnias (urano apsėstas tarpgalaktinis verslininkas, - aut. past.), o tik bedarbis astronautas. Guru Guru pasiuto: - Ar girdi mane, išmagnetinta baidykle?
- Ir girdžiu, ir matau, netgi telepatiškai skenuoju tavo mintis, deja, kol kas tik 1 (vieną) procentą, - monitoriaus ekrane maivėsi Išmagnetinta Rupūžė.
- O kodėl tu neįmagnetinta?
- Klausyk, profane, tu neturi jokio supratimo apie Įmagnetinimą. Pabandyki atsiremti į sieną! Pabandyki!
Guru Guru atsilošė ir net nespėjo mirktelti, kai atsidūrė sienos viduje, bet nepajuto jokio užmūrijimo ar kitokio judesių suvaržymo.
Nepatikliam skaitytojui reikėtų priminti, kad Guru Guru buvo nesuvokiamai toli nuskridęs nuo Žemės ir rezidavo YES-5 triguboje planetoje. Ir kiek daug paprastam, neskafandriniam žingsniui erdvės, todėl Guru Guru pasuko žvyruotu taku, ir pastebėjo Aprūdijusią Armatūrą, išvedusią Bekepurį Šunį atsikratyti vidurių akmenų.
- Esi tolimame ūke, beveik beginklis... – įspėjo Aprūdijusi Armatūra.
- Mano erdvinis kreiseris „Perkūnas“ tvirtas, ir praktiškai (bei teoriškai!) neįveikiamas!
- O kur tavo komanda?
Guru Guru suklupo atsitrenkęs į keraminį kelmą. „Kodėl nėra komandos?“ – pasipiktinusi rėkė smėlėta sąžinė, o gal neišvengiama būtinybė.
- Rekomenduoju virtuozišką astropilotą Molinį Tritoną, inžinierių Geležinį Slieką ir nenugalimą amazonę Išmagnetintą Rupūžę, na, o tavo virtuali mylimoji Ema niekada nepaliko ir nepaliks nei tavęs, nei tavo kreiserio.
Oi kaip žiauriai klysta medituojantys į sieną... Juk žymiai daugiau pasiekiama įsliuogus į betono, plytų, akmenų ar metalo lydinių konstrukciją. Guru Guru užsidėjo užsieninius (tuos, kurie įveikia visas sienas, pertvaras, barjerus) akinius ir skubiai paliko betono piramidę. Kai tik įžengė į erdvėlaivio valdymo salę, suskambo Emos komanda:
- Dėmesio, kapitonas ant tiltelio!
- Ramiai, - sukomandavo Guru Guru.
Kovinėje rikiuotėje stovėjo/gulėjo/sėdėjo/hologramavo (tai nebuvo itin griežta rikiuotė) visa kreiserio įgula: Ema, Molinis Tritonas, Geležinis Sliekas ir Išmagnetinta Rupūžė. Prasidėjo didi kelionė.
Bet čia, nepatiklusis skaitytojau, mes turėtume grįžti laiku atgal, kai lygiai prieš dvidešimt dvi (22) Žemės dienas prasidėjo Guru Guru kelionė. Kaip tai nutiko? Pirmiausia reiktų paminėti, kad šiais laikais (ėjo .... metai; atleiskite, skaičiaus išduoti negalime - tai valstybės ir kosmoso paslaptis) į kosmosą galėjo skristi bet kas, be to, nemokamai. Nepaisant to, drąsiųjų atsirasdavo nedaug. Guru Guru, būdamas šiek tiek avantiūristas, be to, viską Žemėje praradęs, nusprendė surizikuoti. Nors... kokia ten rizika, kai Žemėje nebėra kas veikti? Jis išmetė visas savo filosofijos knygas (o jų buvo daug). Ne, nesudegino, o gražiai išmetė, jei tiksliau, - padėjo stirtą prie bibliotekos, gal kam prireiks (geriau jau neprireiktų, prie gero filosofija nepriveda). O pats atsisėdo ir ėmė bandyti medituoti. Guru Guru nežinojo, kaip tai daryti, todėl kaip mokėjo, taip ir darė. Meditacija įsliuogė į jį pati kaip kokia Mukalinda (gyvatė, saugojusi Budą nuo pavojų, kai šis ištirpdavo meditacijoje). Guru Guru pasijuto ramus, saugus, nors protas būdravo ir neleido pernelyg atsipalaiduoti, juolab užmigti. Tuomet būsimasis astronautas ir pamatė, koks gražus kosmosas. Ir apsisprendė, kad privalo jį pamatyti.
Tik kosmose nesuvokiamu būdu susijungia paprasti buitiniai dalykai ir iškiliausi siekiai. Tik kosmose pasijunti svarbus ir reikšmingas. Guru Guru tarsi senus marškinius išaugo Žemės galimybes, dusino ankšta apykaklė net ir atsegus viršutinę sagą trūko ne tik oro, bet ir kažko lakesnio, gaivesnio.

(bus daugiau... to be continued...)

IDENTIFIKACIJOS PILNATVĖ

Kosmosas – čia pat, ir nereikia niekur skristi (astronautas G. G. Simorgh).

Kosminis triukšmas skverbėsi kaip nepranokstama, spengianti tyla, ir Guru Guru abejojo savo kelione, kosminiu laivu, nes jam vaidenosi pamirštas kabinetas, knygų lentynos, stalas, kompiuteris ir nesustabdomai skambanti muzika. O dabar tvyrojo atgrasi ir pavojinga ramybė.
„Mmmmano galva baigia susprogti nuo fantazijų, mintijimo ir sapnų. Negaliu užmigti - vos vos pavyksta...“
Taip kalbėjo Guru Guru prieš išskrisdamas kosmosan. „Nusidažykime veidus juodai ir baltai arba papua spalvomis (juodai ir žaliai), bet kokiomis spalvomis, bet niūruma neturi teisės ateiti net tada, kai visai bloga. O kodėl bloga? Nėra bloga. Mes svirduliuojame tarp lietų ir hologramų. Mūsų neima miegas. Kas mes esam? Tigrai, očevyšče. Bet in reality mes esam neliečiamųjų kasta. Apie mus romanų nerašys dar n metų. O gal ir niekada nerašys. Ir nereikia."
Virtuali pagalba visada šalia, Ema surado (o gal išrado?) keistą radijo stotį:  „Mes tiesiog "bėda" britams buvom. The Troubles. Šiaurės Airijos "teroristai" prieš britų teisinguosius kapitalistus. O kuo airiai blogesni? Moterys mūsų, keltų gražesnės. Mūsų reikalavimai racionalūs...“ - iš tolimos praeities suokė nematomas diktorius.
Štai transliacija nutrūksta. Trukdžiai, bangavimai, nežinomų energijų pliūpsniai, o gal dar kažkas, ko nefiksuoja jokie prietaisai. „O kam aš buvau kliūtimi, neįveikiamu barjeru į karjeros aukštumas? Gal Galigantui, o gal neįžvelgiamai užsislaptinusiems priešams ar konkurentams? Nepanašu: ir be mano pažeminimo jie ramiai kilo, augo, stiebėsi, bet taip ir liko Žemėje, ir tik aš pakilau į kosmines aukštumas.“
Sudreba kreiserio korpusas. Ramiai atsilošęs kapitono kėdėje Guru Guru pabunda iš košmaro, ir jam paaiškėja, kad nemažai kas tame košmare yra tiesa, tiksliau, vadinamoji realybė.
Kantrusis skaitytojau, mes dabar Jums pagrosim suplyšusiu dūdmaišiu, o tada dar kiek gal ir parašysim.
Skambant metalui, į kapitono kajutę atšuoliavo Išmagnetinta Rupūžė:
- Guru Guru, dar nenuskrista pakankamai toli, bet vis dar kandžiojasi žemiškos problemos? Ar įmanoma pabėgti nuo jų, kai esi taip arti Žemės? Ar legendinis kapitonas Nemo pabėgo nuo civilizacijos? Ne, net paslaptinga vandenyno gelmė nenuslopino keršto troškimo.
Guru Guru vėl prisiminė priešą Galigantą, neištikimąją Mylimąją ir širdis suliepsnojo rūstybe. Aišku, nebuvo tokio prisiminimo! Ir dar daugiau: nebuvo jokio atminties skyrelio, net ir jo pavadinimo (be teksto), nusprūdusio žodžio ar komentuotinos sąvokos, ypač rūstybės.
- Kapitone, kerštas – ne išeitis, ir ne sprendimas. Reikia išmokti gyventi „čia“ ir „dabar“, o šio meno galima išmokti tik keliaujant kosmosu: nauji fantastiški įspūdžiai, neįtikėtinos patirtys, keisčiausi nuotykiai ir reginiai išjungs vidinį teatrą, besikapstantį niūrioje praeityje ir svajojantį apie šviesią ateitį. Tik tokiu būdu gali būti panaikinta kančia. Tegyvuoja kosmosas!
- Prmiausia, pas mane nebuvo jokios krizės, ir nėra. Nežinau, koks marazmas daužė kažkam (nenoriu kaltinti tavęs!) į galvą. 0 kosmosas man neįdomus. (Kapitonas virtuoziškai nuslėpė tiesą) Your turn. Tavo eilė. Tavo eilė. Tavo eilė. Ar tai eilė prie juodosios skylės? Nežinai? O kas yra Kiko?
- Kiko Milano! Kosmetikos parduotuvė. Kapitone, tu neįsivaizduoji kokia aš graži. Man nereikia jokių kremų, odekolonų net ir plastinės operacijos. Tu gali tik pasvajoti apie mane...  Tu esi ne savo baloje! Buvo, buvo krizė, - nesiliovė Išmagnetinta Rupūžė, - tau reikia (ir nedelsiant!) išsigravituoti ir būsi laimingas, pažvelki į mane – kai tik išsimagnetinau išsyk tapau laiminga, varliškai linksma ir draugiška. O kosmosas įdomus, tik jis įdomus, ir daugiau niekas!
Guru Guru paspaudė baltą klavišą, nes visi kiti buvo juodi, ir sužviegė sirena: „Pavojus, niekas nepuola, niekas negresia“.
Ekrane pasirodė Dravenis.
- Lazerinės šakės, - suriko Išmagnetinta Rupūžė.
- Atvežiau jums romo ir apelsinų, - džiūgavo Dravenis.
Guru Guru nuliūdo, nes prisiminė visas įmanomas (kiek nešė atmintis) rupūžes, rapūkas.
- Galvoki tik apie mane! – ragino Išelektrinta Rupūžė.
Guru Guru nė kiek nesutriko ir išliko (pakankamai ilgam) šaltas ir ramus.
- Kažkas (tai tie, kas aprašo įstabius mūsų nuotykius) ir mane pažemino, nužemino, nes pavadino Išelektrinta, aš Išmagnetinta, Išmagnetinta! Guru Guru, kaip erdvėlaivio kapitonas turėjo pasakyti kažką paguodžiančio, paneigti šmeižtus kurių nebuvo, ir jis tarė: Guru Guru stoja prieš Laikinjąjį teismą (jo sprendimai priimami vadovaujantis feisbuko like'ais). Ir ėmė, ir uždainavo. Baltistano dainą. Ne, blatistano, jų laikas jau baugėsi, baibėsi, baigėsi...
Beje, gerbiamieji skaitytojai, o kas yra laikas, kaip manot? Pagarbūs skaitytojai tiki, kad laikas juda ne iš praeities į dabartį, o iš dabarties į ateitį, o "negerbiami" skaitytojai žino, kad nėra jokio laiko - tik amžinas dabar: dabar gimstame, dabar gyvename ir dabar mirštame. Tai reiškia, kad laikas švarus, neturintis jokių gradacijų, padalų. Dabar yra tik Geležinis Sliekas, Molinis Tritonas ir Išmagnetinta Rupūžė, o Guru Guru nėra nei erdvėlaivyje, nei savo kabinete, todėl jis atvirame kosmose, be išmatavimų, neturintis nei aukščio, nei ilgio, nei pločio, natūralu ir nekeista, kad jo nesurado Dravenis, atvyko tik atstovas Aukštasis Šikšnosparnis.
Kartais skrendant erdvėlaiviu galima pajusti, kad kosmoso nėra. Būtent pajusti, bet ne suprasti, patirti, bet ne žinoti. Aukštasis Šikšnosparnis atvyko be skafandro, be jokios apsaugos, tik vilkėjo tamsiai žalią kombinezoną, ant kurio puikavosi užrašai (iš priekio ir ant nugaros): „Prekių pristatymas“. Atvykėlis atnešė dėžę apelsinų.
- Ačiū, - automatiškai padėkojo Guru Guru.
- Neskubėkite, tai tik pirmoji dėžė.
Guru Guru sustingo nežinioje, nuostaboje ir abejonėje: jis vėl atsidūrė savo kambaryje. „O kur įgula?“ – toptelėjo topinė mintis. Molinis Tritonas, Geležinis Sliekas ir Išmagnetinta Rupūžė virtuvėje gėrė arbatą ir šveitė spurgas. Štai taip skriejama erdve... Ir kiek kitaip stebima, kaip kambarys prisipildo, užsigremėzdina medinėmis dėžėmis iki pat lubų, iki pusės kambario. Likusi erdvė palikta spintai, stalui, foteliui ir sofai. Kompiuteris buvo išjungtas: Ema pasislėpė mikroschemų labirinte, iš gėdos, iš nevilties, kas žino.
Ir kodėl taip atsitiko? Gal todėl, kad kosmoso nėra, bent jau dabar, kol kas, nes yra tik abejotini skrydžiai į mėnulį, ir Marso paviršiumi ropojantis metalinis voras. Tiesa, dar Saulės sistemoje pasiklydę zondai... Štai ir viskas, o gal ir to visko nebuvo, tik apgaulė, afera ir pinigų grobimas. Ir kokia išeitis? Kosmosas yra čia pat, pasiekiamas ranka, aiškus, teisingas, nesuklastotas. Guru Guru nurimo, taip, jis astronautas, nėra abejonių, ir kelionė nesibaigia ties liūdnais apmąstymais, ties arbata, spurgomis ir apelsinais.
Kai gera nugalėti liūdnas mintis ir savo kuklų butą monolitiniame name paversti galingu erdvėlaiviu. Tai pašaukimas, misija, ir, be abejo, pareiga. Todėl pakankamai linksmas ir laimingas Guru Guru įslinko į virtuvę šveisti spurgų, gerti karštą, it ugnikalnio magmą primenančią deginančią arbatą.
- Ar astronautas gali gerti kavą?
- Daug nuosėdų... – suabejojo Geležinis Sliekas.
Abejonių rūke paskendo kėdės, todėl visas kreiserio ekipažas sėdėjo ant grindų sukryžiavęs kojas, bet nemeditavo. Kosmose reikia išlikti budriam, nes bet kuriuo metu piktas reptiloidas gali išlaužti duris ir pagrobti apelsinų dėžę.
Pasigirdo kurtinantis triukšmas: Remontininkas Termitas gręžė sieną, matyt, norėdamas įsibrauti į kreiserį, išrinkti ekipažo dalyvius į dalis ir sudėlioti juos kitais, kitaip sakant, pakeisti įgulos dizainą, nes jis jau nebemadingas. Brr... Guru Guru nepanoro, kad ant jo galvos būtų pritvirtinta Geležinio Slieko galva, ir vietoj rankų varlės letenos. Šalin remontą!
Į žolę, smėlį, uolas ir vandenynus atsiremia oras ir užmigęs sapnuoja atmosferą, kurią mes įkvepiame ir iškvepiame. Dumplės, pompos, plaučiai... Tobuliausias instrumentas – tai Skardusis Dūdmaišis, ir jis beveik gyvas.
- Kodėl beveik? - pasipiktino įžeistas instrumentas.  
Kokia karti neteisybė, beveik įžūlus melas, nes kasdien kartojama, kad gyvas tik elitas (5–10 % autorizuotų padarų, įgaliotų kvėpuoti), visi kiti nekvėpuoja, nes dėvi nematomas dujokaukes, neapčiuopiamus respiratorius, bent jau antsnukius. Tik elitas nešioja apsaugines kaukes už kurių slepiasi abstraktūs veidai, soti dada, plastiku padengta kaukolė.
- Skardusis Dūdmaiši, tu kvėpuoji – vadinasi esi gyvas, - patvirtino Išmagnetinta Rupūžė.
- Aukšta ... nata... ! – pritarė maišas (autoriai atsiprašo už necenzūrinius žodžius, plūdimąsi, kuriuos teko išbraukti)
- Suvalgykite dėžutę apelsinų, – paragino Guru Guru.
Nežabota patirtis pažabojama vaisių gausa. Žvėriškus instinktus sutramdo paprastos daržovės, kurių galima nusipirkti bet kuriame PC, tik už pinigus, ir be jokio leidimo, kol kas. Štai kodėl Dravenis atsiuntė apelsinų partiją, kad aš nesunaikinčiau visatos, - pagaliau suprato Guru Guru.
Skardusis Dūdmaišis nurimo kai tapo sklidinas apvalių oranžinių apelsinų. Sotumas sukelia ne tik tingulį, bet kartais kulinarinę ramybę, ypač pučiamiesiems instrumentams, todėl Skardusis Dūdmaišis pasakė ypač svarbią sentenciją:
- Žmogus – tai sėkla, kuri turi būti pasodinta Jupiterio žiede.
- Ir kas tada išaugs? – sukluso Guru Guru.
Atsakymas dingo laiptinės prietemoje, muzikantas (o gal instrumentas?) pasišalino itin greitai, palikdamas sienoms tik duslų dumplių aidą.
- Gal haliucinogeninė Kanapė... – samprotavo Geležinis Sliekas, - ir nepaisant greito žmogaus augimo, žiedais (prieš laikrodžio rodyklę) atsisuka nerimo banga ir jau nebeįmanoma įžiūrėti ciferblato padalų, nes laiko kol kas dar nėra – jis nesudygo, nes nebuvo sėklos, nei iš Žemės atvežto sodinuko, bet šį trūkumą galima ištaisyti. Turiu mažytį antikvarinį žadintuvą, ir kai mes jį pasodinsime Neries pakrantėje, jau niekas nebesukinės laikrodžių rodyklių nei pirmyn, nei atgal, nedings nei vasara, nei žiema.
Namai išplečia ribas ir tenka trauktis kartu su sienomis vis arčiau stalo kuris sukasi ratu vis greičiau ir greičiau, kol kėdės nukrenta ant lubų. Neverta ieškoti atsakymų į klausimus, kuriuos jau pamiršai.

