Pradžia / Didysis Žaidimas
 

Todėl, Jėzus Kristus - visatos Kūrėjas!

Kaip būtų galima Jėzaus Kristaus dieviškumą susieti su nemedžiaginiu visatos matmeniu?

Henrikas Pupelis
2016 m. Liepos 14 d., 15:34
Skaityta: 388 k.
Todėl, Jėzus Kristus - visatos Kūrėjas!

Galbūt krikščioniui toks klausimo formulavimas  pasirodys absurdiškas, nes bendrame krikščioniško mokymo kontekste  dėl Jėzaus Kristaus dieviškumo jokių abejonių nebepalikta. Kita vertus, šis  mokymas siekia tolimą istoriją, aprėpiančią  žmonijos dvasinę patirtį bei yra labai plačios teologinės apimties, todėl ne kiekvienam lengvai suprantamas. Juolab, jog į krikščionišką mokymą  yra įsiliejusi ir tam tikra Vakarų filosofija. (Beje, už  metaforą, jog Kristus yra šviesa iš šviesos, krikščionys turėtų  dėkoti graikų filosofams).

Tačiau krikščionybė kaip ir kita iš judaizmo kilusi religija (t.y., islamas), turi išskirtinį bruožą iš visų kitų pasaulio religijų, - tai kosmologinė antgamtinė Dievo, visatos Kūrėjo samprata. Žvelgiant į religijos ir mokslo galimą sąlytį, mus labiausiai turėtų dominti antgamtiškumo aspektas nes šiandieninio  mokslo dėka prie jo  galima realiai prisiliesti. Taip galima padaryti  netik nuosekliai dėliojant mokslinius faktus,  bet ir žvelgiant į mokslininkų sukurtus tam tikrus prietaisus bei naujausias informacijos perdavimo priemones. Taigi galbūt bus įdomu jei iš šiandieninių mokslo žinių apie visatą bei žmogų perspektyvos,  pabandysime  pažvelgti į pačią  dieviškumo sampratą, o po to ir į Jėzaus Kristaus Asmenį.

Kalbant apie antgamtiškumą ir gamtamokslį vienas iš raktinių žodžių yra informacija. Jeigu moksle kalbama apie informaciją, tai reiškia, kad  yra paliečiamas dalykas, kuris neapibrėžiamas jokiais fizikos dėsniais. (Išsamiau apie tai straipsnyje, „Į kur plečiasi Visata? Ketvirtas Visatos matmuo“.  Paskelbta Radikaliai. lt).  Tačiau fizikos dėsniais apibrėžiama informacijos nešėja, t.y. – medžiaga (materija). Mokslui aiškinantis  medžiaginį mikropasaulį, informacija buvo suprantama kaip   nemedžiaginės kilmės.  Kad apie ją būtų galima kažką pasakyti mokslo žinių kontekste, informacija buvo sutapatinta su medžiaga ir traktuojama kaip medžiagos savybė (tiesa, nors mūsų nagrinėjamos esmės tai nekeičia, tačiau moksle neapibrėžiami dalykai yra traktuojami ir kitaip: pvz., tam, kad būtų galima  paaiškinti elektrinių krūvių pasikeitimą realiose dalelėse, panaudojama virtualaus fotono sąvoką, t.y., kalbama apie dalelę, kurios medžiaginėje tikrovėje nėra).

Tad  ir mes, informacijos neturime traktuoti  kaip kažkokios medžiagos raidos pasekmės. Atvirkščiai, informaciją turime suprasti kaip tam tikrą pirminę nemechanistinę  priežastį, nuo  kurios  priklauso subatominių dalelių elgesys, galintis nulemti medžiagos būvį bei jos struktūrines  savybes ir galiausiai – organinę medžiagą bei iš jos sekusią gyvybę. Taigi informacijos negalime absoliučiai sutapatinti su medžiaga bei jos  kvantine prigimtimi, ta prasme, tarsi tie abu dalykai būtų neatskiriami ir kažkuris neturėtų prioriteto kito atžvilgiu. Praeitame šimtmetyje fizikos mokslui postulatiškai išsprendus fotonų  pasikeitimo informacija neprarandant laiko reiškinį (sieties reiškinį), radikaliam  ateizmui  buvo mestas iššūkis. Tam tikrose filosofijose buvo įrodinėjama, jog materija nėra jau tokia „gaivališkai akla“ kaip kad teigė ateistai, o turi išankstinį protingumą nulėmusį gyvybės atsiradimą. Minėtos filosofijos savo pagrindine esme nepranoko ateistinės koncepcijos, kuri teigė, jog visa sukuria materija. Naujosios  filosofijos ištrynė antgamtiškumo  kaip pirminio Intelekto religinę bei filosofinę  sampratą ir sukėlė modernių  religijų bangą – meldimąsi medžiagai arba kitaip tariant, - gamtai (laikantis nuoseklumo,  prieiname neišvengiamos išvados, jog  žmogus šioje religijoje meldžiasi pats sau, nes jei visa sukuria medžiaga, tai žmogaus sąmonė yra pati aukščiausia tos medžiagos raidos pakopa).

