Pradžia / Didysis Žaidimas
 

ŠV. RAŠTO IR MOKSLO SINTEZĖ

Biologijos ir tikybos mokytojams. 2016 – 12 - 15 versija. Kopijavimas ir platinimas neribojamas. (I dalis)

Stasys Gliaudys
2016 m. Gruodžio 15 d., 19:10
Skaityta: 109 k.
ŠV. RAŠTO IR MOKSLO SINTEZĖ

Sukurti ar evoliucionavę? 

 „Sukurti ar evoliucionavę?“ ne prieš mokslą ar mokslininkus. Savo atkakliu triūsu būtent Jie veda žmoniją pirmyn. Bet kartais tenka pripažinti, jog pasirinktas kelias baigėsi aklaviete ir reikia pasukti kita kryptimi. Turiu omeny evoliucijos teoriją, taip ir neįrodytą eksperimentais.
     Nesidomintys mokslu tikriausiai mano, kad primityvios Charleso Darvino idėjos galutinė tiesa, tačiau objektyvi faktų analizė byloja apie žymiai sudėtingesnę realybę. Darvino ir jo pasekėjų indėlis į mokslo vystymą nenuginčijamas. Bet jo teorija tik kur kas sudėtingesnių, mums dar nesuprantamų procesų dalis.
     Visa Žemės gyvybė iš esmės dvidešimties  skirtingų amino rūgščių dėlionė.
     Gyvybė pakeitė buvusį ir palaiko dabartinį planetos veidą.
     Ar Žemės biosfera susiformavo atsitiktinai ar buvo sukurta? Evoliucija ar Dievas?
     Raidžių krūva neturi nieko bendro su prasmingu tekstu. Organinių medžiagų buljonas – toli gražu ne gyvybė. Gyvybės Byla (genomas) – tikrai ne atsitiktinė nukleotidų seka.
     Paradoksas, bet tik mokslas gali netikintiems įrodyti, jog tai, kas parašyta Šventojo Rašto Pradžios knygoje yra Tiesa.
---------   .   ----------

 

     2000 metais esu išleidęs knygą „Žemės civilizacijos kūrimas – tai žmogaus ėjimas ten, iš kur jis atėjo“. Jos naujesnė versija išėjo 2013 metais. Norėjau, ją pavadinti „Šventojo Rašto ir mokslo sintezė“ tačiau leidėjams, kaip ir daugeliui skaitytojų, matyt Biblija asocijuojasi su sveikam protui prieštaraujančiais dalykais. Tad knyga buvo pavadinta „Žmonijos kilmės paslaptys“. O gal tokio pavadinimo mano tekstas dar nebuvo vertas? Tikiuosi, kad trečias kartas nemeluos!
     Pagrindinė mano knygų mintis yra ši. Mūsų civilizacija yra dukterinė civilizacija, kitos Civilizacijos (Dievo) pasekmė. Bet viską reikėjo pradėti nuo skyriaus „Evoliucionavę ar sukurti?“
     Antra, turėjo būti ir Rojaus sodas. Nes tokias būtybes kaip mes negalima paleisti į laukinę gamtą. Žmogus, priešingai nei gyvūnai, nėra užprogramuotas konkrečiai veiklai ar gyvenimo būdui. Civilizuoto gyvenimo pavyzdžius jis turi gauti aplinkoje! Priešingu atveju jis taps „maugliu“ (kabutėse). Apie tai daug rašiau savo knygose. Galite Google surinkti „Oksana Malaja“ ir sužinosite tragišką ukrainietės mergaitės istoriją. Kelių metų vaikas augo apleistoje fermoje tarp sulaukėjusių šunų ir pats tapo šunimi.
     Jeigu žmogus galvoja, kad jis  viską žino ir supranta geriau šio teksto neskaityti, tegu gyvena sau laimingai.
     Turite pastabų, radote netikslumų, norite išsakyti priešingus argumentus - parašykite. Būsiu labai dėkingas. Stiprūs oponentai visada reikalingi.

 

Gyva atsiranda tik iš gyvo!


          
      Visa Žemės biosfera neįsivaizduojamo sudėtingumo, tikslumo ir tobulumo programa. Ji saugoma, perrašoma ir perduodama iš kartos į kartą atskirų DNR molekulių (atskirų rūšių) pavidalu.
     „Joks pasaulio mokslininkas negali pasakyti kuo skiriasi gyva materijos būsena nuo negyvos (...) ir niekas negali negyvo daikto paversti gyvu. (...) Kaip sujungti chemines medžiagas, kad jos taptų gyvos? (...) Ar tokia dėlionė Žemėje gavosi atsitiktinai (...) ar atkeliavo iš tolimojo kosmoso?“ (Brukso M. Michael Brooks. 13 protu nesuvokiamų dalykų. V., 2013. P. 96-113.)
     Viduramžiais žmonės tikėjo, kad gyvybė iš negyvos materijos susiformuoja savaime. XVII amžiuje italų gydytojas Frančeskas Redis suprato, kad vikšrai sugedusioje mėsoje apsigyvena tik tada, kai musės ten padeda kiaušinėlius. Tas pats yra ir su mikroorganizmais. Lui Pasteras įtikinamai parodė, kad sterilizuotame vandenyje, apsaugotame nuo teršalų, jokių bakterijų neatsiranda.

Gyvybės kaladėlės

     Baltymai – fermentai skatina (katalizuoja) ląstelėse užprogramuotas chemines reakcijas, todėl jos vyksta labai greitai. Baltymai - reguliatoriai jungiasi prie nukleorūgščių, kitų baltymų, tikslu pakeisti jų biologinį aktyvumą. Transportiniai baltymai per ląstelės ar organoidų membranas perneša įvairiausias medžiagas: nuo elektronų, jonų, aminorūgščių iki makromolekulių (angliavandenių, kitų baltymų). Pvz.,  baltymas hemoglobinas iš plaučių į audinius gabena deguonį. Kartu su lipidais baltymai sudaro biologines membranas. Plaukai, nagai taip pat sudaryti iš baltymų. Baltymas - hormonas insulinas reguliuoja cukraus kiekį kraujyje, o baltymas - hormonas somatotropinas – augimą. Baltymai – antikūniai (pvz., interferonas) šeimininką saugo nuo bakterijų. Baltymams oksiduojantis išsiskiria gyvybei būtina energija. Pieno kazeinas, kiaušinio baltymas – tai atsarginės medžiagos, reikalingos organizmo vystymuisi. Raumenų baltymai (aktinas ir miozinas) cheminę energiją paverčia mechanine. Judėjimui svarbūs tubulinas, flagelinas, kinezinas, dineinas ir kiti baltymai. Skonio, uoslės ir kiti receptoriai vėlgi baltymai. Neuropeptidai (pentapeptidai enkefalinai ir polipeptidai endorfinai) svarbūs reguliuojant smegenų veiklą. Daug antibiotikų (gramicidinas, valinomicinas) taip pat yra peptidai...
     Kadangi visus ląstelių struktūros ir medžiagų apykaitos niuansus įtakoja baltymai, galima drąsiai teigti, jog Žemės planetoje bet kuris gyvas organizmas tai dėlionė 20-ties pagrindinių kairiųjų aminorūgščių, sudarančių įvairiausių erdvinių struktūrų ir savybių (funkcijų) baltymus: L-glicino, L-alanino, L-valino, L-leucino, L-izoleucino, L-metionino, L-serino, L-treonino...
     Kairioji aminorūgštis yra dešiniosios veidrodinis atspindys, o dešinioji – kairiosios. Nors kairės ir dešinės rankos pirštinės arba  kairės ir dešinės pusės automobilio durelės atrodo visiškai tokios pat, tačiau konkrečioje struktūroje negali viena kitą pakeisti.
     Kairioji ir dešinioji aminorūgštis nesusijungs taip, kaip dvi kairiosios. Kairiųjų (laevo) ir dešiniųjų (dextro) optinių izomerų visos fizinės ir cheminės savybės yra vienodos, išskyrus vieną: jie šviesos poliarizacijos plokštumą suka priešingomis kryptimis. Tik L-glicinas lygus D-glicinui, o treoninas ir izoleucinas turi net po keturis skirtingus optinius izomerus. Nors dešiniųjų aminorūgščių baltymuose nerandama jų yra bakterijų sienelėse ir peptidinių antibiotikų (gramicidino, valinomicino ir aktinomicino) struktūroje.
     Ar mūsų atžvilgiu veidrodinėje Visatoje gyvybė sudaryta iš dešiniųjų aminorūgščių? Kodėl Žemėje iš kairiųjų? Šiandien į šiuos klausymus, tikriausiai, niekas argumentuotai neatsakys.
     Pastraipa iš interneto: Baltymus sudarančių aminorūgščių, kurias koduoja DNR yra 20. Tačiau šis skaičius nėra griežtai apribotas. Yra dvi aminorūgštys – selenocisteinas ir pirolizinas  – kurias irgi gali koduoti  DNR, bet jos netraukiamos į dvidešimtuką dėl savo retumo. Organizmai turi sugebėjimų „tobulinti“ savo baltymus, į juos vėliau įkomponuodami aminorūgštis, kurios nepriskiriamos pagrindiniam dvidešimtukui. Organizmai papildomas aminorūgštis naudoja specializuotiems tikslams, pvz., suformuoti ragui.
     