Ties Vilnios upe, 2019 m.

METRO

Čia pat giliausi požemiai, kuriais rieda elektriniai traukiniai ir į darbus veža tūkstančius biurokratų, nes paviršiuje nėra jokių tramvajų ir dirižabliai dar neplaukioja padebesiais. Geležinis Sliekas jau aptiko slaptą stotelę, esančią Antakalnio žiede, kuriame tarsi milžiniški asteroidai sukasi troleibusai. Durys yra sename čekiškame troleibuse, kuris niekada niekur nevažiavo ir nevažiuos. Kiek toliau antrojo Valakampių pliažo dreifuoja ant seklumos užplaukęs garlaivis, kurį atidžiai ištyrė Išmagnetinta Rupūžė ir Molinis Tritonas: durys yra kiek žemiau vaterlinijos.
- Dabar jau aišku, mes ne Žemės planetoje, - suabejojo Guru Guru, - bet ar įmanoma pasislėpti nuo kosmoso, bent jau jį ignoruoti, apsimesti, kad jo nėra, ir jei mums pavyks apgauti matricą, kur mes tuomet atsidursime, eidami astroatlase nepažymėtu žvaigždžių taku?
- Galime apgauti skaičius, topografinius ženklus, nuorodas, bet ką, nes apgauti liksime tik mes patys ir niekas daugiau, - aiškino Geležinis Sliekas, - siūlau įsibrauti pro garlaivio vartus ir pasiekti Metro.
Vanduo buvo tarsi sausas, išdžiūvęs saulėje, šiltas, todėl beveik nejuntamas. Visas erdvėlaivio įgula paniro į sraunų Neries vandenį, be jokių oro balionų, skafandrų, narų kostiumų. Stebėtina astronautų drąsa įkvėpta nepalaužiamo Guru Guru ryžto įsibrauti į paslaptingus požemius ir įsėsti į vagoną restoraną, kuris „veža“ bet kur ir bet ką. Kažkaip nerašoma, netransliuojama apie kosmoso paieškas po žeme, ga todėl, kad įsibrauta tikrai negiliai, gal tik 10–15 kilometrų. O kas ten viduje: kietas branduolys, tuštuma, ar dar galas žino kas?
Toptelėjo mintis – o gal šis Metro veža į neištirtas gelmes ir ieško planetos centro, kurio nėra, todėl centrinis Konstitucijos prospektas spindi stikliniais bankais ir klientams dalina plastikines korteles.
Šis garlaivis kažkada plaukiojo maršrutu: Gedimino pilis – Valakampiai II, o dabar šaukiasi pagalbos, gal todėl, kad būdamas vaikas Guru Guru planavo išvykti į Ameriką, bet taip ir liko krante, gal todėl, kad laivas neturėjo nei burių, nei garo katilo. Ir štai Guru Guru pagaliau svajonių laive, ir keliaus žymiai toliau, nei neišsipildžiusių svajonių žemynas: metro gali nugabenti nei į Singuliarinį tašką, nuo ko ir viskas prasidėjo. Bet Guru Guru netroško nei pradžios, nei, tuo labiau, pabaigos, jam reikėjo auksinio pjūvio (ne peiliu per kaklą) bet praktiškų racionalumo ir jausmo proporcijų, kurios suspindės gyvenimo pilnatve.
Pakrantė buvo apytuštė, keli senyvi poilsiautojai sėdėjo ant suolelio ir žavėjosi pasvirusiu, bet nenuskendusiu „Titaniku“, nors garlaivis turėjo kitą vardą, kurio nuo aprūdijusio borto nenugraužė nei piranijos, nei rykliai: plėšrūnai sėdėjo bankuose ir rijo patiklius klientus. Taip, tai buvo „Neris“, koks paprastas vardas, sunku suabejoti jo tikrumu, sužeisti ironiška replika. Tik giliai po vandeniu nuskęsta kvailos mintys ir į paviršių iškyla genialios idėjos.
Guru Guru susimąstė:
- Man  šitie vardai jau toks absurdistanas... Olandų karalius Willemas-Alexanderis ir jo žmona karalienė Maxima. Maksimas Fabijus buvo puikus karvedys. be karvės. Koks gi karvedys (cowboy?) be karvės? Karvė labai svarbi. Na taip. Tą žino kiekvienas indas (ir puodas)... Indai ne indėnai, o gal? Kolumbas ieškojo indų, rado indėnus. Geriau būtų atsidūręs pas baltas meškas... Ten vanduo ir ledas. Ledas ir šaltis, taip, taip nemyli mūsų mūsų valdžia. Koks keistas minčių posūkis. O gal mes turime mylėti valdžią? Ar tai beprotybė? O gal meilė turėtų būt abipusė... Kadangi esu astronautas, man patiktų šizofreniška meilė - minios ašarojančių, su gėlėmis, tortais prie Seimo, ministerijų, o prie bankų - masinis nusiplakimas, savo kūnų luošinimas... Koks žavingas siaubas... beveik Filipinai... koks dar siaubas? Tai perspektyva, visuotinis pamišimas, laimė, beprotybė, isterija... tik po vandeniu pabunda tikrasis patriotizmas.
Ši paprasta, logiška išvada padrąsino Guru Guru įbristi į šaltą vandenį ir nesušlapus (pagelbėjo nepastebimas, nesamas skafandras) nerti gilyn. Įkvėpti kapitono drąsos, ekipažo nariai klusniai sekė iš paskos. O kur dėtis? Reikia paklusti geležinei vado valiai.
Po vandeniu ramu, tik pusantro metro skyrė astronautus nuo trivialaus žemės paviršiaus. Štai pagaliau vėl kosmosas, paslaptys, netikėtumas ir pavojai. Teisinga mintis! Po vandeniu nebuvo jokio garlaivio, tik velniškai (bedieviškai!) trūko oro. Kur dingo skardiniai deguonies balionai? Tai jie išgerti pakrantėje, prieš panyrant į paslaptingas gelmes. Kaip aišku ir paprasta... Guru Guru nutarė išnirti į paviršių: neverta uždusti po vandeniu. Ir visos tos kalbos apie paralelines erdves slegia, - iš pradžių nustebina, o paskui tik suerzina...

Valakampiai, II pliažas, metai tie patys, ne kiti

TAMSIOJI ŽEMĖS PUSĖ

Kodėl? Ir kodėl? Ogi todėl, kad sena valtis tarsi aukšta tribūna, pakylėtos burės ir kalbos, ant krūtinės deimantais ir rubinais spindi ordinas (šis apdovanojimas vertingesnis už medalį), kišenėje stambus honoraras (auksinės monetos), jūrų karininko munduras, lengvas girtumas, nepastebimas... Toks ir ne kitoks Guru Guru, iš Saremos plaukė į Kolką.
Gal tiek to, va dar ir medalis... Daugoka garbės! Drakula (Dravenis) įteiks medalį ir... dar vieną ordiną... O gal Didysis Magistras? Kalbama (ne viešose bibliotekose), kad Drakula-Dravenis ir Didysis Magistras - tas pats asmuo... Taip... bet tik 5 minutes, kol Guru Guru bus įteiktas Livonijos ordino medalis - "Už narsą kovojant su reptiloidais". O, tokį medalį gauti didelė garbė, o po ceremonijos privaloma "Avataro" ir "Titaniko" peržiūra... Beviltiški filmukai, konspirologai žino, kad "Titanikas" teleportavosi į Mėnulį. Taip, ir dabar plaukioja sausomis (?) jūromis. Guru Guru pasiryžo surasti "Titaniką" ir aptiko Šventojoje restoraną tokiu pavadinimu, ten koncertuoja gestančios žvaigždės ir "nusitrupina" klientai tamsiojoje Mėnulio pusėje...
-  Kapitone, ar Žemė turi tamsiąją pusę?
- Žemės apačia tamsi...
- Ar gali būti astronautas smuklės klientu? - neatstojo Molinis Tritonas.
- Tik kituose dangaus kūnuose. Ypač daug astronautų, niekam nežinant, lankosi Jupiterio palydovuose ir Saturno žieduose esančiuose objektuose, - ten geriausi barai, spa ir pirtelės. Tai rimtas pretekstas apsilankyti bibliotekoje...
- O jos dar egzistuoja, bibliotekos? Maniau, kad visos sutirpo ineternete...
- Marse yra trys bibliotekos, bet knygų ten nėra...
- O kas jose yra? – susidomėjo Išmagnetinta Rupūžė. - Nejaugi tai kilnojami zoologijos sodai?
- O taip, tai kilnojami daržai, ilgos lysvės, smėlio katinai ir dramblio dydžio pelės... Astronautų rojus...
- O gal taikonautų?.. – suabejojo Geležinis Sliekas.
- Ir taikonautai su savo taika, ir kosmonautai su kosmosu, ir astronautai su astroliabijomis... Visi čia telpa. Kol kas dvejojama, ar priimti psichonautus ir ufonautus.
- Čia patarti gali tik baronas Roman von Ungern-Sternberg, šventas žmogus... nors…
- Taip, jis tikrai žino... Ne iš nuogirdų žinau, kad jis žino. Nors jis turbūt nežino, kad aš žinau, jog jis žino...
- Kapitone, ar Tu šventas žmogus? - paklausė Molinis Tritonas.
- Jokiu būdu. Paprastas, žemiškas žmogus, ieškantis dangaus lubose.

Kolka, 2019 m.

PRIEŠ SKRYDĮ (MINČIŲ GAISRAS)

Kartais astronautai prisimena vaikystę ir susigraudina. Guru Guru nebuvo išimtis iš šios taisyklės.
- Žinoma, kažkaip tas meškinas (mano kieme) labai užkabino šiandien... Naujutėlis atrodė, nesuplyšęs... Persisotinusi civilizacija... Būčiau tokio norėjęs vaikystėje, bet tokių nebuvo...
Atsivėrė tolimi vartai... Taip žemai skrenda tik labai paprasti mediniai lėktuvai, ir sunku pasiekti aukštą pilotažą su I pasaulinio karo Austrijos – Vengrijos naikintuvu, bet Guru Guru neturėjo pasirinkimo, reikėjo pakilti itin aukštai, ir kiemo berniūkščiams įrodyti, kad greitis pasiekiamas tik valios dėka: nereikia nei benzino, nei propelerio, tik sparnų.
Idilija tęsėsi trumpai - iš debesų išniro šiuolaikiniai bombonešiai, Guru Guru pastebėjo, kad dega miškas. Ugnies vandenynu atplaukė garlaivis ir stipria vandens čiurkšle užgesino gaisrą. Bombonešiai pradingo ir trys lėktuvo sparnų etažerių lentynos užpildė orą ozonu, ir tapo keistai gaivu. Guru Guru nudžiugo pamatęs garlaivio denyje savo komandą. Taip, tai lėktuvnešis, ir jau galima nutūpti ant denio. Pasaulis dega šalta ugnimi, ir vėl reikia uždegti širdis tikra liepsna, žaislų baimė kelia siaubą, todėl reikia išmokti rizikuoti bent vieną valandą į savaitę, ir to pakaks. Lėktuvas sėkmingai nusileido ant garlaivio denio. Taip čia ta pati „Neris“, kurią suremontavo Geležinis Sliekas, ne, ne - tai patvinusi upė iki pat erdvėlaivio krantų. Galima skristi bet kur.
Guru Guru prisiminė... Prieš skrydį į kosmosą matė keistą ženklą (?). Eidamas pro šiukšlių dėžes, pastebėjo didelį mėlyną pliušinį meškiną su raudonu kaklaryšiu. Guru Guru buvo atsargus ir meškino į rankas neėmė, maža kas, gal užkerėtas? Tačiau žaislas atrodė gražus, lyg ir naujas, todėl buvo keista, kodėl pateko tarp šiukšlių. Tai vedė Guru Guru į apmąstymus. Ką tai galėtų reikšti, - ilgokai kankino ši mintis...
Taip, tai Matricos klaida, nusimušė programa. Ir kodėl? ogi todėl, kad aš elgiuosi nestandartiškai, esu astronautas be NASA patvirtinimo, subūriau neįmanomą ekipažą, kurį Matrica ignoruoja. Ir gali nebūti jokios Matricos, nebūti net kvantų, bet žaislų ignoruoti nepavyks, nes žaislai geri, atjaučiantys...
0 gal atsakymas paslaptingoje Gobio dykumoje? Taip, manęs laukia dykumoje Dravenis ir tik jis gali atsakyti į mano klausimą kokia nors nesąmone... Labai noriu nesąmonių... kaip gerai skristi lėktuvnešiu ir stebėti, kaip dega Gobio smėlynai.
Dravenis turėjo tik degtukų dėžutę, bloknotą eilėms ir todėl nepabijojo ugnies:
- Guru Guru, nebuvo nei I, nei II pasaulinio karo, Napoleonas – tai tik tortas, žmonijai gal tik 200 metų...
- Maniau, kad daugiau, gal trys šimtai... O kaip dėl kaukaziečių, kurie neva gyvena du šimtus metų? Ar jie pirmieji žmonės?
- Kalniečiai - visi pagyrūnai... niekas negyvena net 100 metų, žmonės iš Mėnulio atkelti prieš 200 (gal 3000 metų ir apgyvendinti kaimuose. Dabar visus norima sukelti į miestus...
- Iš Mėnulio? O ką ten jie veikė?
- Buvo maskonuose užsimaskavę...
- Kas yra maskonai? Aš jie iš Maskvos?
- Ne, tai sunkios kopėčios.
- O lengvos kopėčios - leningradonai?
- Guru Guru, žmonija - tai jau praeitis... Džiugu, kad pavyko Tave įtikinti.
- Aš lengvatikis. O gal tiesiog patiklus ir lengvas? Skriskime į Gobį. Gal pavyks jame nusikelti į praeitį, noriu sutikti bent vieną svarbią asmenybę...

Žvyro karjeras, 2019 m.