Taigi, į paminėtus dalykus pažvelkime šiek tiek plačiau bei atraskime ar turi kokią nors tikrovišką prasmę pirmieji archainio žmogaus dvasiniai ieškojimai, jo bandymai atskleisti pasaulio tvarką bei apibrėžti savo santykį su ja.

Informacijos sąvoka mokslą stumia į tam tikrą aklavietę: viena vertus, mokslas gali kompetentingai kalbėti tik apie medžiagą   bei jos sąveikos jėgas, o kita vertus, norėdamas visus tuos dalykus nuosekliai apjungti, mokslas priverstas kalbėti ir apie nemedžiaginę tikrovę. Akibrokštas čia tas, kad jei mikropasaulio tam tikro reiškinio aiškinimui informacija priskiriama pačiai medžiagai  kaip jų bendra vienovė, tai  stebint visatą arba bandant paaiškinti žmogaus sąmonę plačiąją prasme, tokia lygiavertė vienovė nebeišlaiko kritikos. Laikantis prielaidos, jog  medžiaga ir informacija sudaro lygiavertę vienovę ir kartu  panagrinėjus kaip tokia vienovė  apjungia ir gali apspręsti   visatos medžiagos globalų elgesį, galiausiai iškyla neišsprendžiamas uždavinys:  Tam, kad  toks holograminis paaiškinimas būtų nuosekliai įkomponuotas į mokslui pažįstamą visatą, turime atmesti vieną iš esminių visatos  paaiškinimo pagrindų – eksperimentais patvirtintą medžiagos raidos teoriją, nes holograminis principas prieštarauja visatos dinamiškumui ir iš to išplaukiančiai medžiaginei  įvairovei, įskaitant ir mums žinomą gyvybę. Dar daugiau, visata net nebūtų atsiradusi, nes  singuliarume tvyrotų neišardoma  „superenergijos“ ir informacijos vienovė.  Taigi čia išvada tegali būti vienintelė; jei jau visata egzistuoja tokia koką nūdienoje pažįstame, tai informacija egzistavo anksčiau nei singuliarunas ir yra prioritetinė singuliarumo atžvilgiu. Savo pagrindine esme, ši išvada suponuoja žmonijos religinių ir filosofinių ieškojimų esmę  Kaip pamatysime vėliau,  informacijos prioritetas medžiagos atžvilgiu, nūdienoje daugiau nebegali būti ginčijamas.

Taigi, holograminės visatos idėja atitinka sąlyginai siaurą mokslo žinių kontekstą, t.y., jos mokslinis pagrindas telieka eksperimentiškai  patvirtintas faktas,  kuris konstatuoja  dalelių tarpusavio pasikeitimą informacija neprarandant laiko. Kita vertus, šiuo  faktu pagrįsta holograminė visatos idėja  labai praplečia informacijos sampratą.