     Kaip iš lego žaidimų kaladėlių surenkami įvairūs daiktai, taip iš tų 20-ties išskirtinių (o žinoma jau virš pusė tūkstančio) aminorūgščių surenkami visi gyvi organizmai: žmonės, gyvūnai, augalai, grybai, vabzdžiai, bakterijos, virusai... Valgydami vieni kitus organizmai gauna savo ir savo palikuonių kūno statybai reikalingų amino rūgščių. „O visiems laukų gyvuliams, visiems padangių paukščiams ir visiems žeme ropojantiems gyvūnams, turintiems gyvybės alsavimą, daviau maistui visus žaliuosius augalus.“ (Šventasis Raštas. V., 1998. Pr 1. 30.)      
      Iš plytų galima pastatyti ir šuns būdą, ir bažnyčią. Iš abėcėlės raidžių galima sudėlioti ir kvailą, ir genialią mintį. Teptuko prisilietimais galima ir pateplioti, ir nupiešti šedevrą. Viskas priklauso nuo to, kokio lygio autorius.
     Kaip yra Lego kaladėlių surinkimo planas (paveikslas), taip yra ir kiekvieno gyvo organizmo projektas (failas, lietuviškai byla). Jis Žemėje užrašytas DNR struktūra, tiksliau keturių skirtingų azotinių bazių seka. Kol kas įprasta sakyti: keturių nukleotidų seka.


Mes sukurti pagal Dievo paveikslą ar genomą?

     Biologijos vadovėlyje XI – XII klasei parašyta: „Gyvybė yra nusakoma organizmų genomais. Kiekvienas organizmas turi savo specifinį genomą, kuriame slypi (kuris yra, aut. past.) informacija, reikalinga jo gyvybei suformuoti ir palaikyti.“ (V. Kučinskas, P. Stankevičienė. K., 2013. P. 4.)
     Daugindamiesi organizmai be išimties kopijuoja ir perduoda savo gyvybės projektą (genomą) sekančiai kartai.
     Apvaisinta kiaušialąstė vadovaudamasi savo DNR informacija pradeda dalytis ir diferencijuotis, o finale jau gali būti ir trilijonai somatinių (kūno) ląstelių sudarančių konkretų organizmą. Instrukcija padaryti širdį, instrukcija padaryti akis, instrukcija padaryti smegenis, instrukcija apibrėžianti elgesį, instrukcija pasakanti kuo maitintis, instrukcija kaip orientuotis aplinkoje (ką matyti, ką girdėti, ką užuosti ar skanauti...) – visa tai yra užrašyta keturių azotinių bazių milijonine ar milijardine seka ant fosforo rūgšties ir cukraus iš penkių anglies atomų „siūlų“ susuktų į glaudžias spirales.
     Augalo pradžia dažnai būna sėkla. Sėkla yra sudaryta iš gemalo, daigo maisto atsargų ir luobelės. Gemalas vystosi iš apvaisintos kiaušialąstės (zigotos). „Tuo tarpu Dievas duoda (...) kiekvienai sėklai savišką kūną.“ (Šventasis Raštas. V., 1998. 1Kor 15. 38.)      
     „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį: vyrą ir moterį; sukūrė juos.“ (Šventasis Raštas. Senasis ir Naujasis Testamentas. V., 1998. Pr 1. 27.) Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ar genomą? Genomas – tik XX amžiaus simbolis. Jo prasmė prašyte prašosi į Šventojo Rašto kontekstą. Joks vertėjas nei prieš du tūkstančius, nei prieš du šimtus metų kitaip negalėjo išversti. Negi Dievas pirma nupaišė save, o po to žiūrėdamas į savo paveikslą kūrė žmogų?
     Kita vertus, bet kuris genomas tai ir yra pats tiksliausias konkretaus organizmo paveikslas. Žinoma, šių „paveikslų“ mes plika akimi nepamatysime, o ir pamatę nesuprasime kas juose pavaizduota. Mūsų pojūčiai (nervų sistema) tokiems paveikslams nepritaikyti. „Įspūdinga, kad mūsų genomas yra it mozaika“ (Neandertalietis rodo mūsų tikrąjį veidą / Iliustruotasis mokslas. 2011, Nr. 3. P. 56.), – sako profesorius S. Pebas, tyrinėjantis šiuos „paveikslus“.

 

Klysta tie, kurie sako, kad genetinė informacija yra DNR struktūroje.