G(R)OBIO DYKUMA

Dravenis gyveno Gobio dykumoje, nes ieškojo iškilių asmenybių, o jų mieste nėra (arba slapstosi nepasiekiamose palėpėse, rūsiuose ir pan.). Miestai praranda architektūrą ir savivaldybės biurokratai ruošia planus linčiuoti restauratorius. Gal per daug buvo suvalgyta raugintų agurkų, išgerta degtinės (šie produktai stikle!), todėl į debesis kyla "stikliaškos" (atsiprašome už slengą), o Gobio dykumoje daug švaraus, necivilizuoto smėlio, iš kurio nebus gaminamas stiklas. Aukštai pakylėti asmenys vengia stiklo, ir ne todėl, kad jis aštrus, ne todėl, kad jis turi kitą (vidinę) veidrodžio pusę, ir, pagaliau, ne todėl, kad iš geraširdiškos masės liejamos piktos "granionkės" (ir vėl!), ir ne todėl...
Vienintelis Dravenio draugas buvo nuolat mieguistas kalbantis (bet nelabai kalbus) meškėnas (taip ir nepaaiškinęs, kodėl gyvena dykumoje), vadinęs save Šyvos draugu (ne tarnu). Tai tikrai aukštas lygis. Su juo Dravenis eidavo pasivaikščioti po dykumą, kai kiek atvėsdavo, iš tolo stebėdavo nedažnus karavanus, tuomet Dravenis užsirašinėdavo viską mongoliškais rašmenimis į savo atmintį. Ypač džiugino blaivūs chronomiražai: miestai, tiltai, upės, jūros...
Bet tikroji dykuma atsiveria poeto (tiksliau, astronauto) širdyje ir nutįsta neišmatuojamais smėlynais per gatves, prospektus, aikštes. Nieko nėra mieste, tik ištuštėjusi minia, robotai, skubantys į darbus ir zombių veidai monitorių ekranuose. Džiūgaukite, vergai, sistemos asilai, ir kai visuotinė kontrolė pasieks tobulas sekimo sutemas, akis užlies drėgnas (nedykuminis) smėlis: jis visur, paguodžiantis, slepiantis, tvirtinantis ištižimą, minčių nenuoseklumą, butelinį nusekimą.
Kai išaušta sistemos patvirtinta diena, iš pačio ryto tariamai gyvi gyviai šliaužia įprasta kryptimi, ir niekas nedrįsta slinkti į darbą kita gatve, kitu šaligatviu, maršrutas turi būti „išėstas“ iki pat supelijusios duonos plutos, į kaulą sustingusio pyrago, Ir kai galiojimo terminus praranda tortai, „tūsininkai“ (atsiprašome) šoka bugi vugi, žaislų parduotuvėse perka plastmasinius koltus ir šaudo į šokoladinius kupranugarius.
Dravenis itin kantriai (ne kantri stiliumi) laukė, kol iš tarpuvartės išlys iškili asmenybė, skersgatvio genijus. Pradėjo snigti plakatais, šypsojosi „fotošopiniai“ (ir kiek gi galima atsiprašinėti) veidai padirbtomis, falšyvonis žiaunomis. Ar domkratiniai rinkimai patvirtina talentą, sugebėjimą rūpintis tauta? Į balsavimo urną įmetus nevalgomą biuletenį (kuris nėra net ir banknotas), ilgai žviegiama skerdžiamo šerno balsu, nes už apylinkės durų tyko beširdis nomenklatūrinis medžiotojas su dvivamzdžiu šautuvu šeriais apaugusiose letenose.
Ir štai žvilgsniu aprėpiamose platybėse (iš planetariumo) pasirodė iškilios asmenybės, tikri astronautai: Guru Guru, Išmagnetinta Rupūžė, Molinis Tritonas ir Geležinis Sliekas. Tai buvo šių laikų didvyriai, atmetę XX a. pabaigos liberalią toleranciją keksui (seksui?), reptiloidinę GMO produkciją, falsifikuotą gnomų alų. Ramu, patogu išlaikyti aukštus šešėlinio verslo siekius, gal todėl Bedarbė Giltinė elektriniu dalgiu (žoliapjove) šienavo nenarkotizuotą žolę. Jei nėra kaifo, tai ir mirties nėra. Tarsi nepagydomas implantas Darbo birža stimuliavo sektantiškus elgsenos motyvus ir žydinčiose liepose supo pirmagimį mėnulį. Kai bus pilnatis, gims dar vienas poetas, ir poezijos pavasaryje binarinė semantinė gauja (ne upė) netinkuotoms sienoms giedojo raudas, kol užkims visi senamiesčio kaminai.  
Guru Guru niekur neskubėjo. Gobio dykuma atrodė bekraštė, nors kartais dingodavosi, jog joje tai pasirodo, tai išnyksta įvairūs pavidalai. Taip ir nebuvo aišku, ar tai kupranugariai, ar žmonės. Visi pavidalai Gobio karštyje susiliedavo, o bandant žiūrėti su žiūronais, taukuota Blindos špyga tesimatydavo, tiksliau, žalsvas rūkas. Tada Guru Guru suprato, kad greičiausiai bus pamatęs tai, ko ieško. Jis atsisėdo ir ėmė medituoti.

Gobio dykuma, 2019 m.

DYKUMA

Didžiausia Guru Guru svajonė buvo gyvenimas amžinai. Gal skamba kvailai, net idiotiškai, bet už gyvenimą amžinai būtų jis atidavęs bet ką. Noras stiebtis į saulę, ir kad tai nesiliautų. Forever and ever... O gyvenimas rodė, kad viskas laikina. Guru Guru netikėjo tokiom erezijom. Čiaudėjo, ir netikėjo. Viskas netikra, tikino jis. Kodėl mes norime būti amžini? Nuo paauglystės kamavo tas klausimas. O atsakymo nežinau. Draveni, gyvas Tugi ar kaipgi?
- Magas žino, vos nušvinta saulė, jo kerai baigiasi... Bet magas stiprus dykumose, kodėl, neaišku... Aš kovoju su disleksija (veganiška aplinka kalta...) ir susisiekti su savo mylimu personažu - baronu von Ungern-Sternberg, - aiškino Guru Guru.
- Visų pirma, meski tą disleksiją iš galvos, nereikia įsikalbėti nei ligų, nei supergalių, o susitikimą su baronu von Ungern-Sternberg aš galiu suorganizuoti, - pažadėjo Dravenis.
Siautė smėlio audra, ir Guru Guru bei Draveniui teko eiti beveik aklai. Oi kaip norėjosi giedro dangaus ir miražo. Draugai nė kiek nebijojo nei paklysti, nei nugeibti nuo troškulio. Kiekvienas savaip išgyvena dykumą, ir viską lemia vidinės permainos, sukeltos ne karščio, ne vėjo ir net ne miražo. Dykumos globoja nevykėlius, autsaiderius, žmones, nepritapusius nei miestuose, nei kaimuose.
Dykumos padaro žmones šventais, ir kartais dovanoja stebuklą. Pagaliau keliautojai išvydo seno vienuolyno griuvėsius. Tai nebuvo kelionės tikslas, tai buvo tarsi sala negandų iškankintiems jūreiviams. Vienuolynas buvo tuščias, tik buvo juntamas kažkieno žvilgsnis, nutaikytas į nugarą. Čia kažkas yra, ir tas KAŽKAS laukė Guru Guru ir Dravenio. Taip tai buvo Noosferos žvilgsnis, nes šalia skraidė kamuolinis žaibas.
- Kas Tu esi? – paklausė Guru Guru,
- Aukščiausia gyvybės pakopa Žemės planetoje, ir mano galimybės labai didelės. Žinau, ko ieškote, galiu pakviesti baroną von Ungern-Sternberg, tiksliau autentišką jo fantomą.  
Nespėjo draugai atsikvošėti, kai prieš juos išdygo karininko uniformą vilkintis baronas.
- Ševalje Guru Guru, neklausinėkite manęs apie budizmą, mano reinkarnacija Dravenis atsakys į visus Jūsų klausimus...
Guru Guru atsigręžė norėdamas kažko paklausti, bet Dravenis jau buvo dingęs, ore ištirpo ir barono von Ungern-Sternberg siluetas, neliko nei vienuolyno sienų, nei dykumos, tik tuščia autobusų stotelė. Kur važiuoti? Staiga sužviegė stabdžiai, visai šalia sustingo Chrysleris, išlipo Dravenis ir Giedrė.
- Aš mačiau viziją... - Visa gyvenimas – tai vizija, - patvirtino Dravenis, - tiksliau karnavalas, košmarų šventė, ir tik mirtis nuplėšia visas kaukes.
Sunku ne kosmose, bet žemėje, ypač astronautui be skafandro. Reikia atrasti naują dialogo žanrą, remeiką, perdirbinį atsakymo, kuris nieko nepaaiškina, tarsi apgauna žodžiais, terminais, apibendrinimais. Aptaki kalba gal ir nežeidžia, bet ir negali it peilis atriekti duonos riekės, ir visada lieki alkanas. Dykuma – tai žodžiai, sumalti į smėlį, gal todėl baronas von Ungern-Sternberg nieko neaiškino, nemokė. Gal...

Pavilnys, 2019 m.

KULTŪRA SU MINUSO ŽENKLU

- Guru Guru, kaip Tu įsivaizduoji laimę su minuso ženklu? - paklausė Dravenis.
- Argi taip gali būti? Na... nebent tada, kai atsakymas dėl ligos yra neigiamas.
- Taigi, kas yra laimė su minuso ženklu, ir nereikia prisidengti ligomis... - dar kartą paklausė Dravenis, - nejaugi Tu nežinai?
- Ko gero, ne..
- Pasiduodi?
- Teks...
- Tai koanas.
Ir visoje erdvėje Guru Guru ir Dravenio avatarai skambėjo tam tikra, tinkama, išieškota ir surasta muzika.
- O tai - Kaoma (tiesa, irgi su minuso ženklu), - triumfavo Guru Guru. - Ar žinai, Draveni, kad čerokiai (Calagi) sudaryti iš septynių klanų? Ilgaplaukių, Mėlynųjų, Vilko, Laukinių Bulvių, Elnių, Paukščių ir Dažų?
- Guru Guru, ir... Šį įstabų ir ypač svarbų (Europos Sąjungai) žinojimą nuslopino baisus skausmas, kai ryklys vos manęs neperkando per pusę, dantimis sugriebęs už juosmens, bet kai jam (rykliui) pasakiau apie septynius čerokių klanus, iškart mane paleido gyvą ir sveiką... dabar jau nebežinau... deja...
- Išvada - tai buvo čerokinis ryklys?
- Taip, tai nepaneigiama tiesa... bet šis nuotykis dar nesibaigė, aš patekau į 4 (ketvirtą) išmatavimą ir atsidūriau Kultūros ministro referento Galiganto alaus bokale būdamas labai mažas, ir kultūros griovėjas, maukdamas alų, matyt, tyčia, o gal netyčia norėjo suvirškinti ir mane, ir mano poeziją...
- Argi mūsų šalyje yra Kultūra (kaip Nikolajus Rerichas sakė - Šviesos, Ur, kultas)?
- Atsiprašau, išsekintas skausmo chaltūrą pavadinau kultūra, ir tuomet chaltūros griovėjas Galigantas yra teigiamas personažas. O gal referentas sukūrė naują kultą, neturiu jokio patvirtinimo, net ir paskalos...
- Draveni, dėl ko skauda, dėl kultūros?
- Ne!!! Dėl ryklio dantų... Būk nuoseklus, ir nepamiršk, kad aš atsidūriau 4 išmatavime Galiganto bokale... Ir man nereikia tokio atsakymo: "ne, aš nepamiršau".
- Taip, pamiršau...
- O ką Tu prisimeni, Guru Guru, nejaugi Tau "vienodai", kai tuoj, tuoj mane kartu su naujausia (dar neišleista) poezijos knygute praris Galigantas? Ir ką Tu prisimeni, ir ką Tu slepi?
- Nieko neprisimenu, nieko neslepiu, skendžiu Tavo begaliniame koane ir Bruce Lee raštuose.
- Blogai, man nereikia Tavo minčių, laukiu pagalbos, bet ne atsikalbinėjimų...
- Kaip moku, taip mąstau... Nesimąsto dabar kažkaip. Trikdo išmatavimai...
- Tai panašu į užgriuvusią šachtą, prie darbo!
- Pirmyn, vergai nužemintieji...
- Guru Guru, - springdamas alumi rėkė Dravenis, - patark, kaip man išvengti pražūties, išplaukti iš alaus bokalo? Kaip vėl atsidurti trimatėje erdvėje? O „Pirmyn, vergai nužemintieji...“ – tai kelias tiesiai į Galiganto skrandį...
- Patarčiau gerti bealkoholinį vandenį...
- O ar toks yra 4 (ketvirtame) išmatavime? Guru Guru, aš nerandu šaltinio... Jau tuoj neteksi pašnekovo... Galigantas vis siurbia ir siurbia alų, kuriame plūduriuoju aš...
- Manęs neišgąsdino 5 (penktasis) išmatavimas, juolab neišgąsdins ir 4 (ketvirtasis). Jis - su minuso ženklu. Daugiau man neleista pasakyti.
- Nebūk beširdis! - burbuliavo Dravenis, - svieski gelbėjimosi ratą!
- Sviestas tai sviestas, - sumurmėjo Guru Guru sviesdamas sviestinės baronkos ratą.

6 (šeštas) išmatavimas, kitas laikas, kita vieta

ERDVĖLAIVIS

Sveiki gyvi, astronautai, kaip gyvuojat, kuo kvėpuojat, ką ausys Jūsiškės girdi? Naktį susapnavau naujo mūsų kreiserio apmatus (gal pamatus?), bet viską pamiršau... Va tai tau, kaip sakoma, reikės statyti naują erdvėlaivį be projekto. O laiko liko nedaug, o, kad žinočiau, kiek? O jei saulė niekad nenusileistų, kas nutiktų?
- ...būtų - Ilga kaip šimtmečiai diena (Čingizas Aitmatovas), - patikslino Geležinis Sliekas. - Buvo toks... bet Aralo jūra gi išdžiūvo. Mankurtai visur... Beviltiškai prarastas kosminis patriotizmas! Kokie visi tolerantiški! O afganų kurtų Afganistane nebėra...
- Guru Guru, žymiai baisiau, kai džiūsta gerklė po antro kosminio kokteilio, - guodėsi Išmagnetinta Rupūžė.
- Cha, cha... Nuplėšti atvirame kosmose skafandrą tas pats kaip ir skalpą, ir paskui sušalusį į ledą atgaivinti torio aukštakrosnėje. Vade, ar Tau teko patirti tokią procedūrą? – pūtėsi Molinis Tritonas.
- Singapore Sling?
- Jeigu galima detaliau papasakoki mūsų smalsiems skaitytojams apie Tavo reanimaciją (restauraciją?) Singapūre.
- Restauraciją? T. y. restoraną? (Lenkiškai.) Neturiu aš ten jokio restorano, vos nedidelę kosminę užkandinę su kosminiais kokteiliais. Ir kainos visai ne kosminės. Keista, ar ne? Gatvės švarios ir pustuštės, galima gulėti ant jų. Žmonės - patriotai (bet ne idiotai). Maistas skanus. Tautų katiliukas. Miestas, tapęs valstybe. Bene geriausias oro uostas pasaulyje. Darbą gauti sunku, bet verta. Gražu, įdomu, ypač pamačius Jūros Liūtą (Singa Laut), Singapūro (Liūto Miesto) simbolį - kažką tarpinio tarp Undinėlės Pirklių Uoste ir Liūto safaryje. Taip ir norisi surikti - Majalah Singapura. Kokių šešių valandų tokios reanimacijos šioje šalyje pakanka, kad vėl pasijustum žmogumi ir galėtum, pasistatęs prieš save Kardaševo skalę, skristi į kosmosą.
- Taigi, taigi, - sukluso Geležinis Sliekas, - savo darbiniuose brėžiniuose įžvelgiu metodologinį bendrumą, pradėkime iš pradžių: kiek pesimistiškai žvelgiu (apskaičiuoju atmintinai) į šviesos greičio svirduliavimus, jaučiu, kad nepakanka susikibus rankomis šokti aplink atominį reaktorių, reikia kažko daugiau... Gal žinote, vade, ko ir kiek?
- Plutonio, arūnio, septūnio ir gramario po šimtą. Suplakti, bet nemaišyti. Su sultimis.
Išmagnetinta Rupūžė džeimsbondiškai suplakė radioktyvų kokteilį, dar vadinamu filosofiniu akmeniu (skystu?), ir jo paragavo Molinis Tritonas, jis pavirto Raudonuoju Drakonu (1 min.), tai Didysis veiksmas, Didysis žaidimas, kuris net ir Mažąjį žmogutį galėjo paversti supermenu, bet Guru Guru ir taip buvo pakankamai kietas. Kol kas nežinia, ar jis išgėrė, o gal atsisakė Įstabaus kokteilio galių?
- Skystakmenis - pavojingas dalykas, - po nosimi niurnėjo Guru Guru, bet, nepaisant savo teiginio, jį siurbčiojo. Ir pavirto į... Jis nebežinojo žodžių, kaip save apibūdinti, juolab kad priešais save matė ne įprastą Dravenio pavidalą, o keistą reptiloidą. Ar tai tikrai jis?
- Kartais ir be veidrodžio pagalbos galima pamatyti šmėklą, savo ignoruojamą atvaizdą, ir visi vaiduoklių medžiotojai gauto tik save, ir nieko daugiau, - aiškino Išmagnetinta Rupūžė.
- Šaunus triukas! - džiūgavo Guru Guru, - kuro receptas surastas, dabar net ir nepajudėję iš vietos aplenksime ne tik šviesos, bet ir tamsos greitį, ir niekas mūsų nebepavys, nes mes niekur neskrisime.
- O ar žinai, Draveni, koks būtų veidrodis šeštajame išmatavime? Juk esi ten buvęs.
- Guru Guru, Tu vis pamiršti, kad manęs šiame tekste (scenoje) nėra, o kvantinis šuolis apsiriboja tik 4 ir 5 išmatavimu, o Tu šneki apie šeštajį... ankstoka...
Taigi, tai buvo dar viena Dravenio replika, kurią užfiksavo ir pagarsino dirbtinė intelektė Emma.
- Įdomi mano minčių tekstūra, tarsi apvali kaukolės kubatūra... Bet ačiū Tau, Draveni, nes aš sužinojau, kaip vadinasi filmas, kurį mačiau vaikystėje, bet neprisiminiau pavadinimo... - metė intrigą / cliffhangerį Guru Guru ir atidėjo atsakymą kitai serijai (čia juk filmas, jo?).

Bet kur, ir bet kada, tarsi nurodyta data pasako kažką konkretesnio.