Apie holograminę visatos idėją ypač būtina pakalbėti ir tuo aspektu, kuriame paliečiamas žmogaus sąmonės klausimas. Šis klausimas charakterizuoja visų nūdienos pseudomokslų bendrą bruožą, - tai bandymas medžiagos kvantine prigimtimi išsamiai paaiškinti sąmonę. Arba kitaip tariant, sąmonę besąlygiškai bandyti tapatinti su fiziniu pasauliu.  Kaip žinoma, medžiaginio (mechanistinio) sąmonės veikimo aiškinimo pradininkas yra  filosofas Demokritas. Taigi čia, minčiai bei visiems dvasiniams procesams cirkuliuoti būtina medžiaginė terpė. Nors šiandieniniai mechanistinio sąmonės veikimo šalininkai nebeteigia, kad sąmonę galima  paaiškinti vien tik  atomų dėka, tačiau pati aiškinimo esmė nepasikeitė, -  vietoje sąlyginai didžiulių atomų, nuo sąmonės neatsiejamai minties cirkuliacijai paaiškinti, pasirinkta ženkliai mažesnė dalelė - šviesa (t.y., elementarioji dalelė  fotonas arba kvantas, kuris yra medžiagos elektromagnetinės sąveikos pernešėjas). Todėl populiariausias žodis „paaiškinantis“ sąmonės veikimą, žmogaus minčių prigimtį bei jų dėka vykstančius visus dvasinius procesus tapo  žodis energija.  Tačiau  išmanesniems mechanistinio aiškinimo šalininkams užkliūna labai esmingas prieštaravimas – fotonui galioja fizikos dėsniai, o minčiai ne. Todėl šie aiškintojai  remiasi faktu, jog išnaudodamas dalelių sietį, mokslas sugeba perduoti informaciją didesniu nei šviesos greičiu. Kaip žinoma, mokslininkai tokią užduotį gali įgyvendinti  manipuliuodami dalelėmis, kurios apibrėžiamos fizikos dėsniais  bei fizikinėmis konstantomis. Todėl pastangos besąlygiškai tapatinti sąmonę  ir fizinį  pasaulį bei kartu  įtilpti į fizikos dėsnius pasitelkiant  sieties reiškinį, tariamai medžiaginei (kvantinei) minčiai paaiškinti, problemos  moksliškai  neišsprendžia.

Apibendrinkime klausimą: kodėl nuo sąmonės neatsiejamų minčių mechaniistinis aiškinimas prasilenkia su mokslu?
Pagrindinis dalykas tas, kad mintis neturi nieko bendra su fizikos dėsniais bei konstantomis.  Tad moksle  nesunkiai apibrėžiama medžiaginė žmogaus dalis, bet mintis ne. Todėl, nors mintis gali būti traktuojama kaip neatsiejama nuo medžiaginių smegenų veiklos, tačiau moksle, nuo medžiagos mintis  atskirta labai aiškiai.  O pseudomoksle,  atvirkščiai – mintis nuo medžiagos neatskiriama ir traktuojama kaip medžiaginė (kvantinė). Taigi pseudomokslas savo aiškinime nekalbėdamas  apie nemedžiaginę tikrovę (antgamtiškumą) tarsi nori išlaikyti mokslinį rangą ir  neprieštarauti medžiagą tyrinėjančiam gamtamoksliui, kita vertus, prieštaravimas akivaizdus, – tai eklektiškas sieties reiškinio sutapatinimas su žmogaus sąmone.

(Tiesa, mums kalbant apie mintį, nėra būtina ypatingai gilintis į fizikos mokslo žinias, kadangi mechanistinis sąmonės veikimo principas nuvainikuojamas žymiai paprasčiau - geležine logika:  Jei mintis cirkuliuoja šviesos dėka, tai kaip tuomet žmogus savo vaizduotėje gali sugebėti sukurti visatos, kaip baliono  vaizdą? Juk tam, kad sąmonėje tokį vaizdą galima būtų  išvysti, mintis turi  išsikelti už šviesa apibrėžiamos visatos ribų. Tad kaip mintis tai galėtų padaryti, jei už visatos ribų šviesą neegzistuoja).

Taigi kaip paminėtus mokslo dalykus galėtume sugretinti su krikščioniška Dievo samprata bei religine mąstysena,?
Ogi labai elementariai. Kadangi  fizikos moksle   visos gamtos jėgos neatsiejamos nuo medžiagos ir priklauso prie mokslo apibrėžiamų, o informacija bei žmogaus mintis  prie  apibrėžiamų nepriklauso,  tai tokius dalykus sugretinant su  religine terminologija, galima teigti, jog mokslinė informacijos sąvoka yra religinės Dievo, antgamtinės jėgos, Būties, pirminio Intelekto ir pan. sinonimas. Tačiau tai nereiškia, jog tokia analogija bandome apibrėžti Dievą, - tai būtų visiškas absurdas nes kaip žinoma, judėjiškos kilmės religijose Dievo samprata siejama ne tik su antgamtine jėga, bet ir su teigiamomis žmogaus dvasinėmis savybėmis.  Kita vertus,  gretinant mokslo ir religijos sritis, Dievas gali būti suprantamas  kaip gamtinę tikrovę veikianti nemedžiaginė  pirmapradė abstrakti jėga. Todėl  visiškai rimtai galime kalbėti apie Dievo tam tikrą kūrybinį aspektą bei žmogaus ryšį su Juo nemedžiaginės minties dėka. Plačiau pasiaiškinus informacijos kaip antgamtiškumo sampratą, visus judėjiškos kilmės religijose žinomus  „stebuklus“ (antgamtinius reiškinius),  galime  vertinti kaip  pirminės Informacijos sukeltas medžiagines pasekmes, kurios  skirtos  žmogaus tikėjimo Dievu sutvirtinimui (o kartu ir žmogaus santykio su Dievu pagilinimui).