     
     Informacija reikalinga zigotai (didžiausio pajėgumo ląstelei) virsti žirniu, šimpanze ar žmogumi yra ne DNR struktūroje - ši informacija užrašyta DNR struktūra.
     Žymiausi pasaulio mokslininkai klydo ir klysta sakydami, kad genetinė informacija slypi DNR struktūroje, kad prisiminimai saugomi smegenyse. Informacija nėra konkreti medžiaga, kurią būtų galima sandėliuoti. Informacija neturi vieno pavidalo, o turi jų begalę. Informacija užrašoma viena ar kita struktūra, tiksliau bet kuo.
     Norėdami perteikti savo mintis kitiems (regintiems) mes jas dėliojame iš raidžių! Savo mintis galime užrašyti lietuviškomis, rusiškomis, angliškomis... raidėmis, kinų ar egiptiečių hieroglifais. Savo mintis galime užrašyti Brailio raštu, t. yra iškiliais taškais storo popieriaus lape. Toks informacijos perdavimo būdas skirtas akliesiems, skaitantiems pirštais (lietimu). Arba taškų ir brūkšnių (trumpų ir ilgų impulsų) seka - Morzės abėcėle.
     Savo mintis galime užrašyti patefono plokštelės mikronelygumais, kristalų arba DNR struktūra. Jei galėtume - net galaktikomis. Nuo to mūsų mintys nepasikeis. Tik vienu atveju informacija bus geriau prieinama vieniems, kitu - kitiems.
     Savo mintis galime perduoti kalba (skirtingais oro virpesiais), arba gestais ir mimika (skirtais kurtiesiems), įvairaus ilgio elektromagnetinėmis bangomis... Savo mintis galime perduoti net tam, kuris yra ir aklas, ir kurčias! Pabandykite savarankiškai sugalvoti kaip?
     Matote informacija (mintis, žodis, projektas, failas) neturi vieno pavidalo. Informacija nėra paslaptinga medžiaga, kurią galima būtų kur nors sandėliuoti. Niekas smegenyse nerado minčių todėl, kad informacija kaupiama ne smegenyse, bet smegenimis, tiksliau kintančiais smegenų baltymais.
     Niekas ir DNR struktūroje neras informacijos, nes ji pati yra informacija, o ne „genetinės informacijos apie organizmą saugykla“. (V. Kučinskas. Tu ir tavo genai. K., 1998. P. 10.)
     Ląstelėje gyvybės failas yra užrašytas keturiomis skirtingomis azotinėm-is bazėm-is arba nukleotidų-ais! Tačiau nė viename nukleotide jokios informacijos nėra - kaip nėra informacijos raidėse. Informacija užrašoma raidėmis, azotinėmis bazėmis, patefono plokštelės mikronelygumais...
     Bet kurio organizmo projektą (genomą) galima sėkmingai užrašyti keturiomis skirtingomis raidėmis, keturiais skirtingais skaičiais ar bet kuriais kitais keturiais skirtingais ženklais. Tik ne DNR pavidale jų informacija nebus suprantama ląstelei. Be to vietoj plika akimi nematomos DNR gautume 428 tomų, turinčių po 1000 puslapių, enciklopediją. Tokių enciklopedijų, ir net po du komplektus, yra bet kurioje iš 100 trilijonų mikroskopinėje žmogaus kūno ląstelėje. Beje, per vidutinės trukmės žmogaus gyvenimą ši enciklopedija stulbinančiu tikslumu nukopijuojama apie 10 000 000 000 000 000 kartų.
     Įmanomas ir priešingas veiksmas: bet kurios knygos turinį ar plokštelės melodiją galima išsaugoti DNR molekule (ne molekulėje). Kitaip tariant pagal vieną ar kitą loginę sistemą bet kurį skaitmeninį failą galima paversti DNR failu, t. yra DVD ar standaus disko informaciją užrašyti azotinių bazių seka. Šiandien tai ilgai trunkantis ir brangus procesas, bet žinant kaip viskas sparčiai tobulėja... Gal būt ne už kalnų diena, kai muzika, kino filmai ar moksliniai pranešimai... bus užrašomi DNR struktūra. Tokios technologijos pranašumas: kompaktiškumas ir informacijos išsaugojimo ilgaamžiškumas. Palyginimui atminties kaupimo tankis MB/mm3: standžiojo disko – 1500, DNR – 2287500000. DNR nesuiro kauluose, kurie pragulėjo žemėje tūkstančius metų.
     Taigi informacija apie gyvybę gali būti užrašyta pvz., A, T, G, C raidėmis, o mokyklinio vadovėlio turinys nukleotidais.  


Mintis neturi nieko bendro su atsitiktine raidžių ar nukleotidų seka!!
     
     Bet jeigu knygą sukarpysite į atskiras raides ir jas sušluosite į krūvą, jeigu DNR padalinsite į atskirus nukleotidus ir juos sumaišysite, o patefono plokštelę susmulkinsite – tai nebeliks teksto minčių, bus sunaikintas gyvybės failas, niekada neišgirsite plokštelės muzikos ar eilėraščio įrašo. Mintis neturi nieko bendro su atsitiktine raidžių rikiuote, o gyvybės failas su atsitiktine nukleotidų seka.
     Lyginant atsitiktinai susintetintą DNR (be prasmingos informacijos), lytinės ląstelės DNR ar DNR atliekančią standžiojo disko funkciją tik specialistas pastebės skirtumus. Taip yra todėl, kad esmė ne pati DNR, o ta informacija, kuri ja užrašyta. Lygiai taip pat atsitiktinė raidžių (ženklų) rikiuotė tik panaši į knygos tekstą, tačiau jinai neturi jokios prasmės.
      Stebuklas ne nukleotidai, ne įvairiausios raidės ar kiti ženklai, bet jais užrašytos mintys. Ne patefono plokštelė - o jos mikronelygumais įrašyta melodija. Ne organinių medžiagų buljonas, o pagal gyvybės bylą (failą) iš aminorūgščių surinktas organizmas.
     Nuo ko priklauso teksto tobulumas, tiksliau jo informacinė vertė? Tikrai, ne nuo raidžių išvaizdos, dydžio ar kiekio, bet nuo to, kas tomis raidėmis užrašyta.  Raidės gali būti net auksinės, o mintys užrašytos jomis  - lėkštos ir kvailos. Analogiški tekstai (failai) yra tiek mūsų, tiek kitų gyvų organizmų genomai, užrašyti keturių skirtingų azotinių bazių seka. Genomo lygis nepriklauso nuo to kokiomis bazių poromis jis užrašytas ir kiek jų tame genome yra, o nuo to kas jomis parašyta.

 

Gyvybė buvo Jo žodyje


     Evangelijos pagal Joną prologe parašyta: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą. (...) Visa per jį atsirado, (...). Jame buvo gyvybė“... (Šventasis Raštas. V., 1998. Jn 1. 1 - 4.) Ženklas „žodis“ reiškia ir mintį, ir informaciją. Po pamokslo dažnai sakoma: „tai buvo Dievo žodis“.
     Neturėdama reikiamos informacijos (Dievo žodžio) lytinė ląstelė nepastatys naujo organizmo. Nėra žodžio – nebus ir kūno!! Orkestras be natų nepagros naujo kūrinio.
     Reikėjo 50 metų mokytis ir mąstyti, kad vieną dieną suvoktum, jog pasakymas  „Tas Žodis buvo pas Dievą, Jame buvo gyvybė“ gali byloti tikrus praeities įvykius.
     Mokslinė pasaulėžiūra teigia priešingai. Ji sako, kad pirma iš organinių medžiagų atsitiktinai susidarė kūnas, o mintis atsirado vėliau, kad visa gyvybė (t. tarpe ir žmogus) evoliucionavo, kitaip tariant „susilipdė“ atsitiktinai, be Kūrėjo informacijos, be žodžių sudarančių mintį. Aiškinama, kad tai vyko palaipsniui ir labai labai ilgai, tačiau be Projekto ir Tikslo.
     Prieš gerą tūkstantį metų iki hebrajams pradėjus rašyti Bibliją (maždaug prieš 5000 metų) šumerai jau rašė ant molinių lentelių. Tų senovinių „puslapių“ išliko tūkstančiai. Nors lentelių dantiraščio tekstai parašyti senai mirusia kalba jie po truputi perskaitomi. Jų turinys atskleidžia, kad šumerai žinojo ir neabejojo, jog visa gyvybė, tame tarpe ir žmogus, buvo sukurti. „Šumerų filosofai sukūrė doktriną, kuri tapo dogma visuose Artimuosiuose Rytuose, - doktriną apie kuriamąją dieviško žodžio galią.“(Samuel Noah Kramer. Istorija prasideda Šumere. V., 2015. P.103.)
 