PRIEŠ TOLIMĄ SKRYDĮ (TIESIAI IŠ HONKONGO)

Taigi, kreiserio vadą Guru Guru prieš itin tolimą skrydį tradiciškai aplankė Dravenį norėdamas palinkėti sėkmės. Kalba pakrypo apie kosmines duris, kurios buvo ne itin patikima kelionės praktika.
- Man visada buvo keista, nesuprantama ir gana šlykštu, Draveni, kodėl muilo operose, sitkomuose esminis objektas yra durys? Juk daugelis personažų įeina į savo dialogą praverdami menamo kambario/buto duris. Ką šis triukas reiškia? Ar iš kepurės išlindęs triušelis gali nužudyti fokusininką?
- Pamiršk visas duris, gal Žemėje esi vienišas ir bijai permainų, tarsi agresyvaus triušio? Situacija aiški, metas kelti sparnus ir skristi į kitas galaktikas, - patarė Dravenis.
- Noriu susapnuoti tą savo Vienintelę, Mylimąją, nors sapne ją pamatyti. Ją daug kartų mačiau savo sapne, įvairios dekoracijos buvo, bet ji - ta pati. Ir jos šioj žemėj dar nesutikau.... Kas su manim?
- Rekomenduočiau Magaelano debesies galaktikoje, MP4 planetinėje sistemoje gyvenančią įstabaus grožio princesę, manau, ji suteiks Tau daug laimės, ir nebūsi vienišas...
- Hi, gal užteks pūstis ir galima normaliai draugiškai bendrauti? Ar pas Tave tik arbe vienetas, arbe nulis? Pas mane tai ne, skaičių variacijų daug... O vienatvė - neišgydoma liga,  bet, žinai, kai esi astronautas, dar ne tokių nesąmonių visokiuose išmatavimuose nutinka. Paukštukai čiulba (gieda?) kitaip...
- Ar tai ištrauka iš Guru Guru laiško savo neišsipildžiusiai svajonei?
- Eilinįsyk, suvokęs savo buvimo ČIA (haha, o argi yra ČIA ir TEN? dualistai...) laikinumą, - Guru Guru memleno, - o kas gi būtų, jei sugrįžtų Mylimoji? O kas gi būtų, jei erdvėlaivis iškryptų iš ir taip kreivo savo kurso? O kas gi, jei kas gi?
- Gali įvykti erdvės ir laiko paradoksas ir Tavo išsvajota princesė atsirastų čia pat, tavo kajutėje
Guru Guru įsižeidė ir parodė Draveniui duris (ir vėl tos durys), vizitas baigtas.
- Kosmosas nesprendžia gyvenimo problemų, nes kosmosas - tai didžiausia problema, - atsisveikino Dravenis.
Tie baisingieji paradoksai neduodavo Guru Guru miegoti. Jis kreipėsi į visų galų, taipogi ir miego specialistą YXZ (redakcijai vardas žinomas). Anas kad priplepėjo išminties... Jėzuliau Tu brungiausias... Nu ir paaiškėjo, kad ant sąžinės pas didž. gerb. p. astronautą Guru Guru išsikerojo didybės manija. Daugelis mokslininkų manė, kad tai kavos pupelių rūšis, bet po šio tyrimo persigalvojo ir ėmė klausyti YES bei kitokios nuostabios psichodelikos beigi progresyvikos. O štai Guru Guru į kreiserio sieną daužė virtualią savo galvą (meditacija tokia)...
... vakuumas kvepia kaip lietuviškos braškės, nepamirštamas kvapas... (nekalbant apie skonį). Nors vienas (al)chemikas sakė, kad tas kvapas tėra kažkokie cheminiai junginiai, man jis - poezija... Kosmose juk neauga braškės? Apie jas dainavo ir Bitlai, ir Biplanai. Čia turbūt ir yra tikroji alchemija... – neaišku kam, ir ką aiškino Guru Guru, ir buvo išgirstas. Ekrane pasirodė Dravenis:
- Magelano debesies galaktikoje, MP4 planetinėje sistemoje, Žemuogių planetoje gyvena princesė Baltoji Braškė, ji skirta Tau, Guru Guru, ir apie tai mergina sužinojo iš kvantinio horoskopo, kurį sudarė garsus burtininkas Juodasis Svirplys. Neklystama prognozė, sėkmės garantas.
- Bet juk mes visi žinome, kad nebuvo jokio Magelano (tesiilsi jis ramybėje, jei visgi buvo), nei jokių debesų. Žemė - plokštainis ant keturių skanių paršiukų, kuriuos laiko apetitingas tunas. Va. Apie ką aš čia? Aaa, tai apie meilę. Jos irgi nėra. Tai tik cheminiai procesai, saya suka kamu, ir viskas…
Be ilgų dvejonių Guru Guru nuskriejo link Žemuogių planetos. Amor vincit omnia.

Žemuogių pievelė, visada, amžinai

ARGONAUTAI

- Vade, kuo skiriasi astronautas nuo argonauto? - paklausė Išmagnetinta Rupūžė.
- Buvau, oi buvau Argonautų žemėse, kur auksavilniai avinai... Gražu, nors paišyk ir perpaišyk... – pajutęs tapybinį įkvėpimą beveik (nepastebimai) susigraudino Guru Guru.
- Tikiuosi, Auksavilnis Avinas, pats vyriausias iš avinų Tau paaiškino, kuo skiriasi astronautas nuo argonauto? - susidomėjo Molinis Tritonas.
Dabar, kai nėra po ranka nei paletės, nei dažų bet kokia spaudos konferencija tik erzino, nervino, trukdė svajoti apie ryškias spalvas, plačius potėpius...
- Nesumekeno nė žodžio, kaziolas... – burbtelėjo Guru Guru.
O Geležinis Sliekas, tarsi (iš tikro!) atspėjęs kreiserio vado meninius siekius, pradėjo braižyti ant smėlio linijas, geometrines figūras, piešti fantastiškų gyvūnų siluetus, laukdamas kad kažkas įvyks, kažkas atsitiks, ir Guru Guru bus priverstas atsakyti į šį klausimą. „Ir kodėl vadas tyli, kodėl jis slepia tiesą?“ – mąstė geriausias Paukščių tako inžinierius.
Guru Guru sklidinas dėkingumo stebėjo piešinius, ir tarsi atsidėkodamas prabilo:
- Apie tai, vaikučiai, sužinosite kitoje serijoje... (Juk tai filmas, ne???)
- O kas pasakė "miau" šioje serijoje (juk tai multikas, ne???), - susidomėjo antikvarinės animacijos gerbėja Išmagnetinta Rupūžė.
- Katinas :)
Ištaręs šį žodį, Guru Guru pasitraukė (5 min.) prie tvoros, išgėrė nealkoholinio alaus skardinę ir tyliai (negirdimai) atgailavo: - Aš pamelavau, tai blogiau nei tylėti, aš nepasigėriau, tai blogiau nei išsipagIrioti, aš kaltas, kaltas - Mea Culpa (iš lot. k. „mano kaltė“).
Tuomet prie jo prisėlino tigrinis katinas ir pasakė:
- Būk geras, pasakyk, kuo skiriasi astronautas nuo argonauto, ir tau bus atleista.
- Mjau...
Ekipažas nuliūdo, nes pažangi ir degraduota visuomenė niekada nesužinos tiesos, ir bus meluojama vis daugiau ir įžūliau... Guru Guru atsirėmė į baslį - kančia tapo nepakeliama...
- Kančia yr sladėsis... - iškošė vadas, ir staiga visai (ne)lauktai sušuko, - Eureka, [eureka]. Šauktukas. O norėjau pasakyt visai ne tai... o kas tai, nepomientam... ech [spiūvis in niekurtarp], ir tik noriu dar pridurti. Gerb. astronautai, jūs ne argonautai ir ne agronomai, nes jau panaikinti visi gastronomai ir tenka skristi į kitas planetas, kai pabosta prekybos centrai (PC).

Prie buvusio gastronomo, dabar madingos parduotuvės

... IR NIEKO NEPASAKĖ

Baal Ha-Sulam (Yehuda Leib Ha-Levi Ashlag) sakė, kad "siela visose savo manifestacijose yra amžina ir egzistuoja amžinai" ("Įvadas į Zoharą", 24 skyrius).

- Laukiu stebuklo, laukiu nesulaukiu ir klausau eno and fripp / evening star, nors kosmose nėra nei rytinių, nei vakarinių žvaigždžių, - atsiduso Guru Guru.
- Vade, kokio stebuklo? – ne juokais išsigando Išmagnetinta Rūpūžė.
- Gal džiugios nežinomybės, laukiu it stebuklo...
- Vade, ar galime nugalėti tai, ko nesuprantame? Įdomu, koks Tavo požiūris į Žako Lakano (Jacques Lacan) tris įsivaizduojamus (o gal ir „realius“) žiedus: niekinį, simbolių, įsivaizduojamą?
- Berods taip vadinami tie kertiniai žiedai? – pritarė Molinis Tritonas.
- Man per sprangus tas psichiatras, nesu jo gerbėjas, tai pernelyg į jo kūrybą ir nesigilinau. Įdomiau Žiedas iš Žiedų valdovo... Kaip tik neinterpretuotas - kaip krikščioniškas, kaip politinis, kaip pasaka... O man tai alegorija apie godumą... Ir puiki literatūra, virtusiu ne mažiau puikiais filmais... Sukurtos puikios dirbtinės kalbos, raštai, žemėlapiai... Įstabu.
Ekrane pasirodė Dravenis, ir greitai pavirto holograma.
- Pasakysiu nekvalifikuotai ir itin paprastai: pirmas žiedas – niekis (nykis), tuštuma (ne budistinė), antras – skystas sapnas, trečias – sukietėjęs, sustingęs sapnas. Gyvenimo tikslas iš sustingusio sapno patekti į skystą, kintantį ir minkyti „tikrovę“ kaip tik nori...
Pasakė ir dingo, matyt, išsigando tolimesnių klausimų, o gal todėl, kad filosofija erdvėlaivyje yra uždrausta? Kas uždraudė? Nesvarbu...
- Sapnas ir Afrikoj sapnas... Kai kurie būna tokie realistiniai, kad sunku atsigauti išbudus. Gal tikrai sapno realybė - tai ne tik smegenų procesai? – nežinia kam atsakė Guru Guru.
- Kapitone, smegenų procesai? XX a. - sunkusis materializmas, žvelki giliau, - patarė Geležinis Sliekas, - juk aš galiu saugiai išimti Tavo smegenis, ir Tu galėsi pažvelgti į juos iš šalies! Ir kur tada būsi Tu?
- Tada jau nebebūsiu, smegenų mirtis yra fizinio kūno galutinė mirtis...
- Ar Tu fizinis kūnas?
- Ir kūnas, ir siela (sąmonė). Tiksliau, siela kūne.
Geležinis Sliekas tylėjo ir neprieštaravo, nes jo požiūris buvo „geležinis“, nediskutuojamas, todėl ir nieko nepasakė.

Yerushalaim-Vilna

DAKINĖ, IŠMINTIES PASIUNTINĖ

Visos moterys yra tam tikra Dakinių apraiška. Kartais Dakinė pasirodo kaip geroji laumė, gynėja.
Beviltiška gyventi apgriuvusiame mediniame name sostinės priemiestyje ir nesidžiaugti didmiesčio patogumais. Dar liūdniau būti nepripažintu poetu. Tiesiog nieku, šiukšle... Neretai tokius nelaimėlius aplanko Dakinė, ir atveria duris į šviesą. Taigi, vakare, kai Dravenis slinko namo išlenkęs tik vieną skardinę alaus (nuo depresijos), jis pastebėjo keistą merginą, kuri pamojo ranka ir pakvietė prieiti. Dravenis nedvejodamas pakluso.
- Draveni, absoliuti realybė negali būti suvokiama intelektualiai, todėl nebijoki atsisakyti intelekto, žaismingai ir natūraliai pasinerki į meditaciją. Nugalėki visas intelektualias sąvokas, nes jos yra tik proto žaidimas. Išlaisvinki intuityvią galią, ir visada būki sąžiningas, geranoriškas, bet ir šiek tiek rūstus. Suraski Guru Guru, nes jo erdvėlaivis turi ypatingą įrangą. Suraski Didžiausios Galios vietą. Vinkšnynės piliakalnyje yra nematomas ežeras, kurio dugne yra šventykla, ten tavęs laukia kunigaikštis Švaistikas Žvaigždikis.
- Ar tai Šambala?
- Taip.
Mergina dingo, tiesiog ištirpo ore, ir nebeliko kitos išeities – tik surasti Guru Guru.
Guru Guru, įdėmiai išklausęs, atvertė kažkokį kompiuterio puslapį ir parodęs nuotrauką, pastebėjo:
- Tai yra barono Romano von Ungern-Sternbergo revolveris, dovanotas Bogd Khano su Om Mani Padme Hum ir Begtse-Jamsaran / Mahakala. Draveni, o kas geriau, mauzeris ar koltas?
Dravenis dar buvo pakilęs virš debesų, todėl išdidžiai paaiškino:
- Dakinė man padovanojo koltą su tokiu pačiu užrašu, ir dar Chrysler'į. Automobilis ir ginklas jau buvo registruoti…
- O kur juos registravo? Nejaugi Šambaloje ar bent jau Mongolijoje?
- Didžiojo Kelio autoinspekcijoje, o koltą - Kalačakros arsenale.
- Didysis Kelias - tai Šilko kelias, ar koks kitas paslaptingas keliukas? Nerandu niekur jo žemėlapiuose? Gal Emma ką nors žino?
Emma įvykdė Guru Guru prašymą, kreipėsi į virtualios realybės ekspertą Sraigtinį Varžtelį, bet ir jis nieko nežinojo...
Guru Guru įtarė, kad Dravenis meluoja, nors ir manipuliuoja gražiais žodžiais - Šambala, Kalačakra... Bet kam jam to reikėjo? O gal tai buvo ne Dravenis, o kokio nors iš butelio išleisto demono inkarnacija? Ne, Dravenis susirgo didybės manija ir norėjo būti ne Meistru, bet baronu von Liiva.
- Yra vaistas nuo didybės manijos, - pasakė Geležinis Sliekas, - tai Gobio dykumos smėlis iš tam tikrų jo zonų.
- Guru Guru (arogantiškai aplenkdamas pašnekovą, Dravenis kreipėsi tiesiai į vadą), man nereikia jokio smėlio, nes aš smėlis - esu liiva.
-Vadinasi, Tu kaip Simorgh'as, tie trisdešimt paukščių, kurie ieškojo savęs, nors patys ir buvo tas stebuklingasis paukštis...
- Ne, esu barono Romano von Ungern-Sternbergo reinkarnacija, - pastebimai ūgtelėjo Dravenis.
- Na va, ir vėl didybės manija... O jei tikrai reinkarnacija, kodėl mauzerį iškeitei į koltą?
- Mauzeris reinkarnavo į koltą, o žirgas - į Chrysler'į...
- O kur toji Dakinė?
- Dabar kartu klausome hawkwind / space bandits, - įsižeidė Dravenis.
- Barone, tai Dakinė - kosminė banditė? Beje, įdomu, kodėl anksčiau, prieš du dešimtmečius, kai vykdavau į užsienį, Vilniaus oro uosto duty free parduotuvėje visuomet būdavo krūvos Hawkwind kompaktinių plokštelių, kone visa diskografija?
- Guru Guru, nedera taip nepagarbiai šnekėti, Dakinė gali būti ir tokia, tiesa, labai retai, tik kai reikia kovoti su Galigantu ir panašiais niekšeliais. Įsidėmėki, Dakinė - mokytoja, globėja... Apsižioplinai, galėjai visus CD nusipirkti, o dabar....
- Buvau biednas studenčiokas ir neturėjau CD grotuvo. Na bet o tačiau, Hawkwind CD kiekis duty free parduotuvėje buvo didžiulis. Kodėl būtent šios grupės?
- Todėl, prekybos darbuotojai norėjo Tau įtikti, pasitarnauti dvigubam šventajam Guru Guru...
- Bet aš nesu susireikšminęs, juolab kad dar nebuvau Guru Guru...
- Bet Aš esu susireikšminęs! Ir pelnytai!
- Aš, aš, aš... O kurioj kūno ar sielos vietoje yra Tavo aš?
- Esu aukštai, kosmiškai (ne komiškai!) pakylėta asmenybė! Esu – gravitacijos genijus!
- Iš kosmoso kristi neskaudu... Nebent patektum į stiprų juodosios skylės gravitacijos lauką... Tada - kajuk, arba paralelinis kajuk... čia jau nežinia...
- Taip, Guru Guru, net ir Tau ne visada pavyksta suprasti mane...
- Ar tikrai? – ironizavo Guru Guru.
- Norėjau išgauti tobulą nesąmonę, ar pavyko? Aišku, gali mane įvairiai traktuoti (be traktoriaus!) - jokio pavojaus... Kosminiai plūgai aria Tavo smegenis ir rievėse auga troškimų medžiai, - klastingai nusijuokė Dravenis.
- Mes visi idiotai... Kosminiai idiotai. Su graviruotais mauzeriais, koltais ir gal net AK.
Kaip gera išprotėti kosmose, bent jau trumpam.

Kosminė palata Nr. 6, 2019 m.

MAHAKALA KVIEČIA...