Gali kilti klausimas: Ar  gali žmogus užmegzti ryšį su Dievu jei jo sąmonė nėra pajėgi pranokti medžiaginės tikrovės?  Žinoma, kad negali. Juk pirminė sąlyga, kad būtų galima tokį ryšį užmegzti yra būtinybė žmogaus sąmonėje  sukurti ne tik medžiaginės, bet ir nemedžiaginės tikrovių vaizdinius. Priešingu atveju apsiribojama medžiaginiu pasauliu bei religiniu santykiu su ta medžiaga. Tačiau tai nereiškia, jog negalimas   atvirkštinis variantas:  Dievas gali užmegzti santykį su žmogumi nepriklausomai nuo jo turimų sąmonės vaizdinių ar įsitikinimų. Krikščioniškos religijos istorijoje žinoma daugybė  tokių atvejų kai  žmogus palieka savo bedievystę  ar paties susikurtą dievą (arba dievus), įvairiausią  jį žalojantį  dvasinį gyvenimą  ir atsiverčia,  pripažindamas Jėzaus Kristaus Asmenį kaip tikrą Žmogų, ir tikrą Dievą.

Kaip žinoma, Kristus yra vienas iš trijų Asmenų, kuriais krikščionys geba paaiškinti vienatinį Dievą. Kalbant apie Kristų vien tik socialinės raidos  plotmėje ir keliant klausimą kas būtų jei žmonija gyventų Kristaus mokymu bei Jo gyvu pavyzdžiu, - tai atsakymas aiškus: žmonija pasiektų aukščiausią ir daugiau žmogiškais santykiais nebeapibrėžiamą dvasingumo pakopą, todėl nebeturėtų jokių tarpusavio konfliktų. Tad tokiu aspektu,  kad Kristaus Asmuo  pranoksta žmonijos realias dvasines galimybes  siekiant bendro Gėrio, galima teigti, jog  Jis atitinka žmonijos ilgai brandintą šventybės sąvoką ir todėl  yra Dievas.
Tačiau mums tokio atsakymo neužtenka nes į žmogiškąjį Dievo Asmenį  norime pažvelgti iš  gamtamokslio  žinių pozicijos.

Taigi kodėl mes turime manyti, jog  Jėzus Kristus nebuvo tik žmogus – pranašas, o yra Dievas – visatos Kūrėjas? Juk iš aptartos antgamtiškumo sampratos akivaizdu, jog žmogus be savo medžiaginio kūno turi ir gamtinę tikrovę pranokstantį  dėmenį. Darant šio dėmens  paralelę  su mokslui žinoma informacijos sąvoka, su jos prioritetu medžiagai, būtų logiška teigti, kad žmogus savo minties dėka galbūt dalyvauja  visatos medžiagos kūrime.  Ar  tikrai taip galėtų būti?