Ar meluoja Šventasis Raštas, ar vis tik klysta šiuolaikinis mokslas???

     Dėl atsakymo lentoje užrašau trumpą savo mintį. Pvz., „Žemė yra apvali“. Pagalvokite kur yra informacija?... Po to įsivaizduokite, kad nuimu visas 13-ka raidžių ir susidedu į maišą. Raidės liko, bet mano minties maiše tikrai nėra! Maiše minties nėra todėl, kad informacija nebuvo raidėse, ji buvo užrašyta raidėmis. Viskas prasidėjo nuo mano minties, kurią materializavau lietuviškomis raidėmis.
     Dabar imituokime evoliucinį scenarijų: tą pačią mintį iš tų pačių 13-os raidžių pabandykime sudėti aklai. Kokie mūsų šansai tai padaryti galima paskaičiuoti: kad paimsime būtent „Ž“ – tikimybė yra 1 iš 13-os, bet kad po to paimsime „e“ – tikimybė 1 iš (13 x 12), kad iš karto sudėsime „Žem“ tikimybė 1 iš (13 x 12 x 11). Kad traukdami raides atsitiktinai iš karto sudėliosime „Žemė yra apvali“ - tikimybė viena iš (13 x 12 x 11 x 10 x 9 x 8 x 3/7 x 2/6 x 5 x 4 x 3 x 2 x 1). Tai mums turėtų pavykti atlikus vieną milijardą ir 37,8368 milijonus bandymų!! Bet, tai bus tik viena trumputė mintis atsitiktinai sudėta iš tam tikslui paruoštų raidžių. Ar tokiu principu verta rašyti mokslinį darbą, romaną, eilėraštį..? Taip kurti niekam net į galvą neateina, tačiau gyvų būtybių gausybę, įvairenybę ir tobulybę daug kas laiko atsitiktinių įvykių sekomis.
    Gyvybės byla yra DNR spiralės. Jos mintis (instrukcija, programa) užrašyta keturiais skirtingais nukleotidais: adeninu, timinu, guaninu ir citozinu. Kokia tikimybė, kad kokios nors rūšies programa susidėliojo atsitiktinai? Matematiškai: viena iš 4-ių pakeltu x-tuoju laipsniu, kur x - nukleotidų skaičius DNR grandinėse. Ikso reikšmės dažnai siekia milijardus!!! Tai ne trylikos raidžių sakinukas.
     Pvz., „žmogaus genomas – tai 3,3 x 109 (3,3 milijardų) azotinių bazių porų („skersinukų“). Palyginimui žirnio (Pisum sativum) – 5 x 109.“ (Rančelis V. Genetika. V., 2000. P. 127.) Martynas Yčas savo knygoje Apie biologiją pateikia tokią genomų statistiką milijardais azotinių bazių porų: paukščių - 1,2; žinduolių – 3,2; aštuonkojų - 4,4; svirplių – 5,7; varlių - 6,2. Šiuo atžvilgiu rekordininkai dvikvėpės žuvys: 111,7 (Kaunas. 1994. P. 83.) ir aukštesnieji augalai. Žmogaus genomas informacijos kiekio požiūriu tikrai nėra išskirtinis. Į 4-tą pakeltą x-uoju laipsniu įstatę tik ką minėtas ikso reikšmes gautume skaičius, kurių dydis mūsų protui nesuvokiamas.
     Kaip matote gyvybės sukūrimą neigiantys žmonės yra dar labiau tikintys. Tik jie tiki ne Dievu (Protu), bet Evoliucija (Atsitiktinumu).
     Kiek Žemėje yra gyvybės bylų (failų)? Mūsų planetoje gyvų organizmų rūšių skirtingais duomenimis gali būti nuo 2 iki 100 milijonų. Spėjama, jog žinduolių surasta 98%, paukščių 96%, roplių 80%, žuvų 72%, varliagyvių 45%, moliuskų 43%, vėžiagyvių 31%, vabzdžių 20%, voragyvių 17%.
     Virusus sudaro tik DNR arba RNR ir keletas baltymų todėl ne visi juos linkę laikyti gyvais organizmais. Tačiau patekę į augalų ar gyvūnų ląsteles jie tampa labai aktyvūs. Ląstelėje virusas nusimeta savo apsauginį apvalkalą ir skverbiasi į branduolį. Jo tikslas pasinaudojus ląstelės mechanizmais organizuoti savo genomų ir juos saugančių baltymų gamybą. Kai okupuota ląstelė nusilps ji virusus paleis į aplinką. (Pvz., šiuo metu nuo ŽIV viruso kasmet miršta apie 1,8 milijonai žmonių).
        Ir nors kiekvieną gyvenimo akimirką susiduriame su didingais Dievo darbais, tačiau pasaulietinėse mokyklose per biologijos pamokas vaikams aiškiname evoliucijos teoriją.
     Dievo kūrybos nebuvo, nes yra DNR - tolygu pasakymui: minties nėra, nes yra raidės. Gali būti tik priešingai: yra raidės, bet nėra minties. Atsitiktinė raidžių rikiuotė neturi nieko bendro su prasminga informacija. Genetinis kodas akivaizdžiai byloja apie Kūrėją, užrašiusį Žemės planetos Gyvybės Projektą keturiomis azotinėmis bazėmis!!
     Ne be pagrindo Tarybų Sąjungoje po antro pasaulinio karo vyko arši kova prieš genetiką. Tai, kad viskas iš anksto nulemta (be galo tiksliai suplanuota) visiškai nesiderino su marksizmo – leninizmo ideologų teiginiais apie savaiminį vystymasi nuo paprasčiausio iki vis sudėtingesnio ir tobulesnio.
Genetinis kodas nepaaiškina gyvybės kilmės. Priešingai, jo atradimas užduoda klausymą į kurį šių dienų mokslas neturi atsakymo. Kaip atsirado ši tobula instrukcija, kurios dėka padaromi ne lėlės ar robotai, o gyvi sutvėrimai. Jie tinkamose sąlygose auga, veisia tokius pat kaip jie, galiausiai miršta dar net ne visiškai susidėvėję. DNR pavidalu gautą gyvybės ir mirties programą instinktyviai naudoja ir sekančioms kartoms perduoda jų palikuonys. Jeigu kažkuri gyvybės programa kitoms kartoms neperduodama - Žemėje išnyksta dar viena rūšis.       
„Norėdamas paneigti Dievo buvimą, privalai turėti milžinišką išmanymą,“ (Šri Šri Ravi Šankaras. Švenčiant meilę. V., 2011. P. 151.) tačiau to pasiekęs nematysi prasmės įrodinėti, kad Jo nėra.
   