- Ateik į Chano armiją, Draveni, - sapnuose susiregėjo Guru Guru, kviečiantis prisijungti prie lemtingos pasauliui kovos prieš bolševikus, - yra šansas pakeisti istoriją, grįžus į 1920-uosius, kai baronas von Ungernas beveik nugalėjo raudonąjį marą. Tiesa, baronas nieko nekalbėjo apie reptiloidus, todėl mes nežinome, ar kovojo ir su jais. Bet žinome, kad kasmet be žinios pasaulyje dingsta net aštuoni milijonai vaikų... Ar jie tampa reptiloidų maistu? Mes atėjome ne taikos nešti, budizmas nėra tik sėdėjimas meditacijoje, - sakė kažkas iš Chano aplinkos.
Į erdvėlaivio kajutkompaniją įžengė Dravenis, vilkintis barono von Ungerno uniformą, tik vietoj kryžiaus ant munduro kairiosios pusės kabojo vytis. - Mes gyvename ypatingame laikotarpyje, kai prieš globalistus reptiloidus jau vienijasi ir dešiniosios, ir kairiosios jėgos, kaip, pavyzdžiui, Italijoje. Globalistai juos apvardžiuoja populistais, bet liaudis, piliečiai nėra nei dešinieji, nei kairieji, - jie žmonės, norintys žmoniškai gyventi. Baronas von Ungernas faktiškai kovojo pries reptiloidus, nes didelė bolševikų dalis buvo tokie.
- Globalistai yra leftistai savo ideologija, nors vaidina dešiniuosius liberalus. Iš tiesų jų ideologija reptiloidinė, - pritarė Guru Guru, - beje, Draveni, įdomu tai, kad reptiloidų "hipotezė" (mes juk žinome, kad tai realybė) yra ne tik sąmokslo teoretikų ir praktikų nagrinėta (kaip David Icke), bet ir rimtų mokslininkų, pvz., amerikiečių geologo, paleontologo Dale Alan Russell, kuris dar 1982 m. spėjo, kad prieš 65 mln. metų išnyko ne visi dinozaurai. Jo manymu, troodonas neišnyko, o per tiek metų evoliucionavo ir tapo protingesne už žmogų būtybe. Taigi reptiloidai yra fiziškai stipresni, protingesni, gudresni už žmogų, jie bendrauja telepatiškai, todėl iš esmės nepagaunami, o minta žmogiena... Štai kodėl tiek dingusių be žinios žmonių kasmet... Reptiloidai turi savo "giminaičių" kitose planetose, o Žemė jiems tėra viena iš "fermų". Manymas, kad žmogus - visatos centras, yra kvailiausia, kas kada nors buvo sugalvota. Mus sėkmingai ėda, tarkim, prisigėrusius viskio, lygiai kaip kad mes valgome kokią jautieną vyno padaže. Baronas (Chanas) von Ungernas suvokė tai ir, per maksimaliai trumpą laiką subūręs 150 000 (!) bendraminčų armiją, surengė apokalipsę kinų ir rusų bolševikams, išvalė Urgą, kuri tapo Mongolijos atgimimo centru, už ką buvo apdovanotas aukščiausiais įmanomais apdovanojimais - Čingischano žiedu, generolo titulu, o faktiškai buvo (kad ir neilgai) Mongolijos valdovas. Jis nuo bolševikų bėgusiam pusiau lipka totoriui (iš Latvijos), pusiau lenkui Ferdynand Ossendowski papasakojo, kad pats mirs baisia mirtimi (matė tai), bet prieš tai daug padarys. Jų susitikimas aprašytas F. Ossendowski knygoje, tapusioje klasika. Tęskime barono žygdarbius, Draveni. Mahakala šaukia. Iš kosmoso juk mums dabar viskas matosi dar geriau nei baronui atvėrus trečiąją akį.
- Neskubėkite, vade, - tarė Geležinis Sliekas, - Dravenis – reptiloidas, ir negali būti jokių abejonių.
- Įrodykite! – įsiuto Dravenis.
- Viena vertus, Dravenis, apsėstas gyvatiško įniršio, bandė nusižudyti, bet jam nepavyko, antra vertus, prie banko buvo kone negyvai sudaužytas, bet ligoninėje stebuklingai pasveiko ir greitai pradingo, trečia vertus, kažkoks gangsteris jam į krūtinę paleido penkias kulkas, ir nieko, vėl „agurkėlis“... Manau, įrodymų pakanka.
Dravenis stovėjo išbalęs, bet nepaneigė nė vieno fakto, kuriuos išvardino Geležinis Sliekas. Guru Guru dvejojo, nes taip pat prisiminė, kaip gyvatiškai pakitęs buvo jo draugas.
- Draveni, pasakyki tiesą, ar Tu reptiloidas?
- Aš nežinau, bet negaliu įžūliai meluoti, paneigdamas tiesą, - šaltai atrėžė Dravenis.
- Mūsų komandoje Tau ne vieta! – nukirto Geležinis Sliekas.
- Čia aš vadas, ir aš nuspręsiu Dravenio likimą, - užbaigė į teismą panašią procedūrą Guru Guru.
Guru Guru "egzorcistinė" procedūra buvo paprasta kaip nebeegzistuojanti vieno lito kupiūra su Žemaite. Jis iš kažkur paėmė gyvą pelę ir tiesiog pakišo Draveniui ją po nosimi. Dravenis nė nesusimąstydamas ją gyvą surijo.
- Reptiloidas... - kone choru su palengvėjimu suriko visi šio košmaro liudininkai.
- Cha, - lakoniškai atsiriaugėjo Dravenis, tapo holograma, o galiausiai pranyko it dhūmas. Sanskritas yra sanskritas, visur, net ir lietuvių kalboje, bei kosmose.

Žemė, standartinė orbita, dabar

TIKROVĖS DISKREDITACIJA

Po holograminio incidento pašlijo Dravenio reputacija, nes poetas buvo nusikalstamai apkaltintas esą jis yra reptiloidas. Apie šį skaudų įvykį Emma nedelsiant informavo Guru Guru.
Ir kaip galima rašyti eiles, kai esi sutraiškytas, paniekintas, sužlugdytas, o gal tai geriausia būsena kūrybai? Dravenis atvertė bloknotą ir sustingo. Kieno tai darbas? Aišku, kad Galiganto, išsidavė niekšelis, tai jis – reptiloidas.
Dravenis skubiai aplankė erdvėlaivį, nes jis vis dar stovėjo slaptoje vietoje, nepastebimas, neapčiuopiamas, neužpelenguojamas, o Dravenis žinojo kodą.
Dabar į kajutkompaniją Dravenis įslinko it sunkiai sužeistas karys:
- Barone, priimkite mano atsiprašymus, - sugirgždėjo Geležinis Sliekas.
- Joks aš ne baronas, esu ne Šambalos karys, tik neįvertintas poetas.
- Nori, aš Tave įmagnetinsiu, - paradoksaliai pasiūlė Išmagnetinta Rupūžė.
- ...ir nersime į Vinkšnynės ežero gelmes, aplankysime kunigaikštį Švaistiką ir ledi Žvaigždutę...
Dravenis įkrito į krėslą ir užkalbino Emmą:
- Laukiu Tavo patarimo.
Pagaliau pasirodė Guru Guru, ką tik užkirtęs šaltibarščių su krapuose virtomis bulvėmis, nes taip pat norėjo išgirsti Emmos rekomendacijas.
- Bulvės virtos na krapuose, o kmynuose. Tai esminis skirtumas. Kmynai atveria bromą ing viečnastį, o krapai... Ką tie krapai. Apie ką mes čia?
Emma virtualiai nusižiovavo, parodydama, kad laikas išsvajotam "miegui" (shut down), bet šiaip ne taip tingiu balsu atsakė:
- Svarbiausia, kad mūsų beneriančių į ežerą neužpelenguotų nei savi, nei svetimi. Todėl darysime viską kiek sudėtingiau - kelsimės per praeitį.
- Kelionės laiku itin rizikingos, - suabejojo Geležinis Sliekas, - bet pabandyti verta, nes šis pasaulis tik matrica, todėl turint tinkamą įrangą (o aš ją sukūriau) galima keliauti be jokios rizikos.
Guru Guru paspaudė didelį raudoną mygtuką ir jis suskilo į 108 klavišus. Dabar reikėjo sugroti slaptą nežinomo kompozitoriaus simfoniją, ir vartai bus atverti. Ekipažo nariai pavirto melomanais ir sukluso. Guru Guru pirštai mikliai lakstė klavišais, o Išmagnetinta Rupūžė giedojo, o gal dainavo:
- Jupiteri, įmagnetinki mane savo žiedais, norime keliauti pas Švaistiką, į paskutines jo akimirkas šioje erdvėje.
Driokstelėjo žaibas ir erdvėlaivis „Perkūnas“ atsidūrė mūšio lauke. Kryžiuočiai jau griovė Švaistiko pilies sienas, artėjo niūri atomazga, bet Guru Guru keliomis salvėmis išblaškė riterius, ir atvėrė vartus į saugų paralelinį pasaulį.
- Keliaukite, kunigaikšti, į šviesias žemes.
Švaistikas kartu su visais pilies gyventojais nėrė į portalo vartus. Tik, deja, iš kunigaikščio rankos iškrito užburtas kalavijas, kurį staigia nučiupo Piktoji Ragana. Nusikvatojusi šiurpiu juoku ji paspruko į į pačią tamsiausią (tamsesnių nebūna net ir pasakose) girią. Ten jos niekas neras.   
Tik jau ne Guru Guru. Tamsoje akims apsipratus, erdvėlaivio vadas pamatė, kad Piktoji Ragana nėra tokia jau pikta, ir visai lyg ir ne ragana, gal net gražuolė.
- Akivaizdu, kad kerai, - skeptiškai ir garsiai pamąstė kapitonas.
Ragana-gražuolė mojo ranka, o galva rodė į ant miško patalų numestą kalaviją.
Guru Guru suprato užuominą ir užtraukė realybės širmą nuo smalsių žiūrovų.
Po valandėlės jis visas patenkintas ir išsišiepęs išėjo erdvėlaivio link. Aplink, išskyrus jo komandą, nebuvo nė gyvos dvasios, nė gyvo kūno.
- Kur visi dingo? - stebėjosi Guru Guru, o Dravenis nudelbęs akis neverbališkai išsidavė, kad kažką žino, bet nelabai nori sakyti.
- Guru Guru, tu žinai, kad viskas iliuzija, miražas, tuo labiau tariamai ar „tikrai“ nukeliavus praeitin. Nežinau, kur visi dingo, nes nebuvo nei mūšio, nei Švaistiko, nei ledi Žvaigždutės, nei pilies gyventojų. Jie niekur nedingo, nes čia jų ir nebuvo.
- Pratęsiu savo dvejones dėl filmų realumo (nors vis dar manau, kad juose - tikrovė). Kodėl, sakyki, beveik niekada parėję namo ar atėję į svečius filmų herojai nesiplauna rankų?
- Taigi, - pridūrė Dravenis, - bet kalavijas tai yra...

Ne praeitis, ne ateitis ir ne dabar

UŽPUOLIMAS

O gal viskas, ką mes matome, skaitome, girdime ir t.t., yra iliuzija? Turiu galvoje, gal nėra jokių sąmokslo teorijose aprašytų dalykų, Žemės temperatūra nekyla, Afrikoje niekas nebadauja, ir apskritai viskas su mūsų planeta yra gerai? Informacijos vieškeliu, kaip kadaise sakė Marshall McLuhan, gali keliauti įvairios žinios, bet kaip mes patikrinsime, kurios jų teisingos, kai tiek spamo, melo ir nesąmonių aplinkui?
Deja, abstrakčias Guru Guru mintis nutraukė užpuolikai. Reptilodai paėmė į nelaisvę erdvėlaivio vadą.
- Būsi vienas iš mūsų?
- O kaip aš galiu būti vienas jūsų, jei nesu vienas jūsų?
- Dar ir kaip gali. Pakeisim Tavo pavidalą, kapitone.
- O eglės pagaliukai...
- Ką?...
- Matėt Kin-dza-dza? (fantastinis filmas, pastatytas 1986 m.)
- Ne, o kas tai?
- Tiek to. O ką man reikia daryti?
- Išduoti visus, kurie tau artimiausi.
- Gerai.
Po šių žodžių Guru Guru išsitraukė slaptą barono von Ungerno mauzerį ir sušaudė negyvai visus ten buvusius reptiloidus. Mahakala! Pravartu ir tikslinga pridurti, kad reptiloidą patiesti galima tik ypatingu ginklu, toks ir buvo barono von Ungerno mauzeris, kuris atsirasdavo tarsi iš niekur ir dingdavo atlikus užduotį.
Visai tikėtinai ir tinkamu laiku pasirodė Dravenis.
- Draveni, o gal viskas yra gerai su mūsų pasauliu, žmonėmis, viskuo? Gal tik aš esu išprotėjęs, ir kariauju su vaiduokliais. O gal esu nusikaltėlis?
- Kai kas yra gerai, o kai kas, švelniai tariant, nėra jau labai gerai, tai žino tik konspirologai, aukščiau minios pakilę žmonės. Jie įveikė seną paradigmą, kurią į galvas grūda nuo pat darželio, mokyklos iki pat univero, bet ir tuo visuomenės zombinimas nesibaigia: visagalė žiniasklaida, didybės manija sergantis mokslas, prietarai ir tradicijos dirba savo juodą darbą. Guru Guru, tavo rankos švarios, nes vyksta matricos performatavimas, iš čia ir visi teigiami ir baisūs pokyčiai. Reptiloidai turi išsinešdinti, antraip mums galas. Paguodžia tik tai, kad viskas kinta, nieko nėra pastovaus, ir šioje situacijoje reikia pamiršti tragišką, bet būtiną veiksmą, bet susikaupus pažinti savo protą, - atsakė Dravenis.
- Draveni tavo mintys apie protą tarsi kabantys Semiramidės sodai? Ar žinai, kad Semiramidė (Šamuramat) buvo istorinė asmenybė, garsi ne tik tais sodais, kurių nebėra, bet ir tuo, kad suvienijo kaip didi burtininkė reptiloidų bendruomenę? Senovės Babilone prieš beveik tris tūkstantmečius ją labai gerbė, jos bijojo. O dar, sodai - unikalus iš suvertų ant siūlo šiaudelių surišti papuošalai, kabinti virš vestuvinio stalo. Šis keistokas paprotys buvo paplitęs visoje Lietuvoje, ilgiausiai išsilaikė Aukštaičiuose. Mūsų šalyje vyravo keturšlaitės piramidės silueto sodai. Ar tai susiję su piramidėmis, kurias greičiausiai pastatė ateiviai ir / ar reptiloidai? Ar tai prarastų Semiramidės sodų atkartojimas? Manoma, kad tai labai senas paprotys, o sodai turėjo daugybę alternatyvių pavadinimų - liktorius, voras, žarondelis...
Dravenis nepanoro diskutuoti, tik liūdnokai iškošė:
- Kai žiūri į kritusius, pribaigtus reptiloidus, man į galvą lenda tik industriniai apmąstymai. Žvelgiant į išmestų padangų krūvas, suniokotos įmonės kiemą, jau nesistebi pamestais automobiliais. Žemė kenčia nuo industrinių šiukšlių, ir nesiima jokių žygių. Tai reptiloidų propaganda, baisesnė net  ir už Gebelso... Niekas neatskris gelbėti žmonijos, nes vilties horizonto nėra, tiksliau jis ne toks - jis nepasiekiamas ir visada pasitraukia atgal, nes nenori bendrauti su žmonėmis, tuo labiau reptiloidais. Į kiemą įriedėjo juodas džipas, išlipo Galigantas: - Nereikėjo pašalinti mano kolegų. Guru Guru, Jūs padarėte didelę klaidą. Guru Guru norėjo nupilti ir Galigantą, bet mauzeris nepasirodė...
- Tegul nešdinasi, - tarė Dravenis, - šiandien užteks aukų.

Teisingumo dirvonas, dabartis.