Tam, kad pabandytume atsakyti į šį platų  klausimą, pirmiausiai  turime  pažvelgti  į  dar prieš Kristų buvusios civilizuotos  žmonijos pasaulėžiūrą. Jos esmę nesunku atskleisti raktinio žodžio  visa  dėka. Senovės Tolimuosiuose ir Artimuosiuose  Rytuose bei  Europoje, buvo laikomasi tvirtos nuostatos, jog gamtinis  ir antgamtinis pasauliai  yra visa  (Visata, Vienis ir pan.).  Nors  graikų filosofai skyrė matomą (trūnųjį) ir nematomą pasaulius (tikroves), tačiau visa atsiranda (prasideda) netgi iš platoniškų  idėjų bei aristoteliško pirminio Intelekto. (Nors pats Aristotelis kalba apie „pirminį judintoją, kuris nėra  judinamas“. Beje, iš senovės Tolimųjų Rytų ir kitų  filosofijų, nejudėjimo aspektas prisimenamas ir nūdienos  pseudomoksluose,  juose  tapatinant sąmonę su singuliarumu bei  dalelės, ir bangos dualumu. Čia galiausiai prieinama išvados jeigu visa yra judėjimas, tai ir sąmonė tėra judėjimo pasekmė. Taip pakartojama ankstesnė materialistinio ateizmo koncepcija, kurioje nematerialus, antgamtinis dėmuo neįžvelgiamas).  Taigi, nepaisant vėlesnių žmonijos pastangų kalbėti apie atskirą nemedžiaginį (nematomą) pasaulį, žmogus savo pasaulėžiūroje, nepajėgia apibrėžti prioritetų ir  galiausiai  tie pasauliai yra  suprantami kaip visa. Todėl Kūrėjas sukūręs visa (medžiagą), bet pats netapatinamas su  visa, esmingai neįžvelgiamas. Pasaulėžiūros be Kūrėjo galutinis rezultatas religinėje plotmėje – tai santykis su medžiaga bei iš to išplaukiantys įvairūs prietarai.  O labai radikaliose religijose - tai dar ir baimė turėti fizinių kontaktų su tariamai žemesnio dvasinio lygmens žmogumi.  Įdomiausia tai, jog netgi visuotinai religingi senovės žydai, kurie vieninteliai turėjo Dievo kaip visa Kūrėjo sampratą, savo tarpusavio santykiuose laikėsi neprisilietimo prie „nešvarių“ žmonių tradicijos. Nors žydų  „neprisilietimo“ tradiciją žymėjo jų santykio su Dievu tam tikrus griežtus  epizodus, tačiau tuose epizoduose labai lengva įžvelgti ir medžiaginį prioritetą dvasios atžvilgiu. Taigi, nepaisant žydų pranašų teiginių, jog žmogus iš  Dievo yra gavęs dvasią, kuri po žmogaus mirties grįžta atgal pas Dievą,   dvasinis  prioritetas  medžiagos  atžvilgiu nebuvo aiškiai pabrėžiamas.

Kristus visos  žmonijos atžvilgiu padaro nesuvokiamą proveržį – senąjį pasaulėvaizdį bei žmonių  pasaulėžiūrą  apverčia aukštyn kojom !     

Kad toks dalykas buvo neįmanomas to meto žmogui byloja ir tai, jog netgi praėjus  dvejiems  tūkstančiams  metų  po Kristaus, žmogaus protas vis dar nepajėgia  suvokti pasaulėvaizdžio, kuriame išryškintas dvasinis – mintinis  prioritetas visa atžvilgiu.  Vis dar yra teigiama bei naujai  „atrandama“,  kad visa yra Būties,  Dievo, Vienio, Absoliuto ir pan. sinonimas, žmogaus sąmonė besąlygiškai tapatinama su fiziniu pasauliu, dvasiniai procesai „vyksta“ įvairių energijų dėka,  ir t.t. (Beje, sąmonės tapatinimui su šviesa, galbūt turėjo įtakos krikščioniška dvasinės šviesos metafora).