          
Kuo užrašyta Gyvybės Byla (Failas)


     To, kas lemia organizmo išvaizdą (fenotipą), funkcijas ir pokyčius nuo gimimo iki mirties (ontogenezę), ieškojimui buvo mestos didžiulės lėšos ir talentingiausių mokslininkų pajėgos. Teisingai ieškota medžiagos, pasižyminčios stabilumu ir kopijuojančia sinteze. Pradžioje manyta, jog tai bus koks nors baltymas. Kad tai dviejų grandinių (gijų) polimeras - dezoksiribonukleino rūgštis (DNR) - visiems buvo staigmena! 1944 metais eksperimentiškai pagrįsta, kad būtent DNR  yra organizmų požymių paveldimumo pagrindas. Erdvinę DNR molekulės struktūrą 1953 m. nustatė J. Watson ir F. Crick. DNR yra ląstelių branduoliuose, mitochondrijose  ir chloroplastuose.
     Įdomu, kad tokios medžiagos egzistavimą maždaug prieš 150 metų numatė ir evoliucijos teorijos tėvas Charlesas Darvinas. Mokslininkas spėjo, jog kūno ląstelėse turėtų būti paveldimų dalelių (gemulų) saugančių informaciją, kaip turėtų formuotis viena ar kita kūno dalis.
     Abi DNR grandinės sudarytos iš daugybės nukleotidų (monomerų) sekos ir dėl kompaktiškumo susuktos į glaudžią spiralę. Nukleotidas tai fosforo rūgšties, cukraus ir azotinės bazės junginys. Grandinių „stuburas“ per visą DNR ilgį vienodas: tai fosforo rūgšties ir cukraus iš penkių anglies atomų (dezoksiribozės) girlianda. Tačiau prie kiekvienos cukraus molekulės yra prisijungusi gana sudėtinga azotinė bazė. Ji būna keturių rūšių ir lemia nukleotido pavadinimą. Struktūrinės biochemijos vadovėlyje taip parašyta: angliavandenio – fosfato karkasas su šonuose esančiomis heterociklinėmis bazėmis prikabintomis prie kiekvieno angliavandenio žiedo.
     Noriu atkreipti dėmesį į internete esantį Vinco Andriušio straipsnį „Gyvybės Žemėje kilmė“, jo pradžioje labai daug klaidų apibūdinant genetinę medžiagą. Ląstelės – gyvybės „atomai“, tačiau jos ne „vienos ir tos pačios“, o be galo įvairios! Pvz., raumenų, smegenų (neuronai), kraujo, skrandžio... Visos gyvos būtybės pagal jas sudarančių ląstelių tipą skirstomos į prokariotus ir eukariotus...
     Nuklidai – cheminio elemento atomai, kurių branduoliai skiriasi protonų arba neutronų skaičiumi. Tuo tarpu DNR sudaryta iš nukleotidų! DNR (nukleotidą) sudarantis cukrus ne riboza, o dezoksiribozė (D-deoksiribozė). Panašiai vadinamas RNR cukrus – ribozė (D-ribozė). DNR informaciją tik saugo ir daugina, ji baltymų sintezėje nedalyvauja – tai atlieka RNR. Apie nukleotidų prisitvirtinimą prie to, kas įeina į jų pačių sudėtį, visiškas nonsensas. Manau, jog prieš bandymą atsakyti į klausymą kaip atsirado gyvybė reikia atsakyti kas yra gyvybė.
     Abi DNR gijas (kaip ir vandens molekules) riša  azotinių bazių vandenilinės jungtys. Viena vandenilinė jungtis labai silpna, bet kai jų yra tūkstančiai... Taigi, vienos grandinės azotinės bazės jungiasi su kitos grandinės azotinėmis bazėmis ir vienodais tarpais sudaro daugybę jungčių („skersinukų“).
     Todėl DNR piešiama kaip begalinės spiralinės kopėčios. „Kopėčių skersinukai“ tai minėtų keturių skirtingų azotinių bazių (adenino - timino arba guanino – citozino, sutrumpintai A -  T ir G – C arba T – A ir C - G) poros.
     Pagrindinis DNR molekulės matas – azotinių bazių pora (bp) – vienas „kopėčių skersinukas“. Kilobazė (kb) – tai 1000 bp ir megabazė – tai 1000 kb arba 106 bp, milijonas skersinukų. Šis matas atitinka raidžių skaičių knygoje ir atspindi turimos informacijos kiekį, bet ne kokybę. „Kopėčių turėklai“ – iš fosforo rūgšties ir cukraus.  
     Azotinės bazės nesijungia bet kaip  -  A tik su T, o G tik su C. Dėl nekintančios nukleotidų poravimosi tvarkos, kai DNR grandinės atsiskiria, pirmoji grandinė visada atgamins antrąją, o antroji - pirmąją. Tokiu principu visa Gyvybės informacija idealiai kopijuojama ir dauginama. Vietoj vienos DNR (vieno projekto) atsiranda lygiai tokios pat dvi DNR – du identiški failai turintys po vieną „seną“ grandinę. Taip užtikrinamas gyvybės tęstinumas. Visa informacija apie kiekvieną gyvybės formą perduodama sekančiai kartai.
     Tačiau kaip formuojant konkretų baltymą (polipeptidą) reikalingą amino rūgštį „užsako“ (koduoja) nukleotidų seka jeigu skirtingų nukleotidų (azotinių bazių) yra tik keturios (A; T; C; G), o pagrindinių aminorūgščių – dvidešimt??
     1954 metais G. Gamovas, M. Yčas (išeivių iš Lietuvos sūnus) ir A. Ričas suprato, kad tokiu atveju vieną aminorūgštį turi koduoti trijų nukleotidų derinys. Dviejų nukleotidų kombinacijų, sudarančių tik šešiolika (42) skirtingų ženklų, neužtektų. Tuo tarpu trijų nukleotidų kombinacijomis (kai jų yra keturios rūšys) galima gauti net 64 (43) skirtingus ženklus. Pvz., CTA; TCA; ATG... Matote paprastą, bet genialų sprendimą, kaip iš kelių ženklų galima gauti turtingą abėcėlę.
     Vilniaus universiteto docentas Dobilas Kirvelis 1994 metais Lietuvoje pristatydamas Martyno Yčo knygą „Apie biologiją“ parašė, jog pastarasis su kolegomis „sugalvojo biologinio genetinio kodo tripletus.“ (P. 3.) Deja, šią unikalią abėcėlę išrado ne mokslininkai. Reikėjo sakyti, kad šie vyrai suprasto Jo (Atsitiktinumo - Gamtos arba Kūrėjo - Dievo) raštą.
     Trijų nukleotidų derinį, „pastatantį“ reikiamą aminorūgštį į jai skirtą baltymo vietą genetikai pavadino kodonu, nukleotidų seką, informuojančią apie vieno baltymo struktūrą ir funkcijas – genu, o patį genetinį kodą -  tripletiniu. Vieną geną sudaro nuo kelių tūkstančių iki kelių milijonų nukleotidų.
     Konkretų geną paprastai koduoja arba viena, arba kita DNR grandinė, bet ir šiai taisyklei yra išimčių. Ne visa geno azotinių bazių seka perrašoma (transkribuojama) į RNR, o dar mažesnė jos dalis koduoja aminorūgštis. Pvz., žmogaus distrofino gene yra net 79 egzonai. Egzonai tai koduojančios azotinių bazių sekos, atskirtos intronų - nekoduojančių DNR sekų. Yra žmogaus genų (histono, interferono) kurie intronų neturi.
     „Genome daug genų kartojasi dešimtis, šimtus ar net tūkstančius kartų. Šiuo atžvilgiu genai skirstomi į unikaliuosius ir kartotinius. Iš 100 000 bendro žmogaus genų sąrašo unikaliųjų genų (kurie nesikartoja) yra apie 64%, palyginimui drozofilos – 70%. Tai genai, koduojantys tokius fermentus, kurių ląstelei reikia nedaug, todėl pakanka vienos matricos.“ (Rančelis V. Genetika. V. 2000. P. 130.)                         
 