KAS VALDO PASAULĮ

Kažkur dingo Dravenis, bet šis faktas nė kiek nenustebino Guru Guru. Nei tragiška, nei komiška, nei kvaila, nei protinga... Būtų puiku, jei Chryslerio vairuotojas paklystų Plungėje, Telšiuose, ir dieną, bei naktį klaidžiotų miestelių gatvelėmis. Įtikėtina? Ne! Dravenis išvyko į Kolką – štai protingas atsakymas į bevertį klausimą. Tik po mėnesio Dravenis įvirto į Guru Guru kabinetą, it girtas krito fotelį ir užmetė žygio batus ant stalo. Jokios kultūros! Bet klasikinis išsilavinimas ir aukšta kultūra neleido sudrausminti chuligano. Visada nukenčia mandagus žmogus. Bent jau Lietuvoje džentelmenui ne vieta.
- Guru Guru, ar žinai, kas valdo žmoniją? Tai ne oficiali valdžia, ne mafija, ne globalios korporacijos, ir ne masonai, ne iliuminatai, ne Romos ar Bilderbergo klubai... Tai kas?
- Lietuvą valdo... varlės. Taip pat, prisimink gyvąjį klasiką, kuris rašė (apdairiai, užsikonspiravęs): Aš labai bijau varlės, ir MAŽOS, ir DIDELĖS. Paskui net dainelė buvo pagal šiuos žodžius sudainuota. Ne veltui... O kūdroje valdžiai slėptis labai lengva - sugaudysi tas varles... Gandrai savo reikalais užsiima kitose šalyse, pas mus jie retokai besilanko...
- Taip, žmonija - tai tik Lietuva, už sienos vien dykumos, kosmoso taip pat nėra, žemė plokščia ir po neįveikiamu kupolu. Varlės – tai užsimaskavę kolonizatoriai reptiloidai, kuriuos gaudo iš Sanikovo žemės atskridę kilnūs gandrai.
- Ruduo ateina... O gal Sanikovo žemėje ne tik gandrai, bet ir onkilonai gyvena? Gal tai tikroji Hiperborėja, o gal tik vakarykštės dienos sala, kurią keliautojai netyčia pamatė, pamatė daugiau, nei galėjo. Juk pameni, kas nutiko smalsiems slidininkams, kurie netyčia pateko į Diatlovo perėją?
- Diatlovo slidininkai bandė per portalą patekti į paralelinę erdvę, bet juos sustabdė ir nubaudė vartų saugotojai. Tik nušvitę gali įveikti barjerą.
- Arba nušvitinti... Jų kūnuose, kuriuos kažkas kažkodėl išrengė, o vienai moteriai net nupjovė liežuvį, rastas didelis radiacijos kiekis... Kaip tai paaiškinti? Gal iš tiesų, kaip kažkas (konspirologai, siaubo pranašai, nuprotėję fantastai, turgaus filosofai ir t.t.) sako, mūsų visata yra už įvykių horizonto, t.y. gyvename juodojoje skylėje? Ir naujienos iš tikrojo Kosmoso mūsų nepasiekia... Gal todėl šioje visatoje kol kas nerandame jokios gyvybės, nes ji butaforinė, ir daugiau nieko be mūsų čia nėra?
- Ir mūsų čia NĖRA, - išpūtė apvalų cigaro dūmą Dravenis.
- Hm. O tai KUR mes YRA?
- Guru Guru, nėra jokio AŠ, nėra KITŲ, pasaulis tik miražas... Aš jau pavargau tai aiškinti, mažai kas tai supranta, gal vienas procentas... Reikėjo 10 metų meditacijos ir kontempliacijos, kol supratau...
- O ar geriau pasidarė tai supratus? Gal jau gali ištrūkti iš juodosios skylės, kurioje gyvename?
Dravenis atkimšo alaus skardinę, paragavo, nugėrė, išgėrė, bet neprigėrė ir nepasigėrė. Jo mąstymas nebuvo pažeistas, be to, Draveniui nereikėjo jokio mąstymo: tik siena ir meditacija. Protas – tai spąstai...
- Guru Guru, jei neskaudėtų, tai suabejotum pasaulio realumu. Bėdos, vargai, nelaimės - tai tik miražo saugikliai... Gyvenimas - tai kančia, ir supratus pasidaro truputį lengviau, tik truputį...
- O kas būtų, jei neskaudėtų? Kur tuomet dingtų miražas? Ar šuo turi Budos prigimtį?
- Guru Guru, jei neskaudėtų, suprastum, kad esi mulkinamas... Jei pasakysiu, kad turi – susimausiu (Jei pasakytum, kad ne, irgi, suniurnėjo Guru Guru.)...  Budos prigimtį turi tik žolė, ir nieks daugiau, todėl miesčionys stropiai pjauna žolę, nes bijo nušvisti... O šį „pasaulį“ valdo ne žmonės, o būtybės, tiksliau, programos, kurias mūsų protėviai vadino dievais: Šventaragis, Perkūnas, Lada, Kirnis, Austėja, Gabija ir kiti. Tu esi mitologijos specas ir juos visus pažįsti. Gal teko su kuriuo nors pabendrauti?
- Tai tu girtas šneki su dievais!
- Ir negirtas...
- Draveni, su Perkūnu mano santykiai pamaldžiai pagarbūs, nors mes esame paraleliniuose pasauliuose.
Dravenis paėmė popieriaus lapą ir pradėjo piešti lygiagrečias, paralelines linijas.
-  Gal todėl pradinukų sąsiuviniai laisvi, nes tik suliniuoti, o gimnazistų – su langeliais, grotomis. Jau penktoje klasėje tampame kaliniais, ir ne visi pasprunka iš klaidingų pažiūrų kalėjimo, - pritarė Guru Guru.

Laisvas Vilnius, 2019 m.

KONKURENTAS

Vieną nei gražią, nei negražią dieną (lietuviškas standartas) Guru Guru sužinojo, kad šalyje veikia (kitaip ir nepavadinsi) jo konkurentas - mokytojas Opapa. O koks jis populiarus... Nors seminarai mokami, knygų daug, ir jos nepigios, žmonės pas jį plūsdavo miniomis kaip vabalėliai link lempos. Juolab, kad viskas vyko brangiausiame kurorte prie jūros...
Susirūpinęs Guru Guru paskambino Draveniui. Jis tikrai turėjo žinoti, tikras mokytojas tas Opapa, ar apsišaukėlis. O gal koks nors priešo agentas?
- Guru Guru, pirmiausia, ačiū už skambutį, džiugu, kad nepamiršai seno bendražygio... Aš visiškai nerašau, BET jeigu yra poreikis pažaisti, traukiu iš stalčiaus kortas, šaškes, šachmatus... ir domino... RYBA! Beje, neteisingai ištarei mokytojo vardą, jis (vardas) yra toks - O'Papa. Mokytojo kilmė neaiški, sakosi esąs airis iš Ulsterio, bet aš tuo abejoju... Jis parašė apie 50 knygų, tai pseudoistorijos, plokščiažemės geografijos ir politinės ekonomijos veikalai (kliedesių, nesąmonių, plepalų rinkinys, itin mėgstamas neteisėtai pralobusio "elito"), bet mokytojas (mažąja raide) išgarsėjo, esą jis sukūrė laimės piliulę, tabletę, kapsulę... O milijonieriams jis siūlo nemirtingumo injekciją. Tiesa, Galigantas vos kojų nenukratė, bet O'Papa tvirtino, kad referentas jau nemirtingas, antraip būtų nustipęs it senas šuva.
- Sveiki. Ar gera žaisti vienam? Ryba tak ryba. Krab. Na va, Draveni, štai jį beveik ir demaskavai. Šis mokytojas save vadina OpapA, kaip koks zuikelis pievoj. Gal turi ką slėpti iš savo praeities Ulsteryje? (Sako, baisių dalykų ten yra buvę.) Apie injekciją girdėjau. Kartą, kalba, O'Papa suleido ją jau negyvai širšei (o gal vapsvai, šaltiniai pateikia skirtingas versijas). Ji atsigavo, bet modifikavosi (mutavo?) į didelę musę Bėbė, kuri turėjo geluonį, aštrų mirtiną stiletą. Ką įgeldavo, tas visą likusį gyvenimą (nedaug ten jau jo ir belikdavo) teveblendavo: bė bė bė... Gal Galigantui irgi panašiai buvo nutikę?
- Manau, kad ne. Galigantas – reptiloidas, todėl injekcijos poveikis kitoks. Be to, O'Papa teigia, kad 90 procentų žmonių yra robotai, ir jis, tik jis ir niekas daugiau gali neklystamai nustatyti, kas robotas, o kas ne. O'Papa už 555 eurus transformuoja robotą į žmogų. Daug, oi daug darbų (ne)gerų dirba nepailstantis ateities Darbininkas...
Pasigirdo riksmas, dūžiai, traškesiai...
- Guru Guru, mane užpuolė skaitmeninė pabaisa ir veja nuo kompo...
Už saugaus pusvalandžio Guru Guru kabinete pasirodė Dravenis.
- Tikiuosi, kad tu dar ne robotas.
- Negąsdinki manęs, tikrojo roboto prigimtis – metalas, - pašiurpo Dravenis. (Gerai, kad jis nesuprato, jog fone pas Guru Guru grojo naujausias black metal dievų Advent Sorrow kūrinys.)
Iš Mosino šautuvo, garsaus trilineko paleista kulka praskrido virš Guru Guru galvos. Mirties atstumas – vienas colis. Ne, visgi tai buvo ne kulka, o musė Bėbė. Dabar mutantė puolė Dravenį, smeigė tiesiai į nugarą. Išilginis pjūvis atvėrė šiurpų vaizdą: Dravenio vidus buvo užpildytas mikroschemomis, tranzistoriais ir net retrogradinėmis lempomis.
- Aš robotas, - suvaitojo netikras Dravenis ir užgeso.
Sudrebėjo parketas.
- Aš čia! O tu ar tikras? – suabejojo ką tik pro duris įvirtęs tikrasis Dravenis. - Aš nenoriu tavęs išskrosti, pakaks, jei pažvelgsi į savo plauką.
Guru Guru drąsiai išplėšė iš galvos plauką ir pakišo po mikroskopu. O siaube, – tai buvo vario laidas, padengtas plastmase...
- O aš ne robotas, - triumfavo Dravenis, kasydamasis paausį geležiniais pirštais.

Neo-Vilnius, 2019 m.

ROBOTAS

- Kažin, kaip sekasi Draveniui? - atsitokėjęs nuo patirto šoko, kai pamatė du robotizuotus Dravenius ir robotizuotą save, garsiai mąstė Guru Guru.
Jis iki šiol nesuvokė, tai buvo haliucinacija, holograma, ar h.. žino kas. Na, bet jei jau kuo nors robotizuotis, tai tik į terminatorių, mąstė Guru Guru ir, kaip visada būna tokiuose siaubo kupinuose tekstuose, tuo metu suskambo...
O skambino iš Maltos ordino, klausė, ar Guru Guru pasiryžęs gatvėje vietiniams skurstantiems robotams dalinti tepalus, benziną, spiritą, keisti senas baterijas. Priminė, kad Dravenis areštuotas už antirobotinę kalbą prie šiluminės elektrinės: Dravenis pasmerkė kreivais erdvėlaiviais plūstančius robotus iš Robotrono galaktikos, kurie atvykę tikisi didžiulių energijos įkrovų, bet neketina nei dirbti vietiniams robotams, nei paklusti techniniams bei inžinieriniams Žemės planetos standartams. Dravenis reikalavo pasirūpinti Žemės robotais ir atėjūnus išsiųsti atgal.
Beje, mieliesiems, bet nekantriesiems skaitytojams tenka nori-nenori priminti, kad Maltos ordino vyriausiasis džigitas ar kaip jis ten turi tokius pat įgaliojimus, kaip ir Romos papa. Taigis...
Grįžtant prie robotų, dūmodamas-mintydamas Guru Guru pro dantis košė ne itin rišlų tekstą: jie mus jau seniai valdo, todėl ir Dravenis buvo areštuotas, o aš vos to išvengiau. Specialiai pasidariau peruką iš laidų ir tranzistorių, jei sustabdytų gatvėje robokopas (atrodo taip pat kaip eilinis mentas, bet ką gali žinot...). „Žemė - žmonėms, robots, go home.“ – baisus ir netolerantiškas lozungas, kurį it mantrą mėgo kartoti Guru Guru.
Pagaliau paskambino Dravenis, priminė, kad pasinaudojo teise į vieną skambutį.
- Guru Guru, mes ne robotai, ir patirtas šiurpus nuotykis - tai sumani robotų gudrybė, skirta patikrinti žmonių lojalumą. Visą laiką nuo pat šumerų mes gražiai sugyvenome, bet kai užplūdo robotai atėjūnai – galas taikai... Prasidėjo įtarumo, nepasitikėjimo laikotarpis. Mane paleis, nes aš ginu vietinių robotų interesus. Deja, yra vietinių robotų, kurie simpatizuoja atėjūnams...
- Draveni, baisiausia man yra robotų kolaborantai, kurie net neliepiami įsideda čipus, žiūri filmus tik apie robokopus, terminatorius ir kitas železiakas (kad ir Eifelio bokštą). O kur dar robotų atbėgėlių-migrantų problema? Jie bėga iš karo zonos, kur yra nelegalūs, kur leidžiama gyventi tik, kaip jie negražiai vadina, "mėsoms" (žmonėms ir gyvūnams). Ką darysime, mielas drauge?
- Guru Guru, ar tu žinai, kad Maltos ordino riteris gali įjoti į bažnyčią raitas? Įtariu, kad žirgas – robotas. Čia glūdi išeitis. Naujas Trojos robotas arklys. Dar negaliu detalizuoti, bet nauja idėja jau bunda...

Bundantis nuo robotizuoto košmaro Vilnius, XXXX m. (iki rinkimų)

[BUS DAUG] [IAU]

MACHINE MESSIAH

Visą Lietuvą sukrėtė unikalus kosminis įvykis. Gal ir lauktai, visai šalia Akropolio, dar nepastatytame stadione (dabar paaiškėjo, kodėl niekam, niekaip nepavyko užbaigti paprastų statybų) nusileido Metalinis pterodaktilis. Iš visos Lietuvos suplūdo robotai, ir paaiškėjo įdomus faktas, kad tik Lietuvoje šalia žmonių gyvena robotai. Metalinis pterodaktilis neįtikėtinai greitai (pažangios technologijos) pastatė aukštakrosnę.
- Aš - Mesijas, atvykau jūsų išgelbėti iš vergovės. Kai ištirpsite liepsnoje, Aš iš jūsų kūnų metalo sukonstruosiu naujus įstabius robotus. Gyvensite tolimoje Rojaus galaktikoje, ir net galėsite daugintis. Pirmyn į šventą ugnį!
Robotai klusniai ištirpo palaimos liepsnose, ir Žemėje neliko robotų - tik žmonės. Paslaptingai dingo ir Mesijas bei aukštakrosnė: jų vietoje spindėjo naujas stadionas. Paskutinė dovana žemiečiams. Bet tai dar ne pabaiga - katastrofiškai trūko valdininkų, biurokratų... Ištuštėjo savivaldybės, ministerijos, departamentai... Neišvengiamai artėjo nauji seimo rinkimai: liko vos keli nariai.
Paaiškėjo ir dar kai kas. Kol žmonės ramiai miegojo miegą miegamuosiuose rajonuose, naktimis sostinėje vykdavo tikra apokaliptinė kova. O kovėsi Metalinis Mesijas ir Veganas Atamanas.
Veganai, skirtingai nei dažnai manoma, nėra nusilpę, bejėgiai, beagresiai ir, atsiprašant, bekiaušiai. Augalų kraujas, nors ir žalias, juose pažadindavo neregėtą jėgą, ypač naktimis, kai nebūdavo pagal jų nuostatas galima valgyti, todėl alkani Vegano Atamano šalininkai aršiai kovėsi su Metaliniu Mesijumi ir jo armija. Piar-kūnas, kas ten vykdavo, kol pirmieji gaidžiai ir žadintuvai nepradėdavo kukuoti.
Taip, taip, naivu būtų tikėtis, kad Metalinis Mesijas iškeliavo į Rojaus galaktiką, jis Žemės planetoje turėjo slaptų tikslų. Du pešasi, o trečias skaičiuoja pinigus... Nemirštanti klasika. Galigantas atidžiai stebėjo titanų kovą, ir kai jų jėgos ėmė silpti, pašlijo disciplina, visagalis Kultūros ministro referentas sukūrė naują partiją (simuliakrą!) AMŽIAMS VALDŽIOJE.
Be žiniasklaidos tu niekas, todėl Galigantas atėjo į TV studiją MES TIK ŽMONĖS, ir didžiai nustebo, kad aktualią politinę laidą LIETUVA BE ROBOTŲ vedė (atseit, moderavo) Guru Guru. Išvykus robotams, atsirado daug laisvų darbo vietų (paprasčiau kalbant, paaiškėjo, kad daugelis buvusių žurnalistų - robotai).
- Ar turite programą, ir kokia ji? – paklausė Guru Guru.
- Mūsų neaprėpiamai plačią ir neišmatuojamai gilią programą apibudina tik vienas žodis...
- Ir koks?
- PAKLUSKITE!
- Bet tai juk diktatūra!
- Ką jūs, žurnalistas, neturintis nė milijono eurų, galite spręsti apie tikrą demokratiją!?
- Turiu kelis euro centus, kurie, pabrėšiu, yra METALAS. Popieriniai pinigai niekam nebeįdomūs. Vienas METALINIS centas daug vertesnis už milijoną šlamančių popierėlių. O kur dar virtualios (virtualiai METALINĖS) valiutos... Šakės Metaliniam Mesijui. Mes su veganais padarysim viską, kad jis surūdytų.
Galigantas pabandė įsivaizduoti, kokia būtų milijoninė centų krūva. Trūko fantazijos, todėl, arogantiškai atsisveikinęs, paliko studiją. Bet aktuali laida tik įsibėgėjo. Liepsnojo, kunkuliavo eteris, švęsdamas paskutines žodžio laisvės akimirkas...
- Įsidėmėkite, valdžiai nerūpi paprastas žmogus, jie gyvena savo gyvenimą. „Aš visą gyvenimą dirbau, praradau sveikatą, o dabar gaunu pensiją, už kurią neįmanoma išgyventi, – dejuoja buvęs uolus, lojalus, darbštus pilietis.“ Cha, cha juokiasi valdžiagyviai: „Taip jums ir reikia, jūs turite teisę numirti, nedelskite, ir dings visos problemos“, - tiesioginiame eteryje rėžė Dravenis. – Bet koks darbuotojas iš esmės negali praturtėti, jis turi gyventi nuo algos iki algos, iki paskutinės skylutės suveržęs diržą...
Po laidos, nepaisant didžiulių reitingų, Guru Guru buvo pakviestas į Generalinio direktoriaus Reptilijaus kabinetą.
- Kodėl į studiją įleidote anarchistą Dravenį? Paskutinis įspėjimas! Kvieskite bankininkus, verslininkus, bet ką iš elito... Kalbėkite apie krizę, pasaulio pabaigą, visuotinį atšilimą... Bet ką, tik nedrįskite kelti aštrių socialinių temų.
Po sensacingos laidos, kurios galėjo ir nebūti, Riaušių policija, kaip praneša to meto spauda (nors pranešimai labai skirtingi skirtingose Жирniasklaidos priemonėse), suėmė abu protestuotojus (daugiau nebuvo), o Vegano Atamano nerado, todėl, nusprendę, kad tai dviejų anarchistų nevykusi gatvės akcija (o gal atrakcija? abstrakcija?), todėl uždarė juos į dvi atskiras (kad nesusipeštų) šeštas palatas: Draveniui teko šešta a, Guru Guru šešta b.
Reikėtų pridurti, kad kosmosas - tai didžiulis šeštųjų palatų klasteris. Klasterio elementą apibūdina (identifikuoja) šalia skaičiaus (šešeto) esanti raidė, bet kadangi atrandamos ir kuriamos naujos kalbos ir raidynai, galutinis palatų skaičius dar nenustatytas. Kiekvienas išprusęs žemietis turi atrasti savo raidę ir atverti jam skirtos (šeštos) palatos duris. Toks yra gyvenimo tikslas. Hau.