Tačiau nūdienoje žinoma, jog šviesa, t.y., fotonas (kvantas, medžiaga) gimsta bei gali egzistuoti tik judėjimo dėka.  Taip pat žinoma,, kad  fotonų judėjimą apsprendžia informacija, kuri pati  nors  ir nėra judėjimas, tačiau  turi prioritetą medžiagos atžvilgiu, t.y., kaip visa atžvilgiu. (Judėjimo  aspektu buvo teisūs tie  filosofai, kurie teigė, jog pats Dievas nėra judėjimas). Tad dabar visi paminėti dalykai nuosekliai atskleidžia  objektyvią tikrovę bei stoja į realiai funkcionuojančio   eiliškumo vietas -   žmogaus sąmonė turi nemedžiaginę priklausomybę nuo pirminės Informacijos. Taip  išryškėja hierarchinis principas: pirmapradė Informacija sukuria    antrinę informaciją bei jos nešėją, t.y., žmogaus sąmonės ir kūno vienovę.  Bet žmogiškoje  vienovėje,  sąmonė turi prioritetą savo medžiaginio kūno atžvilgiu. Čia dar kartą galima prisiminti nemokslišką sąmonės ir medžiagos tapatinimą neišskiriant kuriamojo nemedžiaginio prioriteto. Taigi kas dar paaiškėja jei sąmonę besąlygiškai bandome sutapatinti  su šviesa?  Ogi paaiškėja stulbinamai paradoksalus dalykas. Kadangi tokiame tapatinimo  modelyje nėra nemedžiaginio dėmens, t.y.,  žmogaus dvasinio dėmens kaip tikrovės pažinimo nemedžiaginio  instrumento,  tai tik šviesos dėka galintis pažinti medžiaginį pasaulį, žmogus negalėtų  prisiliesti prie dvasinių - mintinių procesų ir todėl  turėtų  paskęsti dvasinėje tamsoje (žmogaus laimei, realybėje toks modelis  neveikia ir dėl to  taip nėra).  Kaip žinome, tikrovėje veikia hierarchinis nemedžiaginio dvasinio – mintinio prioriteto principas, kuriuo pasinaudojama   sukuriant įvairius  prietaisus. (Tokio principo dėka  yra  galimybė įvairiomis žmogaus fizinio kūno pokyčių tyrimo techninėmis  priemonėmis, atskleisti nemedžiaginį sąmonės  procesą, pvz., melo detektorius fiksuoja žmogaus kūno pokyčius kaip jo tam tikrų minčių pasekmes, arba tam tikri prietaisai gali fiksuoti kūno spinduliuotės pokyčius priklausomus nuo žmogaus dvasinės būsenos).   

Tad iš kur apie tokio hierarchinio principo esmių esmę galėjo žinoti Jėzus Kristus jei to meto medžiagos  pažinimas šiandieninių mokslo žinių  atžvilgiu buvo niekinis?

Kristus savo mokiniams sako: „Jei jūs turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelis, tai galėtumėte kalnus kilnoti.“ (Analogiškos esmės ištarų Kristaus mokyme yra daug ir jos visos teigia dvasinį prioritetą medžiagai). Šią Kristaus ištarą   sugretinus su mūsų aptartais dalykais, galima pasakyti taip: jei žmogaus savo minties dėka, nors maža procentine dalimi sugebėtų apsijungti su  pirmaprade Informacija, tai kartu sugebėtų padaryti ir akivaizdų  poveikį  didžiuliams medžiagos dariniams. Bet žmogiškoji tikrovė šiandieną tokia, kad jis to padaryti  negali, nors ir žino, kad prioritetinė  informacinė realybė egzistuoja. (Kodėl tokių dalykų žmogus negali įgyvendinti, atsako judėjiškos kilmės religijos. Tiesa, kaip jau matėme iš pateiktų pavyzdžių, žmogus savo minties dėką gali apspręsti  savo kūno medžiaginį būvį).

Taigi čia peršasi nuosekli išvada:

Kristus visa savo esybe teigė  dvasinį prioritetą medžiagai, t.y., gamtamoksline terminologija tariant, - teigė informacinį prioritetą, kurį mokslo dėka galima  atrasti  tik šiandieną.  Kadangi  tokių žinių nebuvo įmanoma  gauti  iš žmonijos  patirties, tai gali reikšti tik viena – Jo sąmonėje šios žinios  buvo iš anksto. O tam, kad tokie dalykai galėtų būti tikroviški,  Kristaus  sąmonėje   turėjo būti viena ir ta pati pirmapradė Informacija. Todėl tokį Informacijos  ir Kristaus sąmonės susitapatinimą galima traktuoti  kaip vieną ir tą patį dalyką. Įvertinus tai, kad pirmapradė  Informacija  yra prioritetinė medžiagos atžvilgiu ir todėl  valdo visus  medžiaginius būvius bei struktūras, galima teigti, jog   Jėzus  Kristus, nors yra  tikras Žmogus, tačiau sąmonės susitapatinimo su pirmaprade Informacija  dėka, kartu Jis,  ir visatos Kūrėjas.

Tačiau,  priėję šios išvados, jos mes negalime suabsoliutinti ir pateikti kaip kažkokį labai svarų indėlį į krikščioniško mokymo bendrą kontekstą.  Nors ir yra labai daug apie ką pamąstyti tam,  kad būtų galima atskirti anachronistinius pasaulėvaizdžius bei pasaulėžiūras, bet kartu turime nepamiršti,  jog  krikščionybės pagrindinė esmė yra žmogaus dvasinės būsenos raida Jėzaus Kristaus kryptimi. O tam, kaip žinoma, gali pagelbėti teologijos mokslai.

Komentarai