     Žmogaus genų lokalizavimui chromosomose, jų pirminės struktūros ir funkcijų nustatymui pasaulyje buvo skirtos milijardinės lėšos. 1990 pradėjus užrašinėti (skenuoti) žmogaus genomą darbas buvo baigtas tik 2000 balandį.
     Iš tikrųjų šį raštą suprasti nėra lengva, nes iš 64 tripletų (Dievo raidžių) ne 20 bet 61 koduoja amino rūgštis. Pvz., leuciną, seriną ir argininą užsako net 6 skirtingi kodonai. Dėl tokių neapibrėžtumų mokslininkai pyktelėjo ir genetinį kodą apibūdino išsigimusiu. Įsivaizduokite raštą, kur garsą „a“ reikštų šeši skirtingi ženklai, „m“ – trys ir pan. Tik dvi amino rūgštis, koduoja vieninteliai tripletai: tai metioninas, kurį užsako tik ATG bei triptofanas, kurį užsako tik TGG.
     Tik trys kodonai TAA, TAG ir TGA jokių aminorūgščių „neužsako“. Tai pabaigos (terminacijos) kodonai skelbiantys, kad baltymo sintezė baigta. Tuo jie skiriasi nuo pradžios (iniciacijos)  kodonų, kurie be savo pirmos funkcijos dar koduoja ir aminorūgštis. Prokariotų ir eukarijotų baltymų pradžios kodonai truputi skiriasi, nors pagrindinis ATG (ką tik minėtas kaip koduojantis metioniną) yra tas pats.
     Mokslininkai sako, jog genomas „lyg“, „tarytum“, „kaip“ raštas.  Iš tikrųjų DNR yra tikrų tikriausias Raštas! Tai Gyvybės Biblija (Byla), tik parašyta ne mums įprastais ženklais, o keturiomis skirtingomis azotinėmis bazėmis! Vyrauja nesąmoningas požiūris, jog raštas ten, kur yra raidės. Tačiau tai tik vienas iš begalės informacijos užrašymo variantų, jis nepatogus, kai informacijos yra labai labai daug.
     Ne veltui Lietuvių kalba yra labai sena, nes jos kaip „Biblija“ skambantis ženklas (raktas) „Byla“ rakina analogišką informacijos sankaupą (skrynią).
     Kiekviena chromosoma su joje esančiais genais ir juos skiriančiais tripletais yra atskiras Gyvybės Knygos skyrius. Visą Gyvybės Knygą, vadinamą Genomu, sudaro pilnas informacijos komplektas, reikalingas padaryti vieną ar kitą gyvybės formą. „Genetinis kodas, kaip ir mūsų raštas, pilnas visokiausių ženklų. (...) Jo sandarą, matyt, galima palyginti su knygos turiniu. Yra labai svarbūs skyriai, po to smulkesni, dar smulkesni...“ (Rančelis V. Genetika. V. 2000. P. 62.) Ši Knyga turi išskirtinę savybę – Ji galintis daugintis.
     Nors bet kuri DNR nukleotidų lygmenyje iš pažiūros labai paprasta ir monotoniška, tačiau ji yra unikali ir be galo sudėtinga instrukcija, kaip padaryti vieną ar kitą gyvą sutvėrimą.  Analogiškai, knygos vertę lemia ne raidžių seka ir kiekis, bet jomis užrašytos mintys.
     Atsitiktine tvarka jungdami nukleotidus mes DNR molekulei nesuteiksime jokios minties. Juo labiau tai nebus failas apie gyvybės sukūrimą. Lygiai taip pat neparašysime prasmingo teksto aklai dėliodami raides arba neišsaugosime dainos bet kaip nuliedami patefono plokštelę.
     Genomo azotinių bazių sekos fragmentas (genas) „užsako“ amino rūgščių seką, o amino rūgščių seka lemia baltymo struktūrą ir funkcijas. Tačiau svarbiausia, kad tik Dievo sukurtas baltymas atliks gyvybiškai svarbias užduotis. Chemikams nesunku ištirpinti amino rūgštis ir sujungti jas peptidinėmis jungtimis. Tačiau „atsitiktinis baltymas“ nebus gyvas.
     Pvz., baltymą hemoglobiną sudaro 150 amino rūgščių seka. Žinant, kad visa Žemės gyvybė sudėliota iš 20 skirtingų aminorūgščių galima paskaičiuoti kokia buvo tikimybė hemoglobinui atsirasti atsitiktinai. 1/20 x 1/20 x 1/20 – toks šansas, kad iš eilės teisingai susidėlios trys lego kaladėles. Kad šešios – tik viena iš 64 milijonų! Galimybė laimėti nacionalinėje Jungtinės Karalystės loterijoje prilygsta vienam iš 14 milijonų.
     Taigi kiek reiktų bandymų, kad be dieviškų žinių iš karto surinktume 150 amino rūgščių gyvo baltymo seką? Teoriškai: 20 pakeltas 150 laoipsniu!! O kiek reiktų laiko, kad įvyktų toks sėkmingas atsitiktinumas?
     Tarkime, kad per minutę galima surinkti vieną 150 amino rūgščių sekos versiją. Mūsų Visatai yra beveik 14 trilijonų (14 000 000 000 000) metų. Juos dauginkime iš 366 dienų, 24 valandų ir 60 minučių. Suapvalintas atsakymas 7,4 x 1000 000 000 000 000 000.
     Jeigu pirmą atsakymą padalinsime iš antro matysime kiek kartų mūsų Visata gali iš naujo gimti ir vėl pasiekti dabartinę būseną kol atsitiktinai sudėliosime vieną gyvą baltymą. Gauto skaičiaus 4,4 x 20-ties pakeltu 135 laipsniu dydį irgi neįmanoma suvokti. Net jeigu hemoglobino aminorūgščių seką bandytų atsitiktinai sudėlioti visi šiuo metų Žemėje gyvenantys žmonės (7,16 milijardai, ir tai darytų dieną naktį be jokios pertraukos) šio skaičiaus sumažėjimas mums, paprastiems mirtingiesiems, neturėtų jokios reikšmės.
     Gal būt tokiu būdu galima gauti krūvą kitų, dar vertingesnių kūrinių? Tačiau bet kurio prasmingo teksto atsitiktinio susidėliojimo tikimybė yra ta pati: tai naudojama abėcėlė, pakelta kūrinio raidžių skaičiaus laipsniu. Taigi, su kiekvienu rašomosios mašinėlės klavišo paspaudimu šansas aklai parašyti ką nors protingo mažėja tiek kartų, kiek vartosime klaviatūros raidžių. Rašant taisyklingai lietuviškai 32 kartus! Ne plius 32. Pvz., sakinio (minties) iš 8 – 12 žodžių (sakykime 46 raidžių) atsitiktinio gavimo tikimybė yra viena iš 32-jų pakeltu 46-uoju laipsniu!
     Bet tai dar ne viskas, juk evoliucijos teorija „stovi ant dviejų kojų“: kintamumo ir atrankos. Todėl prie atsitiktinio susidėliojimo laiko dar reiktų pridėti ir pokyčių naudingumo išbandymo laiką.
     Šie protu nesuvokiami dydžiai akivaizdžiai byloja, jog mūsų Visata begalę kartų per jauna, kad atsitiktinumo dėka amino rūgščių sriuboje bent kartą susiformuotų vienas gyvas baltymas. Be DNR jis antrą kartą praktiškai niekada nesusidėlios. Bet vienas gyvas baltymas toli gražu ne ląstelė, kurioje gali būti keli tūkstančių skirtingų baltymų. O viena ląstelė tai ne daugialąstis organizmas, priklausantis n-tajai ekosistemai.