Septintoji palata, 2019 m.

FANTASTIKA, ARBA DRUSKA IR CUKRUS

- Guru Guru, ar tavęs nestebina, kad tu gali laisvai iš virtuvės patekti į koridorių, iš koridoriaus į svetainę? - paklausė Dravenis, - Ar nekeista, kad tavo buto erdvė nėra užblokuota? - Visai nekeista. Kažkada mokėjau sapnuodamas eiti per sienas savo bute, deja, neišmokau to daryti gyvenime.
- Guru Guru, pražūtingai įprantame jausti skonį, regėti vaizdus, klausytis garsų... O tokia patirtis turėtų gąsdinti, šiurpinti, ar ne?
- Visai ne... Mane labiau gąsdina nesūdytas sviestas.
- Gal todėl, kad gyvenimas persūdytas neviltimi, praradimais, artėjančia senatve ir neišvengiama mirtimi...
- Bet pacukrinti gyvenimą - ne išeitis... Nejaugi jis turi būti prėskas?
- Taip, tai ne išeitis, nes išeities nėra. Detalizuoju… Kodėl aš matau, o ne girdžiu vaizdą, kodėl matau kalną, bet nejaučiu jo skonio? Kodėl, palietęs sieną, nejaučiu jos kvapo? Atsakymas paprastas, - mes nelaimingi, nes mūsų pojūčiai supainioti. Klausa, pakeista rega, rega – skoniu, lytėjimas – klausa. Ir visa tai reptiloidų pinklės, baisi šunybė, pradėta nuo šumerų laikų, o gal ir anksčiau… Ir tai dar ne pabaiga – įkyriai peršama plokščios žemės doktrina, nes norima nuslėpti, kad tarp Saulės sistemos planetų nėra jokios erdvės – planetos LIEČIASI, todėl mes galime su Chrysleriu nuvažiuoti į Marsą, Jupiterį… Todėl tauzijama, kad kosmoso nėra, kad astronautai tik artistai…
- Bet juk sinestetai girdi spalvas, mato garsus... Kažkada ir man yra tai pavykę...
- Todėl ir Esi Guru Guru, nes tu - sinestetas… O aš nesu net ir estetas… Nesugebu grožėtis postmodernizmu, nejaučiu picos skonio, neįkertu noizo…
- Nemėgstu postmodernizmo, tai meno kičas, nevalgau picos, tai maisto kičas, neklausau noizo, nes tai muzikos kičas. Jei jau nieko nebesugeba sukurti, "kuria" noizą. O kam, sakyk, Draveni, jį "kurti"? Nueik į fabriką su mikrofonu ir pastovėk prie staklių valandėlę. Gausi gryno noizo, kurį beliks "apdoroti"... Tas pats ir su postmodernizmu bei pica. Juos abu lengva "pagaminti". O lengvų kelių ieškojimas parodė man, kad mano kelias - be druskos ir be cukraus...
- Skonį pajusi atsisakęs sūraus ir saldaus, patirsi katarsį - paveikslų galeriją pakeitęs ilgu žiūrėjimu į sieną, o slemą - miško ošimu, jūros bangų mūša, - pritarė Dravenis, - ir pojūčiai sugrįš į savo valdas, ir nieko nereikės keisti ar tobulinti.
Jūros sūrymo, kai mokėsi plaukti, Guru Guru niekada nepamirš - nemažai prigerta buvo vandens. Vertėjo.

Ne prie jūros, 2019 m.

ŠALTA ŠVENTYKLOJE

- Aš nežinau, kur esu ir ką turiu daryti, visas pasaulis tapo panašus į sapną, bet aš nepabundu, tik matau, kad kiti nemiega... – aiškino Dravenis. - Gal tai ir yra sapnas... Bet, jei tai sapnas, kaip žinai, kad kiti nemiega? – suabejojo Guru Guru.
- Tavo klausimas skamba kaip atsakymas. Sapne matau niekada nemiegančius žmones: jie lipa laiptais, jie geria vyną, jie skaičiuoja pinigus, jie negali užmigti, nes nežino, kad gyvenimas tik panašus į sapną... Tik panašus, todėl jie nemiega, kai atsigula į lovas, kai užmerkia akis... Jie negali užmigti, nes tik miegantys - pabunda, o jie nepabus, tik taps vaiduokliais, šmėklomis, besiblaškančiomis dangorėžių koridoriuose, bet sapnas nesibaigs, nes jis neapribotas iš jokių pusių, ir niekas negali atsidurti tiksliai apskaičiuotame viduryje (kur nėra sapno), nes skaičiai supainioti ir daugybos lentelės yra įslaptintos...
- Ne, ne atsakymas... Tai tik "gal"... Kažin, kokia nemigos funkcija mūsų gyvenime? Gal tai atvirkštiniai sapnai, kai neleidžiama grįžti į realybę? Jei taip, kodėl?
- Guru Guru, koks skirtumas - ar tai atsakymas, ar ne. Nemiga ateina viena, be draugų ir draugių, nemiga nežada nei puotos, nei linksmybių, nemiga sugniuždo, sutraiško, pavergia... Atvirkštinis sapnas – tai "tikrovė", ir kaip galima sugrįžti į realybę, jei jos nėra? O kodėl? Ogi todėl, kad kitokia pasaulio paradigma, todėl, kad mes pavergti XIX ir XX amžiaus hipotezių...
- O kokios XXI amžiaus hipotezės kovoja su nemiga ir sapnais?
- Guru Guru, ar tu stovi prieš šventyklą, ar už jos?
- Stoviu pačiame šventyklos centre, sanctum sanctorum viduryje. Šalta.
- Turėtų deginti, nes tai pragaras!
- Šventykla - pragaras?
- Kuo arčiau bažnyčios - tuo toliau nuo Dievo.
- O kur Dievas arčiausiai? Tvarte? Ant kilimo? Arbatos puodely?
- Nėra jokio atstumo iki Dievo.
- Tai kur Jis??
- Nesurasi... Nes Jis - tai tu.
- Draveni, šventvagystes kalbi... Jis tai Jis, aš tai aš... Kai žmogus pradeda save sudievinti, tobulėja civilizacija, bet naikinama gamta, save naikina ir žmogus... Kas gi čia dieviško tokiame elgesyje?
- Va, ir prasidėjo kliedesiai...
- Na, jau, Draveni... Argi nesutinki, kad Žemę ištiko ekologinė krizė, nes per pastarąjį šimtmetį ji itin sparčiai naikinta?
- Crisis? What crisis? SuperTRAMP.
- Crisis -
- Po pirmos stiklinės - neužkandama....
- Žiūrint, ką geri. Jei arbatą, galima ir užkąsti.
- Ar degtinė - arbata?
- Ar meška - paukštis?
- Tai technofašizmas!
- Ir dar koks.

Vilnius, 2019-09-20

ANTROJI ŽEMĖ, ARBA KIEK KAINUOJA NUŽUDYTI KALBĄ?

Kažkur, toli nuo stambių miestų, kultūros ministro referentas Galigantas išlipo iš didžiulio džipo. Jį lydėjo du ginkluoti žaliūkai. Reikia saugoto ne gamtą, bet save. Nepastebimai nutolo beverčiai debesys, liko tik tuščias dangus ir pilna banko sąskaita. Be abejo, visagalis referentas perskaitė ne vieną knygą, todėl sugebėjo prabilti beveik poetiškai: - Į ežerą brenda nuodingas musmirių tiltas...
- Jūs teisus, vargina eilės prie kelto į Kuršių neriją – reikia tilto, - pritarė asmens sargybinis Nikodemas.
- Nesu snobas, pabodo Nida, noriu įsikurti kiek toliau nuo jūros.
- Turiu gerą pasiūlymą, netoliese, sename, apleistame dvare apsigyveno Dravenis...
- Supratau, Nikai, reikia atimti, restauruoti, sublizgėti...
Referentas sugriežė dantimis, kaip bjauru, kad Dravenis paveldėjo pilį. Taip neturi būti. Reikia ryžtingai sudrausminti išsišokėlį.
Pagaliau džipas įsiveržė į Dravenio valdas. Galigantas nesitikėjo išvysti tokius griuvėsius. Rūmai buvo stebėtinai suniokoti, bet pamatai buvo tvirti, išliko sienos ir bokštas.
- Dravenis ginkluotas, - įspėjo Nikodemas.
- Žinau, - kreivai šyptelėjo referentas.
Į salę įvirto trys ginkluoti vyrukai.
- Draveni, padėk koltą ant grindų, dabar paspirk...
- Kalbėsiu trumpai, - tarė Galigantas, - siūlau naudingą sandėrį: tu man rūmus, o aš tau – gyvybę...
- Ką dar?
- O taip, tu gi poetas... Pažadu išleisti tavo knygą ir sumokėti honorarą. Ar tinka?
- Jūsų viršus - imkite rūmus ir palikite mane ramybėje...
- Dink iš akių! – surėkė Galigantas, ir arogantiškai ant stalo nusviedė Dravenio ginklą bei įspūdingą banknotų ritinėlį, - čia tau magaryčios!
Dravenis paėmė koltą ir pinigus, ir net neatsisveikinęs išėjo pro sulaužytas salės duris.
Sukrėstas reiderių atakos, Dravenis nuskuodė pas Guru Guru.
- Kokia didžiulė biblioteka... Esu tikras – kratos metu Galigantas suras uždraustą knygą, konfiskuos turtą ir tave ištrems į Zarasus.
- O aš niekur neisiu :)
- Lauksi, kol išveš?
- O aš niekur nevažiuosiu... Sapnavau, kad brendu per smėlį, virš manęs skrenda Alba Trosas, suka jau kelintą ratą apie Žemę ir vis negali nusileisti. Ką tai galėtų reikšti, Draveni?
- Reiškia, kad Tu esi labai mažytėje žemėje - Žemėje 2.
- Netiesa. Naujoji Žemė aštuonis kartus didesnė, joje tyvuliuoja milžiniški vandenynai su neregėta gyvūnija... O sąlygos gyventi daug geresnės nei pirmojoje Žemėje, kuri visiška nustekenta ir prišiukšlinta. Čia gi oras grynas. Ne veltui čia gyvena auksinis milijonas, kuris slapta iš pirmosios Žemės, sulenkdamas laivais erdvėlaikį, daugiau nei šimtą šviesmečių gabena (tai trunka vos minutę) milijonus vergų, kuriems naujojoje Žemėje įstatomi čipai. Taip jie tampa idealiais, labai stipriais, ištvermingais, ilgai gyvenančiais vergais, kad auksiniam milijonui nieko netrūktų...
- Taip, senoji Žemė mažesnė 8 kartus... o Alba Trosas - tai Galiganto 2 dronas, ir jis tave jau užpelengavo, ir būsi išvežtas, tiksliau, teleportuotas, kaip ir mano pilis... Aš gavau truputį pinigų, kad šiek tiek palėbaučiau Žemėje 1, nes Žemėje 2 laukia sunkus darbas arbatos plantacijoje.
- Draveni, Alba - tai Škotija. Ar Alba Trosas turi kiltą?
- Ir kiltą ir dūdmaišį... O aš neturiu kilto - tik koltą, ir nesu Škotijoje, nes esu skotina.
- Skotina? O kas tai?
- Gyvulys... Berods, rusiškai...
- Prūsiškai?
- Ar gali kosminį rasistą Galigantą sudrausminti poliglotas?
- Bent trisdešimt septyniomis kalbomis. Jei pasistengčiau, gal ir keturiais tuzinais...
- Rasistas moka tik vieną kalbą, ir nori, kad ja kalbėtų visi... Rasistą erzina kalbų įvairovė, todėl vyksta rusifikacija, polonizacija, germanizacija, ir t.t. Guru Guru, sunaikinęs tave, Galigantas sunaikintų net 40 kalbų... Pavojaus akimirką, noriu priminti, kad draudžiamos knygos yra žodynai, jei Galigantas suras bent vieną, tave ištrems į Zarasus.
- Kad ir kiek besišakotų Galigantas, dar liktų bent keli tūkstančiai... Tu teisus, teks žodynus apvilkti kulinarinių žurnalų viršeliais, gal išvengsiu šios kraupios bausmės? Pagal amerikiečių modelį už visus mano žodynus galėčiau gauti turbūt  tūkstantį metų kalėjimo.
- Taip, Guru Guru, kalbų dar yra daug, bet jos yra sėkmingai galabijamos, vyksta kalbų medžioklė, todėl rasistas mirusią kalbą it iškamšą pasikabina ant sienos ir giriasi pergale... Vienintelė išeitis pamiršti visas kalbas - net ir gestų, ir bendrauti tik telepatiškai...
- Dar galima švilpauti, kaip senieji (ir kai kurie dabartiniai) Kanarėlių salų gyventojai gaučai... Arba caksėti liežuviu penkiasdešimčia būdų kaip sanai.
- Džiugu, kad išeitis yra... Štai tau skudučiai, kai įvirs Galigantas, prašneksi dar neuždrausta kalba...
- Nejau nežinai, kad skudučius nuo šių metų sausio pirmosios uždraudė. Galima tik su birbyne arba klarnetu...
- O kankliai?
- Kankolai?
- Ar tai žvanguliai?
- Tikrai taip, tie patys. Kankoluojantieji žvanguliai arba žvangantieji kankolai. Rinkis.
- Renkuosi vargonus.
- Tai didžiulis deficitas.... Ššš... Tik po blatu...
- Deficitas - tai socialistinė atgyvena... kapitalizme reikia blato tik geroms pareigoms, o visa kita perkama ir parduodama...
- Viskas turi savo kainą... Žmogaus gyvybė irgi... Gal žinai, Draveni, kiek Galigantui netto ir bruto kainuoja nužudyti vieną kalbą?
- Deja, jis niekaip negali nužudyti net lietuvių kalbos, ką jau kalbėti apie kitas kalbas...
- Deja??
Ir koks džiugus buvo „deja“, koks įkvepiantis apgailestavimas, tarsi visi lietuvių pralaimėjimai, pavirtę didelėmis pergalėmis.

Deja, mes nežinome, kur esame, ir kokie metai dabar

(NE)PASKUTINIS PASISPARDYMAS (NE-18)

- Guru Guru, man nusibodo šitas žaidimas. Prašyčiau baigti - ne tik dėl to, kad man tas „žaidimas“ neįdomus, bet ir dėl to, kad jis man nemalonus, - itin išdidžiai tarė Galigantas, - nepamirškite, kad esate išrinktųjų kosmose, todėl skubiai nusileiskite ant žemės, eikite šluoti gatvių, kad mes galėtume švariai judėti iki artimiausio restorano.
Guru Guru išsitraukė ypatingą (skirtą ypatingiems atvejams) tušinuką, spustelėjo jį, tušinukas iššovė ypatingu rašalu su ypatinga jėga. Galigantas spėjo išsisukti nuo šūvio ir dribo ant grindų. Parketas sudejavo. Apsauginiai nesirodė. Guru Guru tušinuką spustelėjo dar kartą, bet, panašu, šis šauti nebenorėjo.
Galigantas it gyvatė prišliaužė ir skaudžiai įkando į koją. Tačiau netrukus paaiškėjo apmaudi klaida: tai buvo stalo koja. Sutraškėjo Galiganto dantys. Guru Guru iš visos sveikatos spyrė Galigantui. Nors avėjo ne kerzus, o basutes, referentui gerokai kliuvo: Guru Guru pėda buvo ganėtinai nemaža.
- Klausyk, Guru Guru, rytoj man įstatys auksinius dantis, o tu niekada nepakilsi iki kosminių aukštumų, tavo erdvėlaivis bus areštuotas, o kelionių žurnalas sunaikintas! Niekas nesužinos apie tavo žaidimą!
Antras spyris buvo netikslus. Susinervinęs Guru Guru pataikė į jau klibančią stalo koją ir paslikas atsidūrė ant grindų šalia besivoliojančio Galiganto. Muštynės baigtos. Dabar liko kovoti protu, o protas stengėsi peržengti savo ribas, bet laiku sustojo, nes bijojo atsidurti nesvarumo būklėje. Guru Guru pakėlė Galigantą nuo parketo ir nuvedė į polikliniką. Mylėkime savo priešus iki grabo lentos!
Paaiškinimas: Guru Guru vedė Galigantą į polikliniką, kad atiduotų bandymams (prisiminęs "Trijulę iš Rūgpienių kaimo").

