Pradžia / Didysis Žaidimas
 

KALBŲ ZONA. Mįslė

Kiekvieną dieną reikia manevruoti žodžiais, daug kalbėti, nes retai nusišypso sėkmė būti suprastam. Ar jūs kada nors susimąstėte, kad labai daug kalbate? Ir kodėl?

Algimantas Lyva ir Mindaugas Peleckis
2017 m. Sausio 14 d., 17:14
Skaityta: 55 k.
KALBŲ ZONA. Mįslė

Guru Guru Draveniui atsiuntė šventinį atviruką (o gal atvirutę). Jame buvo parašyta: „Būk pasveikintas, mes kasdien nykstam, bet mūsų vis daugiau. Spėk: kas mes?“

Kitą dieną, kai draugai gėrė arbatą, ir Dravenis padėkojo, ir paklausė:

- Ačiū už atviruką. Šiais virtualiais laikais – tai didžiulė pagarba. Nežinau to, kas mažėdamas - didėja? Gal tai nauja asketizmo forma: kuo mažiau kalbi, tuo daugiau tave supranta. Pažvelkime plačiau: gal atsisakydamas pasaulio gėrybių, žmogus gauna žymiai daugiau?

Ar tu, Guru Guru, atsisakei šlovės, prestižo, turto? – paklausė Dravenis.

- Kasdien vis labiau visko atsisakau...

- Vadinasi, dar neatsisakei visko, nes kiekvienai dienai yra palikta solidi atsisakymo dozė. Ir kodėl neatsisakai visko iškart?

- Nes aš dar gyvas.

- Ar tai kliūtis?

- Ne. Geram dainininkui repas po langais netrukdo.

Po antro arbatos puodelio pakalbis tapo itin keistas, bet ganėtinai įdomus. Ar tikrai?

- Guru Guru, kada pradėjai tapyti?

- Tap... ką? Ne, ne, ne, Eurovizijoje dalyvauju pirmu numeriu - mano kiečiausias, aš esu nematomas ir negirdimas.

- Ar tave mato ir girdi vaiduokliai?

- Girdi ir matais, matais...

- Guru Guru, gal tu šmėkla? Gal tau paduoti cigaretę?

- Ar tu, Draveni, esi Nėrius Pečiūra?

- Guru Guru, kaip tapti žvaigžde?

- Apie tai jau yra parašęs Nėrius Pečiūra. Aš neturiu ko pridurti. A. C. rašė, kad kiekvienas žmogus yra žvaigždė, nors, ko gero, jis nusirašė šią frazę nuo senovės mąstytojų. Bet kuriuo atveju, neįmanoma tapti tuo, kuo jau esi.

- Guru Guru, aš visada žinojau, kad tu esi žvaigždė.

- Ne, Draveni, žvaigždžių nėra, yra tik ūkai, rūkai ir miglos, be to, mes gi kosmose sukamės apie daug kitų, vis didėjančių suktukų ir patys esame spiralė, kuri iš esmės yra mažytis taškelis, neturintis nei stabilios masės, nei vienodo ilgio bangos... Tai labai jau išdidūs esame, žmogpalaikiai, manydami, kad mes kosmosui nors kiek rūpime. Kvailiai. Gerai plakė mus ir save Erazmas, neklauso jo enkomiumo žmonės, ir dar labiau kvailėja. O juk viskas labai paprasta. Viskas - tuštuma. Ir NIEKO daugiau. Nieko daryti nereikia. Viskas padaryta.

- Tuštuma - tai kvantinis laukas, Guru Guru, nereikia piktnaudžiauti Tuštuma...

- Ne, ten nėra nei lauko, nei kvantų, nei piktnaudžiavimo, ten nėra net ten ir čia, ir nė vieno iš šių žodžių.

- Sveikinu, tu įžengei į Tuštumos vartus! Eiki toliau, į sapnų pasaulius...

- Iš lėto...

Sapnuodamas savo mylimą Salą, Guru Guru vis ilgiau, tartum nejučiomis pasilikdavo joje, kol sapnas tapo realesnis už "realybę". Jis liko savo Saloje. Toks buvo jo sprendimas. Guru Guru turėjo tik vieną kanalą, kurį pasiliko ryšiui su "realybe": Dravenį.

- Ačiū, Guru Guru, - sutriko Dravenis.

- Tu sutrikai? Dravenis sutriko, triko, triko... Tu su triko? Gražus drabužis, - pagyrė Guru Guru.