Gyvybės struktūra

 

     Ląstelėje baltymus sintetina ribosomos. Iš jų išeinantis aminorūgščių „traukinukas“ vadinamas baltymo pirmine struktūra. Tokio pavidalo baltymas dar nėra gyvas ir laikomas  denatūruotu. Tik susisukęs į tretinę arba ketvirtinę struktūrą jis atliks savo gyvybines funkcijas. Eksperimentai parodė, kad iš pirminės struktūros tretinė per 10-1 – 10-3 sekundės gali susiformuoti savaime. „Jeigu baltymo molekulė savo tretinės struktūros formavimo metu pereitų visas galimas konformacijas (erdvinės struktūros pokyčius aut. past.), tai polipeptidui, sudarytam iš 100 aminorūgščių, teisingai susisukti prireikėtų 10-imt pakeltu 87-uoju laipsniu metų.“ (Citata iš struktūrinės biochemijos vadovėlio internetinės versijos).
     Kad baltymas teisingai susisuktų pirmiausia turi būti ypatinga (dieviška) aminorūgščių seka. Pvz., jeigu minėto baltymo hemoglobino molekulėje viena glutamo rūgštis bus pakeista valinu žmogus susirgs pjautuvine anemija.  
      Atkreipkite dėmesį, kad dėl vienų ar kitų priežasčių įsivėlusi geno (nukleotidų sekos) klaida žmogui davė ne evoliucinį šansą tobulėti, bet sunkią ligą. Atsitiktinės mutacijos - šiandieninės biologijos (ginančios ne Šv. Raštą, bet evoliucijos teoriją) pagrindas (šventasis gralis). Tačiau jeigu aš imčiau aklai kaitalioti šio teksto raides - tai jį tik gadinčiau.
     Evoliucijos teorija nesudėtinga, liaudžiai „suprantama“, neigianti aukštesnio Proto įtaką mums ir pasauliui, sukurianti iliuziją, jog mes visatos viešpačiai (bamba).
     Gyvas baltymas gali būti sudarytas iš vienos polipeptidinės grandinės su tik jam būdinga tretine struktūra. Pvz., mioglobinas – raumens audinio baltymas, hidrolitiniai fermentai: lizocimas, pepsinas, tripsinas.
     Daug baltymų yra sudaryti iš kelių polipeptidinių grandinių, sujungtų nekovalentiniais ryšiais (kai atomų jungtys neturi bendrų elektronų porų). Tokie baltymai vadinami oligomeriniais ir apibūdinami kaip turintys ketvirtinę struktūrą. Įdomu tai, kad polipeptidai, įeinantys į oligomerinių baltymų sudėtį, nepraranda savo tretinės struktūros. Taisyklingam baltymų monomerų susijungimui į oligomerus padeda molekuliniai šaperonai, priklausantys dar vienai neseniai atrastai baltymų šeimai.
     Būtina pridurti, kad besiformuojantis baltymas pirmiausia susilanksto tik į jam būdingą antrinę struktūrą. Superantrinės struktūros pavyzdžiai vadinami motyvais. Yra motyvas identiškas senovės Graikijos ir Amerikos audinių bei keramikos raštui. (Kadangi mūsų civilizacija kartoja praeities  kartų pasiekimus panašūs sutapimai yra žmonijos tolimos praeities aidas. Autoriaus nuomonė.)
    
     

      
Bandymai sukurti gyvybę


     Tikslu įrodyti, kad gyvybė gali atsirasti atsitiktinai maždaug prieš 70 metų buvo pradėti daryti sekantys eksperimentai. Sterilioje kolboje imituodavo pirmykštę Žemės atmosferą. Į ją pripildavo amoniako, metano, vandenilio, vandens ir sandariai uždarydavo. Po savaitės nuolatinės elektros iškrovos apie du procentai metane buvusios anglies virsdavo aminorūgštimis.
     Bandymų rezultatai iš karto tapo pasauline sensacija, o vėliau biologijos vadovėlių klasika. Tačiau jeigu gyvą organizmą prilyginti pastatui, tai darydami minėtą eksperimentą mokslininkai gavo tik plytų. Be to pusė iš jų gyvybei lipdyti netiko, nes buvo dešiniosios. Norint iš plytų pastatyti kažką didingo dar reikia gero architekto, projekto ir statybininko. Formuojantis gyvam organizmui projektas yra DNR. Ja (ne joje) yra tiksliai užrašyta kur ir kokią plytą padėti. Statybininkas – ląstelė, o Architektas..? Šiandien daug įtakingų žmonių apie Jį nenori nieko girdėti. Kūrinys neigia savo Kūrėją.
          Pasak Niujorko universiteto chemijos profesoriaus Roberto Shapiro, per ką tik minėtą eksperimentą aminorūgštys susidarė taip pat atsitiktinai, kaip susidarytų trumpi žodžiai chaotiškai spaudant rašomosios mašinėlės klavišus. Tačiau tai nereiškia, kad toliau susidėlios visas Hamleto tekstas. Šitaip gauti visą pjesę nėra jokios vilties. Net jei kiekvienas Žemės materijos atomas būtų rašomoji mašinėlė, berianti tekstą be paliovos pastaruosius keturis su puse milijardo metų.
     Ir dar, jeigu archainė Žemės atmosfera yra minėtų dujų mišinys, jeigu žaibas - elektros kibirkštis, o senovės jūra – inde esantis vanduo, tai kas yra mokslininkas padaręs Šv. Raštui prieštaraujančias išvadas?
     Ką apie atsitiktinį gyvybės atsiradimą gali pasakyti evoliucijos šalininkai? Pvz., knygoje „Paskutinės pasaulio paslaptys“ rašoma: „Kas paskatino negyvų organinių molekulių vystymąsi į ląsteles - elementariausius visų gyvų organizmų struktūrinius vienetus? Šiandien mokslininkai laikosi nuomonės, kad aminorūgštys, gal būt veikiamos karščio, pirmapradėje sriuboje susijungė į grandines. Šios grandinės savo ruožtu suformavo rutuliukus, apgaubtus plonos membranos, kuri greičiausiai priminė tai, ką dabar vadiname ląstelių membrana. Membranos gal būt galėjo reguliuoti medžiagų patekimą į vidų ir jų pašalinimą – kitaip tariant buvo atsakingos už metabolizmą. Galiausiai atsirado priemonių, kurių pagalba ankstyvosios gyvybės formos galėjo daugintis perduodamos savo biochemines savybes palikuonims.“ (V., 2009. P. 309.)
     Visų pirma: „tokių priemonių atsiradimas“ šiame kontekste įgauna stebuklo prasmę.
     Antra: nėra elementarios (paprastos) ląstelės, egzistuojančios atskiru, savarankišku organizmu. Ląstelė – ne organinių medžiagų mišinio lašelis. Plačiau apie tai rasite toliau.
     Trečia: atsitiktinė aminorūgščių grandinė nėra gyvas baltymas, kaip atsitiktinė raidžių rikiuotė nėra prasmingas tekstas.
     Ketvirta: nors ir teisinga amino rūgščių grandinė susidėliotų - tai dar nebūtų gyvas baltymas. Tik susisukęs į tretinę arba ketvirtinę struktūrą baltymas galėtų atlikti savo gyvybinę funkciją. Šioje vietoje prasideda užburtas ratas. Kadangi baltymų erdvinės struktūros nulemtos didelio skaičiaus silpnųjų sąveikų jos labai jautrios aplinkos veiksniams: pH, joninės jėgos ar temperatūros svyravimams. Net vieno vandenilinio ryšio, elektrostatinės ar hidrofobinės sąveikos suardymas gali būti biologinio aktyvumo praradimo priežastimi. Todėl gyvas baltymas negali nei susiformuoti, nei išlikti bet kur. Jeigu aplinkos sąlygos jo atžvilgiu agresyvios jis turi būti patikimai apsaugotas, kaip ekstremofilinių gyvybės formų ląstelėse.
     Štai kaip piešiama Žemė prieš 4 mlrd. metų kai joje atsirado pirmoji gyvybė. Ugnikalnių išsiveržimų gausa. Nėra apsauginio ozono sluoksnio, todėl ultravioletiniai saulės spinduliai ardo vandenilio turinčias molekules. Atmosferą nuodija amoniakas ir metanas. Krinta rūgščių lietus, formuojantis beveik verdančius vandenynus...
     Apie mokslo paklydimą išpranašauta Biblijoje. „3Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, susivadins sau mokytojų krūvą, kad tie dūzgentų ausyse (kitur versta: kad tie pataikautų jų ausims – aut. past.); 4jie nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms.“ (Šventasis Raštas. V., 1998. 2Tim 4.)
     „2008 m. JAV daugybėje kino teatrų buvo rodomas Beno Steino filmas „Ištremtieji. Mąstyti draudžiama.“ Jame pasakojama, apie tris mokslininkus, išdrįsusius abejoti, kad visa Žemės gyvybė kilo iš vienaląsčio organizmo. Jų atrasti įrodymai liudija protingą sumanymą. Už tokias erezijas mokslininkai buvo atleisti iš darbo ir pateko į juodąjį sąrašą. Beje, jie atskirai tyrė evoliucijos teorijos neatitikimus ir tai darė ne dėl savo religinių įsitikinimų, o tik natūralaus smalsumo vedini.
     Akademinės aukštuomenės nenorą girdėti diskusijų, prieštaraujančių Darvino teorijai, filmo kūrėjai palygino su apsitvėrimu Berlyno siena. Reklamuojama akademinė laisvė anapus sienos negalioja. Mokslininkai abejojantys evoliucine dogma (tyliai vadinama bendruoju susitarimu) rizikuoja atsidurti kitoje barikadų pusėje. Ten jie praras teisę publikuotis ir negaus savo tyrimams pinigų. Tai nepastebimos, tačiau labai veiksmingos priemonės nepageidautinam požiūriui slopinti.
     Kas pasikeistų jeigu mokslas pripažintų, kad yra Kūrėjas? Dabar mokslas tiria, kaip viskas susikūrė. Tuomet mokslas aiškintų, kaip viskas buvo sukurta. Sunkiausia būtų susitaikyti su mintimi, jog lyginant su Juo (ar Jais) mes labai mažai žinome, suprantame ir mokame. Šiandien, kai Dievo buvimas oficialiai paneigtas, mes kuriame savo elgesio normas, taisykles ir įstatymus. Mažai kas reikalauja laikytis Jo patarimų, nurodymų, paliepimų. Nors už tai mums pažadėtas amžinas gyvenimas Jo karalystėje. Tuo pažadu nedaug kas betiki.
     Jeigu egzistuoja PROTAS, kuris daug ką tvarko, reiškia pasaulis yra saugesnis ir tikslingesnis.