Žemė-2, laikas įslaptintas

LIUKSEMBURGAS IR ANTARKTIDA, KAD JUOS KUR

- A kodėl taip anksti temsta, tamsta? – paklausė Plėšrusis pingvinas.
- Todėl, seržante, kad po a-bombos sprogimo artėja radioaktyvaus sniego audra, neveiks mobilus ryšis, tik skambės Paryžiaus radijas, tiesa, to Paryžiaus, kuris yra kažkur Lietuvoje, - atsakė poliarinis leitenantas Guru Guru.
- Tai Liuksemburgo radijas jau nebe.... - sunkiai rinkdamas raides tarė pingvinas, na, tas, plėšrusis, - ... nebegroja?
- Liuksemburgo radijas – tai legenda, kuria dabar netiki niekas, kaip kvaila aiškinti, kad tai buvo vienintelis muzikinis ryšys su uždraustu vakarų kosminiu kvadrantu. Atseit, jauni astronautai slapčia įsijungdavo radijo imtuvą ir klausydavo muzikos, bet kokios, be jokio pasirinkimo, ir niekas negalėjo parašyti pašaipaus komentaro... Niekai...
- Kodėl niekas, Draveni? Aš tikiu. Kažkur net lipduką mačiau šio kultinio radijo. Tiesa, tai galėjo būti tiesiog lipdukas iš Liuksemburgo. Beje, o kas tai? Miškas, upė, kelias, jūra?
- Vade, aš ne Dravenis, - raportavo seržantas Plėšrusis pingvinas, - Liuksemburgas – tai neegzistuojantis Karalienės Mod žemės miestas.
- Taip, mane apakino sniegynai...Artėju prie šaltos pinkfloidiškos dienos, už kurios manęs tyko didelė laimė, užpuolanti, pribloškianti, skandinanti tauraus džiugesio bangose... Žinau, neišplauksiu, (ne)numirsiu iš laimės, - susigraudino Guru Guru.
Pagaliau poliarinis leitenantas ir plėšrus seržantas priėjo barjerą. Siena apstulbino matiniu ledo baltumu. Nepramušama užtvara pulsavo, it gyvatė raitėsi, kilo aukštyn, rausėsi į gruntą.
- Kaip įveikti gyvą sieną, seržante?
- Gyvą sieną gali nugalėti tik gyvas žmogus, - paaiškino Plėšrusis pingvinas, - ar tamsta tikrai gyvas – reikia atlikti testą. Gyvybės testas paprastas: pakanka tik užsimerkti, ir jeigu matysi tik tamsą, žinok, esi tik skaitmeninė kopija. Bet yra ir gera naujiena. Už neįveikiamos poliarinės sienos tavęs laukia šiek tiek tikresnis Dravenis.
Stingdančio šalčio fone, grojant šiuolaikinės civilzacijos himui "Money" (kažkur tolumoje girdėjosi ir "Money money money, abu kavalkai gerai papildė vienas kitą sukurdami kraupoką kakofoniją), Guru Guru išsitraukė jau papildytą ir užtaisytą savo ypatingąjį tušinuką ir šovė į pingviną. Tai buvo Galiganto šnipas. Seržantas bematant virto spalvotais balionėliais, kurie nuskrido ar tai į Arktiką, ar tai į Antarktiką. (Kažkas sufleruoja, jog į vieną jų nuskridęs transformavęsis pingvinas Kultūros ministerijoje draugų neras, o ras tik baltas meškas.)
Santūriai efektingai džiaugėsi Dravenis įstabiu reginiu, todėl nedelsiant pranešė ypatingą naujieną:
- Guru Guru, tavęs laukia, nesulaukia Ledo karalienė – Jos šaltybė pamilo tave.
- Perduok jai, kad atvažiuoju, o su savim atsivežu pajalniką (lituoklį, kam neaišku). Jai turėtų patikt.
Dravenis, be abejo, norėjo kiek švankesnio atsakymo, bet, prisiminęs žiniasklaidos ir fb keiksmus, atlaidžiai pastebėjo:
- Karalienė ištirps iš laimės.
Matydamas, kad Guru Guru delsia atsakyti, Dravenis pacitavo klasikės eiles:
Šaltis išrašys languos Tulpes, ramunes. Negyvuos žiemos speiguos Tujen lauk manęs.

- Ar tik ne puikioji Saliutė? – nudžiugo Guru Guru, - o aš nuvykęs Sniego raga... princesei padeklamuosiu apie raganą, kuri bėga per sniegą nepalikdama pėdų... O gal žinai, Draveni, ar ji palieka savo pėdas? Gal pasiimti (iš užburtos dėžutės) savo pėdsekį, puikųjį Tibeto mastifą?
- Ne, verčiau tikrojo seklio užsieniečio Morkos šunį Čiupk Griebk! Tik nekvieski Čipolino....
- Jis su opergrupe iš Česnakynės ir Porų mikrorajono jau pakeliui... Per vėlu...
- Karalienės Mod žemėje įvyks revoliucija... Chaosas. Visa valdžia gangsteriams! Guru Guru, paliki šaltą, nesvetingą kontinenetą, nes jau atvyko Space Bandits (Hawkwind), ir skriski į šiltą, jaukią planetą – Valakampius. Ten ramu: troleibusai nekursuoja, garlaiviai neplaukia.
- O kodėl jos toks keistas vardas - Mod? Ar ji ir madų karalienė? O vielabraukiai ar kur nors netoliese braukia per vielas?
- Kažkada žemėlapiuose Antarktida vaizduojama be ledo. Tai mįslė. Dabar visą Antarktidą dengia ledas, kurio storis kai kur siekia 4 km. Tačiau P. Reiso žemėlapyje Karalienės Mod žemės pakrantė vaizduojama be ledo. Tai dar ne viskas... Yra ir estų rašytojo Ardžio Lyveso radijo pjesė „Karalienės Mod žemė”. Režisierius Justinas Bautrėnas. Įrašyta 1975 m. Guru Guru, ar teko girdėti?
- Ne, negirdėjau... O dabar teigiamas atsakymas. Taip, dar šešioliktajame amžiuje žemėlapiuose Antarktida buvo be jokio ledo. Ar tai reiškia, kad mus kelis šimtus metų kažkas apgaudinėja? Kas?
O ir dabar Antarktidoje yra upių, urvų ir daug kitų paslapčių. Gal ji prabudo ar bent jau bunda? Hadžis Ahmetas Mudittinas Piri Bėjus arba Piris Reisas buvo osmanų admirolas, navigatorius, geografas, kartografas, kas gi jo nežino? Kiek žinau, jo laivas už K. Kolumbo pasiklydusį laivelį buvo dešimtis kartų didesnis...
Suskambo pražūties muzika, apsiverkė liūdno vaizdo riteris Donkichotas. Sužvėrėjęs K. Kolumbas su savo sėbrais galabijo indėnus.
Triumfavo godus europocentrizmas: tik mūsų gyvenimo būdas teisingas, tik mūsų Dievas tikras, ir t.t. Tiek daug įstabių žinių...
- Ir kaip man toliau gyventi, išgirdus tokius siaubingus dalykus? - sunerimo Dravenis. - Kuo greičiau pamiršti viską ir eiti skaityti kokių nors raštų. Tokių, kur daugiau tomų...

Ne Meka, be Meko, o metų nepamenam

ABSOLIUTI TIESA. IR DAR KAI KAS SVARBAUS

Guru Guru, įžengęs į savo nesunaikinamą erdvėlaivį, pasveikino virtuozišką astropilotą Molinį Tritoną, inžinierių Geležinį Slieką ir nenugalimą amazonę Išmagnetintą Rupūžę, na, o jo virtuali mylimoji Ema, kuri niekada nepaliko ir nepaliks nei kapitono, nei erdvinio kreiserio Perkūno, džiugiai paleido led zeppelin kavalką - whole lotta love.
Guru Guru, vos įžengęs, padarė, beje, rimtą pareiškimą: "Nekenčiu emoji, jie iškraipo ir susiaurina emocijų spektrą", dar jis sakė, kad labai nemėgsta hiphopo, nors kai kas jame yra tikra labai gerai.
Kontraversiški Guru Guru pasakymai buvo sutikti beglostant šaunamuosius ginklus. Ir ką dabar daryt? Dravenis buvo kiek pasimetęs. Iš kur vėl jis atsirado?
- Oooo, sena kompanija... Kaip gerai, - atsiduso kažkas Guru Guru balsu.
Bet neklystantis vidinis balsas sufleravo:
- Tavo laivas mechaninis, jame nėra jokios elektronikos, todėl nėra ir Emmos!
Visi sunerimo. Tai nebuvo Guru Guru. Kas mėgdžiojo jo balsą?
Labai paprasta suprasti įvykius paprastai: Guru Guru tai guru, o Dravenis atsiranda iš oro, kvėpuoja smogu be deguonies, vaikšto be kūno, be skeleto, ir visas kosminis (žemiškas?) peizažas tampa tik transliacija iš nenustatytos TV stoties, ir karo nėra, ir jau nereikia patyrusio dailininko, kuris nutapytų batalinę sceną...
O tuo metu tolimoj ,tolimoooooj galaktikoj... Nieko naujo nevyko... Visi vienas kitą zurdijo... (Mums nepatinka rašyti teksto svarbesnių, - apskritai, ką reiškia svarbesnių, - vietų italiku, valgykit paprastą šriftą.)
Todėl už kiekvieną niekam nežinomo rašytojo klaidą, žemėje (o kur kitur?) pakeičiamas žmogus robotu, ir situacija neatpažystamai pasikeičia, ir knygos pakeičiamos dar nenukirstais medžiais, ir ošia lapuose tikros eilės, ir Guru Guru bijojo, kad į jį gali šauti klimatiniu ciklonu...
Gali išgelbėti tik mokslo šviesa. Nuo centrinės bibliotekos sklinda tas pats(antikinis, viduramžių, naujų amžių) spindulys, jį galima pajauti, pačiupinėti ranka. Šiuolaikinė biblioteka pakeitė savo parametrus, biblioteka nori bendrauti. biblioteka - ne bukas tikrovės atspindys, ir (pagaliau!) biblioteka sudegina vampyrų akis...
Tik centre tiesa. Kaimo bibliotekos šiais laikais ištremtos į pačią pačiausią šiaurę, arba į visai nešiltus pietus (Antarktidą). Pingvinai jomis mėgavosi. Gal skaito, gal degina knygas. Kaip, nepranešama, bet kompanija BBis Į  kartą paskelbė, jog Penguin books knygos - pačios mėgstamiausios tarp pingvinų. Kas žino koks atstumas iki LRS žvaigždžių? Kas išmatavo šlovės atstumą? Reikia stebėti, kaip šoka nusirašiusios žvaigždės, jos šoka, o NASA kliedi...
Ne vienas, ir ne viena... NASA - absoliuti tiesa.

Absoliučioj tiesoj, amžinai

NAUJAMETINĖ DEGTUKŲ DĖŽUTĖ, ARBA VIRTUALUS NOJAUS LAIVAS

Guru Guru abejingai stebėjo, kaip darbininkai nuo stendo nuplėšė reklaminį plakatą – „Nuragija“. Spektaklio nebus, nes referentas Galigantas atmetė projektą. Ne formatas.
- Neverta nusiminti, Galigantas siūlo sukrečiantį performensą, kuris vadinsis įtaigiai ir paprastai – „Degtukai“, - postrigavo Dravenis.
- Ir koks bus mano vaidmuo?
- Tapsi įspūdingu fonu, stovėsi prie Kalėdinės eglutės ir visą laiką kartosi: „Vaikai, nežaiskite su degtukais“.
- Banalu...
- Tavo balsas bus keičiamas, modifikuojamas, ir kiekviena frazė skambės vis kitaip...
- O ką veiksi tu?
- Aš lėtai, įtaigiai laužysiu degtukus, ir su kiekvienu lūžiu skambės naujas akordas. Veiksmas tęsis tol, kol bus sulaužyti visi degtukai ir dėžutė liks tuščia.
- O ką darysime su degtukų dėžute?
- Ji pavirs holograma, ir vis augs, didės, plėsis, tol, kol į jos vidų bus patalpintos visų žiūrovų hologramos. Na, kaip? Sužavėtas?
- Nojaus laivas? O kas toliau?
- Tu vis kartosi tą pačią frazę, kuri bus jau nemodifikuojama, todėl greitai įkyrės ir pradės erzinti žiūrovus, o tada Galigantas su elektrošoku išjungs tave, skaudžiai, bet ne mirtinai…
- Draveni, rolė labai jau paprasta, tegul kviečia kitą aktorių.
- Branginiesi? O jei Galigantas sumokės honorarą?
- Ne, ačiū.
- O jei savo honorarą atiduosiu tau? – nepasidavė Dravenis.
Guru Guru užjaučiančiai palingavo galva.
- Nežinau, Draveni, kas verda tavo galvoje?
- Ir nesužinosi...
- O gal surenkime savo spektaklį? Pagrobkime kurėną ir plaukime į Hiperborėją ar net Tulę? Susiraskime gražią vieną naujųjų metų sutikimui kur nors prie Neso ežero ir su (virtualia, hologramine?) jo "pabaisa" praleiskime Saulėgrįžą?
Dravenis nieko neatsakė. Tylėjimas - sutikimas.
Daiktai supakuoti. Laukia nauja kelionė. Rachamaid dhachaigh!

Tarp Vilniaus bokštų ir Neso ežero, dar vis šie metai.

SU nNAUJAIS!

- Kažkodėl dar nesusiprasta sveikinti su Naujais metais anksčiau, dar vasarą, bent jau rudenį, - susimąstė Guru Guru, - reikia paskambinti Draveniui.
Brrrrrrrrrr, Drrrrrrrrrrrr, Krrrrrrrrrrrrr – tai buvo tik skambutis.
- Draveni, kaip gyveni, kaip laikaisi?
- Kaip aš laikausi, kaip gyvenu? Tai, išties, rimtas ir solidus klausimas, vertas išskirtinio dėmesio. Jei pasakysiu, kad – gerai, nuskambės banaliai, ir visiškai neatspindės mano gyvenimo panoramos. Susimąsčiau, ir kaip aš gyvenu? Kaip? Ir kodėl? Ar aš išties gyvenu? Ir kuo toliau gilinuosi į tavo klausimą, tuo daugiau išnyra minčių, klausimų ir mįslių.
- Gal tik bugi vugi gali padėti susikaupti, gal todėl, Draveni, tu vertini šį šokį, ne tango, ne tvistą, ne klasikinį valsą... Jaučiu, kad tik tu žinai atsakymus į visus klausimus.
- Kokia (ne)laukta garbė, - suabejojo Dravenis.
- Taigi išgyvenus garbę, kad nesusirgti Didybės manija, belieka tik išgerti antidotą, kitaip sakant, pereiti nuo bugio vugio prie disko, ir tuomet akyse nušvis, visi klausimai apsinuogins ir galbūt net taps atsakymais?
- Guru Guru, kaip sunku susirgus žvaigždžių liga (paskutinė stadija, nepagydoma) pereiti nuo bugio vugio prie disko, nes vietovė raižyta, be to dar užminuota antikvariniais Kašpirovskio dantimis...
- O tie dantys, be kita ko, kaip krokodilo, - atauga, taigi pro tą dantų mišką praeiti gali padėti tik Napalm Death albumas "Scum" (kelių sekundžių "dainos").
- Guru Guru, ar pameni slibino dantis, kurie atauga kareiviais, kai juos pasodini į žemę, graikų mitas. Nepamenu koks, nes esu itin susireikšminęs ir nenoriu knistis interneto šiukšlyne! Šauktukas! (!!!) Gero tau vakaro ir geros nuotaikos, kuri yra puiki, bet bus superinė, nes vos, vos nepasakiau Su Naujais metais! Nepasakiau! O aš eisiu iškiliai ilsėtis į užsienį (už sienos!) pasienyje, į sieną įkritau, o kur manęs jau laukia, nesulaukia Snieguolė meditacija? Štai taip!
- Nenustebinai... Paprastas Guru Guru (neturintis nė vieno mokinio ar pasekėjo) siunčia metalinę polkutę.... ir silkutę....
- Polka – tai kaimas! O kas valgo silkę – pseudovegetaras. O aš esu tikras, autentiškas ir nesuklastotas! Ir todėl RADIKALIAI! sveikinu VISUS reikšmingus ir bereikšmius, turčius ir skurdžius, poetus ir biurokratus, įvardintus ir vardintus, iškeiktus ir prakeiktus, šventus ir velniškai griešnus su dviem dvidešimtukais! Valio!
- Ura, tovarišči. Našol, tašči, - iš po plintuso pasigirdo kultūros referento balsas.


Vilnius, 2018 - 2019 m.

Komentarai