- Mes nešiojame įvairius drabužius: išminčių, kvailių, teisuolių, nusikaltėlių, šventųjų ir šarlatanų... Koks tavo, Guru Guru, drabužis?

- Seni džinsai, daug pasaulio matę, sulopyti, juodi marškinėliai (suprantama, be užrašų) ir lengvas kojų apavas.

- Ar tai klumpės?

- Ja, ja, klumpen.

- Ar su klumpėm teko suklupti?

- Tokia jau jų paskirtis, gi žodis pats klampus net. Juk matai, kaip yr...

- Gal būt todėl lietuviai padarė tiek daug klaidų?

- Būt gal...

- Ar išlikti tautai padėjo klumpamojo šokis? Ir antras klausimas: (dabar taip madinga!) ar tu šoki? Jei taip - tai kokius šokius, ir ar dažnai?

- Tik polka be ragučių (ezoterinė). Jokių klumpų kojų, tai pražūtin vedantis šokis, kvepiantis smala. Jeigunt nori į viečnastį, reik papolkaut ant nedėlias. Nu vsio. Šabas.

- Labos nakties, o gal jau ryto?

- Supaisysi čia... Tamsu...

- Nepaisyki!

- Ir nepaisysiu.

- Aš jau ateinu, - įsiterpė į pokalbį miegas, ir Guru Guru užsnūdo minkštame fotelyje.

- Layla tov, boker tov. Beseder? – miegodamas bubeno Guru Guru.

Dravenis nesuprato, ką šneka snaudžiantis Guru Guru ir panoro tyliai pasišalinti... Pasitylino muziką, skambančią šalia iš didžiulių akustinių kolonėlių. Pagarsino mintis, bet visagalis miegas dar neiškeliavo į sapnų pasaulį.

- Labos nakties, - žiovavo Dravenis, - einu pasivaikščioti, po to į PC... Mąstysiu, apie mūsų pokalbį, nes tai rebusas, mįslė! Ieškosiu atsakymo, sprendimo.

Dravenis užsnūdo užrakintas pinkodu: 987654321,0. Taip! 1234567890,0 – tai pabudimo kodas. Visada yra du kodai: galia ir privilegija miegoti ramiai ir saugiai. Abu teisingi, todėl pokalbis tęsėsi, bet jau sapne.

- Kas už vartų? – paklausė Guru Guru.

- Kiti vartai... – atsakė Dravenis.

- Visvartis, eee, visraktis.

- Savivartis...

- Vava, šitas.

- Kuris veža ir išverčia tavo vardą į kitą kalbą?

- Užmerkiu abi akis. Matau kita...

- Ar matai kaip logistai (gruzčikai) krauna apelsinus, bananus, ličius, kivius...

- Arbūzus.

Apvalūs valgomi kamuoliai krito ant kojų, dužo, kvapas nuteikė maloniai, tolumoje šokinėjo beždžionės, karšta, laivas plaukia ir švilpukas kviečia šunį pietų, nors dar niekas nepusryčiavo.

- Psichodeliniai pusryčiai? – pasiteiravo Dravenis.

- Tikrai taip. Išeinu. Miegop.

- Guru Guru, tai kad tu jau miegi ypatingu miegu ir sapnuoji išskirtinius sapnus.

Skrenda žodžiai ir krenta ant žemės, ir sudužta, ir todėl kartais sunku sulaukti atsakymo, nors pašnekovas stovi šalia. O gal žodžiai pasiekia klausytoją itin sunkiai, nes jis pavargęs, ir jo tikslas ne išgirdimas, išklausymas. O kas? Apskritai kalba yra tik žodžių pamišimas. Bet kokia kalba – tai paranoja. Žmogus kalba, todėl, kad niekas jo neklauso, kad bijo savęs... Sunku, bet reikia kažkaip pavadinti šią būseną. Tinkamas žodis – mįslė.

Kas kabo virš mūsų galvų? Debesys? Dangus? Žvaigždės? Kažin... Tai sunkus ir pavojingas asteroidas – nesupratimas.

Dravenis atidžiai pažiūrėjo į laišką ir atvirutę. Nėra jokių abejonių, ir vokas, ir pašto ženklas, ir atvirutė buvo „smetoniniai“. Laiškas buvo išsiųstas iš Kauno 1938 m. balandžio 2 d.

Vilnius, 2017 m.

Komentarai