 

Truputis istorijos

     Darvino mokslo ilgai nenorėta pripažinti. 1925 m. JAV Tenesio valstijoje buvo priimtas nutarimas, vadintas Batlerio aktu (Butler Act). Jame pasakyta, kad įstatymą pažeis mokytojas ar dėstytojas jeigu skelbs teorijas, neigiančias žmogaus dieviškąjį sukūrimą ir aiškins, kad žmogus kilo iš žemesniųjų gyvūnų. Šis aktas pripažintas antikonstituciniu tik 1967 m.
     XXI amžiuje kreacionizmo – evoliucionizmo švytuoklė pakrypo į kitą pusę. Kreacionizmas – idealistinė samprata teigianti, kad organizmų įvairovę Žemėje sukūrė Dievas. 2007 m. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja priėmė 1580-ąją rezoliuciją, raginančią ES šalyse nepritarti kreacionistinių idėjų skleidimui bet kurioje disciplinoje, išskyrus religiją. (Pagal G. Tamulaičio Mokslas su prieskoniais. V., 2015. P. 183-184.)
     Šiandien koledžuose ir universitetuose dėstoma taip, kad studentai neregėtais mastais traukiasi nuo tikėjimo.
     „Mums nepavyko jaunuomenei perduoti tvirto tikėjimo pagrindo, kurio šaknys būtų tiek gilios ir tvirtos, kad jie atlaikytų pasaulio išpuolius. Negi niekam neatrodo ironiška, kad Vakarams išleidus tiek milijardų dolerių krikščioniško jaunimo ugdytojams, jaunuomenei skirtoms tarnystėms, krikščioniškai žiniasklaidai ir krikščioniškos muzikos renginiams, gimė jaunųjų krikščionių karta, kuri paklausta beveik nieko negali pasakyti apie savo tikėjimą ir Bibliją. (...) Jie pažeidžiami, neišmano Biblijos (ypač Senojo Testamento) ir nepasirengę atlaikyti akademinio ir socialinio spaudimo, kurį patiria aukštosiose mokyklose. O kalbant visiškai atvirai, tai, užuot parengę savo sūnus ir dukteris pirmiesiems metams universitete, mes juos dažnai išleidžiame nesėkmei. Arba mes nesuvokiame sunkumų su kuriais jie susiduria, arba ignoruojame jų užduodamus sunkius klausimus, tarsi jų nė nebūtų.“ (Thomas B. Tribelhorn. Mano dėstytojas teigia: Biblija yra mitas. V., 2014. P. 82.)
     Tomas Tribelhornas yra St.Petersburgo teologijos seminarijos dekanas ir doktorantūros studijų programos vadovas. Jis turi krikščionybės ir judaizmo mokslų daktaro laipsnius. Jo kredo Colino Browno, parašiusio „Filosofija ir krikščionių tikėjimas“, žodžiai: „tikėjimas, kai tikima nepaisant faktų, - nieko vertas. (...) Jei pasirodytų, jog tvirto pagrindo tikėti tuo, ką Dievas padarė ir pasakė, nėra, tikėjimas būtų tuščias ir bergždžias.“ (Downers Grove IL: Inter – Varsity., 1979. P. 284.)
     Kadangi seminarijų dėstytojai rimtai nestudijuoja pasaulietinių mokslų, todėl negali argumentuotai atsakyti į eilės mokslininkų pasisakymus, nukreiptus prieš tikėjimą. O „priešą“ kurį nori „nugalėti“ privalai pažinti. Nesvarbu, ar tai būtų kolorado vabalas, ar krepšinio komanda, ar oponentas, turintis kitokią pasaulėžiūrą. Žinoma, „niekas nereikalauja, kad paprastas krikščionis išsiaiškintų visus argumentus. Bet juk kur nors kas nors tai turi padaryti tikėjimo labui.“ (Colin Brown. „Filosofija ir krikščionių tikėjimas“. Downers Grove IL: Inter – Varsity., 1979. P. 284.)


I dalies pabaiga

Komentarai